TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Menininkei patinka žiemos tyla

2006 12 30 0:00
Aštuoneri metai vienatvės marijampolietę dailininkę Romą Cibulskają išmokė kitaip žvelgti į gyvenimą.
Autorės nuotrauka

Našlės gyvenimo patirties turinti marijampolietė savamokslė dailininkė Roma Cibulskaja tikina, kad metų sankirtoje savigailos jausmo, jog esi vienišas, nei vienam žmogui prisipratinti nereikėtų. Kas nutiktų, jei našliai, kurių šiemet Lietuvoje jau buvo priskaičiuota apie 190 tūkstančių, nugrimztų į neviltį.

"Dabar šviesiu paros metu piešiu. Nė viena mano naktis nepraeina be knygos. Panorėjusi galiu į sodą iš namų daugiabutyje eiti vis kitu keliu ir rasti vis ką nors naujo. Žinoma, galima būtų dejuoti, bet viskas priklauso nuo mūsų pačių", - švenčių išvakarėse trumpam nuo drobės atsitraukusi mintimis dalijosi liaudies menininkė.

Vėl paėmė teptuką

"Viską pradėjau labai vėlai. Vaikystėje piešiau gamtos vaizdelius, turėjau gabumų dailei, bet baigusi mokyklą atsidūriau ne Dailės, o Žemės ūkio akademijoje ir baigiau ekonomikos studijas. Kūryba buvo jauno žmogaus sunkiai įgyvendinamos svajonės. Tėveliai tuo metu buvo pavyzdingi ūkininkai. Trauka kaimui, žemei, gamtai gyva manyje iki šiol. Kai baigiau akademiją, ilgam padėjau

teptuką. Ištekėjau ir auginau pametinukus vaikus, tad laiko piešti nebuvo. Pradėjau, kai man sukako 40 metų, - pasakojo Cibulskaja. - Man jau viskas buvo nusibodę. Darbe pasitenkinimo neradau. Gyvenimas pasidarė tuščias, neįdomus. Vis vyrui sakydavau, kad reikia kažką keisti, negaliu taip toliau gyventi. Man atrodė, kad turi kiti kai ką keisti, bet ne aš pati. Turi praeiti laiko, kol žmogus susivoki, kas tau neduoda ramybės, kas netinka, dėl ko negerai. Vėl teptuką paėmiau, kai į nebūtį išėjo metus slaugyta mamytė. Rankos atsilaisvino. Buvo praėję daugiau nei 20 metų."

Savo kūrybą menininkė suskirstė į periodus. Pirmiausia ją užvaldė medžiai. Sūnų mokytis išleidusi toli nuo namų - į karo mokyklą, pradėjo visai kitaip matyti medžius. Kreivi būdavo panašūs į invalidus, tvirto liemens - į stiprius, atkaklius žmones, du susiglaudę simbolizavo dviejų žmonių surastą laimę. Nupiešė 25 paveikslų ciklą "Medžiai kaip žmonės". Paveikslai tąkart iškeliavo į Vilnių.

"Mane traukė obelis: kokia ji būna žiemą, kokia, kai pražysta pavasarį. Ta obelis man - lyg moters gyvenimas. Dar tėviškės beržas. Net mūsų kaimas vadinosi Beržnavienė Zanavykijoje. Beržus piešiau ir sūnui, ir broliui, kurio jau irgi neturiu. Paskui paveiksluose buvo gėlės, panašios į moteris. Sakiau, niekada nepiešiu žmonių. Bet atėjo ir jiems metas. Išorės portretai nelabai traukia, išorė mane mažiausiai domina, labiausiai traukia žmogaus vidinis pasaulis", - aiškino moteris.

Kai liko viena

Jau aštuoneri metai našlė gyvena viena dideliame bute, apsupta paveikslų. Vyro, kuris buvo kariškis, neteko staiga, kai jam tebuvo 58 metai. Kartu pragyveno per 30 metų.

"Koks tai laikotarpis, kai lieki viena, vienareikšmiškai pasakyti negaliu. Gerai todėl, kad pomėgiui liko visas mano laikas, o tapyba padeda nejusti šios vienatvės. Myliu žmones, jie norėtų pabendrauti, bet man gaila laiko, todėl kartais jų atsiginu, nes noriu piešti. Kai apima pačiai noras pasikalbėti, tada vėl kitaip į viską žiūriu - jau trūksta šalia žmogaus. Man labai svarbu laisvė, kai galiu pareiti kada noriu, ir manęs jau niekas nepaklaus: "Kur šitaip ilgai buvai?" Pajutau iškart - dabar esu laisva. Tik už save atsakau, panorėjusi galiu nieko nevirti ir nevalgyti. Būdavo, vyras man vis primena, kad jau laikas valgyti, net pats kai ką paruošdavo. Dabar jau niekas to nepadarys, neprimins. Buvo užvaldžiusi angelų tema, kai per mėnesį nutapiau 30 paveikslų - kasdien po vieną angelą. Dariau taip dėl to, kad negalėjau nedaryti. Kai likau našlė, mano vaikai man labai supratingai padėjo. Sūnus toli, Maskvoje gyvena, bet vis prašo, kad neverkčiau likusi viena. Dukra dvasiškai labai stipri,

