TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Menininkės D.Tomkutės "skrajojanti pagalba"

2014 01 18 6:00
D.Tomkutė dabar rūpinasi benamiu kačiuku ir ieško, kas jį priglaustų. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Neseniai viename socialiniame tinkle pasirodė Dovilės Tomkutės žinutė, pavadinta "Gražus jaunas katinėlis ieško namų". Grafikė, sostinės galerijos "Arka" direktorė ne pirmą kartą siūlo priglausti benamį gyvūną.

Pati D.Tomkutė turi du augintinius - kalytę Miną ir katę Pupą. Anksčiau buvo ir katė Pūkė, bet, išgyvenusi 18 metų, praėjusią vasarą ji nugaišo. Tačiau menininkės namuose kartkartėmis būna ir daugiau gyvūnų, nes ji priglaudžia iš gatvės paimtus beglobius, gydo, rūpinasi jais, ieško ir suranda, kas paimtų auginti.

Savi ir priglaudžiami gyvūnai

D.Tomkutė pasakojo, kad kadaise dėl dukros Elenos Kalvarijų turguje įsigijo katę. Mergaitei tuo metu buvo treji, tad ji augo su augintine Pūke. "Katė ne kartą atsivedė vaikų, jų atsirasdavo po gražių meilės istorijų kaime, - su šypsena pasakojo menininkė. - Mes juos paaugindavome ir atiduodavome kitiems. Iš paskutinės vados vieną kačiuką pasilikome. Tai ir buvo Pupa."

Šuo namie atsirado dar po penkerių metų. "Tai irgi buvo dukros užgaida, - prisiminė D.Tomkutė. - Jai buvo aštuoneri, kai draugė išvažiuodama atostogų paliko mums prižiūrėti savo jorkšyro terjerą. Per tas porą savaičių prie šuns pripratome." Kai draugei grąžino augintinį, dukra mamos išprašė nupirkti šunį. Nuo tada po namus laksto jorkšyro terjero kalytė Minė.

Augintinę vedžiodama po lauką, D.Tomkutė pradėjo pastebėti, kiek aplink daug beglobių gyvūnų, ypač katinų. "Kai esi užsiėmęs žmogus, skubėdamas darban šoki į automobilį ir nurūksti, nelabai matai, koks yra kiemo gyvenimas, kas ten vyksta, - sakė dailininkė. - Vaikščiodama su šuniu, pradėjau daugiau matyti." Išvesdama Minę, D.Tomkutė įprato pasiimti sauso maisto ar konservų skardinę, vandens, o žiemą - šilto pieno ar sultinio, kad galėtų pamaitinti ir pagirdyti benames kates. "Stengiuosi būti skrajojanti pagalba", - sakė ji.

Namų neturintis gyvūnėlis. /Asmeninio albumo nuotrauka

Pamačiusi sergantį gyvūną, D.Tomkutė ne kartą jį parsinešė namo. "Kai matai, kad situacija bloga, negali nereaguoti, - aiškino dailininkė. - Tą patį darydavo ir dukra, šiuo metu studijuojanti užsienyje. Esame paėmusios ir kačių, ir degalinėje rastą šunį. Kartą žiemą radau sušalusią katę, čiupau į glėbį ir parsinešiau. Ji mane apdraskė, turėjau gydyti rankas. Deja, kitą dieną ji nugaišo, matyt, rimtai sirgo." Neseniai D.Tomkutė namo buvo paėmusi blusomis aptekusį ir iki kraujo jų sukandžiotą kačiuką. Mažyliu pasirūpino - išmaudė, nuvežė į veterinarijos kliniką, toliau rūpinosi. Kai virtualioje erdvėje paskelbė apie šį kačiuką, atsidaro daug norinčiųjų jį auginti.

Prieglaudos - ne išeitis

Kodėl D.Tomkutė beglobių kačių ar šunų neatiduoda į gyvūnų prieglaudą? Ji teigė anksčiau maniusi, kad tai - gera vieta, kurioje dirba daktaras Aiskauda. Tačiau, pradėjusi bendrauti su privačių gyvūnų prieglaudų savininkais, suprato, kiek yra problemų. "Viskas perpildyta, jautiesi net nejaukiai, kad kreipiesi, turėdamas namus ir šlamančiųjų", - sakė D.Tomkutė. Tačiau savo būste ji neturi sąlygų laikyti būrio beglobių kačių ir šunų. Todėl, pasirūpinusi rastaisiais, ieško jiems šeimininkų.

Prieš kokius ketverius metus D.Tomkutė nuvyko į sostinės benamių gyvūnų sanitarinę tarnybą "Grinda". Menininkė sakė, kad pamatyti vaizdai ją sukrėtė. "Bent tada gyvūnus ten laikė greičiausiai šiukšlėmis, sudėdavo juos į narvus. Sąlygos blogos, nebuvo paklotų, maistas - prasčiausias pašaras. Patalpos dvokė dezinfekavimo skysčiu, gyvūnų akys buvo persigandusios, jie kaukė, tvyrojo mirties kvapas, - liūdnai prisiminė pašnekovė. - Ten atsidūrusiems gyvūnams dvi savaites taikomas vadinamasis karantinas, o vėliau jie užmigdomi." D.Tomkutė sakė suprantanti, kad "Grinda" nėra gyvūnų viešbutis. "Tačiau tai, ką ten pamatai, sukrečia ilgam", - teigė ji.