augina neįgalią dukrą. Man kartais atrodo, kad vaikai už mus, tėvus, labiau pažengę. Ne mes juos turime mokyti, o patys kartais mokytis iš savo vaikų. Buvo toks mano gyvenime lemtingas posūkis. Išleidžiu dukrą su anūkėmis ir verkiu, nes lieku viena. Iš pradžių dukra nieko nesakė, o kartą labai įsiminiau jos ištartus žodžius: "Mamyte, tu verki ne mūsų, o savęs. Nereikia savęs gailėti". Parėjusi išsiverkiau ir tada supratau, kad tai yra didelė tiesa. Mes gailimės savęs. Sakome, vaikai, jūs išvažiuojate, mums jūsų gaila, o iš tikrųjų gaila patiems savęs. Savigaila yra negeras jausmas. Visą laiką su juo žmogus kovoji. Negalima taip daryti. Ne visada ir man pavyksta, bet reikia save suimti. Gailėtis savęs tikrai nereikia. Aš laukiu švenčių, susitinku su anūkėmis, dukra. Bet ne dėl to laukiu. Adventas man - pats darbingiausias metas. Meldžiu, kad tik ilgiau nesibaigtų. Mano siela nurimsta, niekur nebereikia lėkti, netraukia net gamta. Rami galiu piešti. Ir daug padarau. Juodos depresijos dėl šviesos trūkumo nejaučiu. Man kambaryje nereikia daug šviesos, patinka prieblanda, ji mane ramina. Labai smagu, kai pradeda temti - ilgai nedegu šviesos. Kartais išeinu prieblandoje į lauką. Lapkritis-gruodis gražūs savo tyla, tamsa", - žmogiškų išgyvenimų ir minčių kamuolį vyniojo marijampolietė.

Per daug bėgo

Atsigręždama į prabėgusį gyvenimą tapytoja mano, jog galėjo gyventi mažiau skubėdama, ne tiek įsikinkiusi į darbus. Dešimt metų vadovavo grūdų perdirbimo įmonės planavimo skyriui. Kai grįžusi namo rasdavo sūnų su dukra besipešančius, neturėdavo laiko artimiau pabendrauti. Sakydavo: "Nesiaiškinsiu, kuris kaltas, - abu gausite". Patenkinta tik tuo, kad jie per motinos bėgimą anksti išmoko būti

savarankiški. Dailininkė mąstė, kad sovietinių laikų moterys, kartu ir ji pati, darė klaidą, norėdamos valdyti vyrus, pabrėžti savo viršenybę. "Vis ieškojau dvasingų vyrų, bet įsitikinau, kad kiek moteris "pakrauna", tiek tas vyras dvasingumo ir turi. Jeigu gyventume ir darytume "pagal širdį", protas netrukdytų, būtų viskas gerai. Bet kai pradedi galvoti, ar naudinga, ar reikia, tada nueini ne ta linkme", - įsitikinusi moteris.

Ji viena iš pirmųjų įsitraukė į sveikuolių gyvenimą - daug metų buvo vegetarė, maudydavosi žiemą. Vėliau su pirmąja banga pradėjo piligrimines keliones po vienuolynus. Jau po vyro netekties buvo keturioms paroms pasiprašiusi vienuolyno celės pas Tėvą Stanislovą. Norėjo išsivaduoti iš tamsos baimės. "Ko reikėjo, tą ir radau, kai esu tokia nerimstanti būtybė. Nors šiandien manau, kad gal kartais nereikia "užsikrauti" tikslų, kuriems įgyvendinti prireiktų titaniškų

pastangų, - svarstė Cibulskaja. - Man gaila žmonių, kurie besiverždami save nualina. Nemėgstu jokių varžybų, konkursų, laimėjimų. Dabar, kai atėjo gyvenimiška patirtis, man reikia medžių, saulės, vandens, bet, žinia, ne iš vandentiekio čiaupo... Vis svajoju apie mažą, dideliais langais namelį pamiškėje."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"