Tąsyk, kai lankėsi "Grindoje", menininkė pamatė kampe drebančią šuningą kalytę, likusią be šeimininkės. "Supratau, kad pirmadienis beglobiam gyvūnui bus lemtingas, savaitgalį galvojau, galiausiai šokau į mašiną ir tą beviltiškiausią šunį parsivežiau namo. Dar pro trijų dienų kalytė mus apdovanojo aštuoniais šuniukais. Vėliau keletą mėnesių mūsų namai buvo virtę šunide, - linksmai prisiminė D.Tomkutė. - Man tai buvo didelių išbandymų metas. Pilni namai šuniukų - cypiančių, zujančių, ėdančių, besišlapinančių ir taip toliau." Kai mažyliai kiek paaugo, jiems buvo rasti šeimininkai. Su kiekvienu buvo sudaryta dovanojimo sutartis su kontaktiniais duomenimis ir parašais. Taip D.Tomkutė turėjo reikiamos informacijos. Kai kurie šeimininkai siuntė jai nuotraukas, kaip atrodo augantys šuniukai, o vieną pati turėjo galimybę pamatyti. Galiausiai kalytę dailininkė atidavė Kaune gyvenančiai tetai ir žino, kad gyvūnas mylimas ir juo gerai rūpinamasi.

Nesvarbu, kas ką mano

D.Tomkutė sakė specialiai nevaikštinėjanti ir beglobių gyvūnų neieškanti. Tiesiog negali ramiai matyti alkanų, sergančių. Šeimininkų ir namų neturintiems gyvūnams maisto ji kasdien padalija. Nuneša ten, kur mato tokius vargšelius. "Galiausiai supratau, kad rizikuoju savo įvaizdžiu visuomenės akyse, - kalbėjo žinoma dailininkė. - Sukinėjuosi prie šiukšlių konteinerių, surenku nešvarius indus, iš kurių ėda benamiai gyvūnai, išdrabstytus maišelius... Padoriems piliečiams galiu atrodyti keistai, jie gali pamanyti, kad nupuoliau į žemiausią socialinį sluoksnį. Tačiau tegul galvoja, ką nori, man nesvarbu."

Benamiais gyvūnais rūpinasi ir kiti daugiau ar mažiau žinomi žmonės. Menininkė tokių pažįsta, pabendrauja. "Kartą girdėjau dviejų ponių pokalbį apie žinomą aktorę. Viena postringavo: "Kaip žemai ji puolė, galite patikėti, ką daro? Maitina beglobes kates! Šitaip degradavo." O kita jai pritarė: "Girdėjau, kad katėms maisto ieško konteineriuose", - pasakojo D.Tomkutė. Dailininkė pažįsta tą aktorę, dažnai pasikalba. Beglobėmis katėmis ši rūpinasi, bet maisto joms konteineriuose neieško, perka iš savo kuklių lėšų, o būna, kad verslininkai savanoriškai paaukoja dėl vargšų gyvūnų.

Dailininkės augintinė Minė. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Kaip pakeisti požiūrį?

Pasak D.Tomkutės, žmonių, kuriems benamiai gyvūnai rūpi ir juos maitina, yra vienetai, žiauriai su jais besielgiančių taip pat nedaug, o didžiuma - abejingų. Menininkė mano, kad požiūrį galima keisti. Tarkime, padėtų, jei prieš Kalėdas ar kitas šventes būtų rodoma socialinė reklama: sėdusi prie stalo šeima ne tik pasisotina, bet ir duoda maisto kieme gyvenančiam varganam katinėliui, priglaudžia jį savo namuose. Miestų kvartaluose galėtų būti įrengtos būdelės namų neturintiems gyvūnams, į jas žmonės nuneštų maisto, paklotų. Galėtų būti kviečiama aukoti beglobiams gyvūnams. Ir kad vaikai tėvų prašytų augintinio ne kaip daikto ar žaislo, bet norėdami būti už jį atsakingi, rūpintis juo, globoti. Dar viena D.Tomkutės idėja - kad paėmusieji benamį katiną ar šunį būtų atleisti nuo mokesčio už augintinį. "Turėtų veikti valstybinė sistema, kad būtų lėšų ir galimybių pasirūpinti beglobiais gyvūnais", - mano pašnekovė. Ji tiki, kad reikia tik noro ir būti neabejingiems.

D.Tomkutė priminė gražų pasakojimą apie tai, kaip audra į krantą išmeta begalę jūros žvaigždžių, vaikas ima ir grąžina jas atgal į jūrą, o tai pamatęs suaugęs žmogus jam aiškina, kad tai - beprasmiška, nes visų neįmanoma išgelbėti. "Bet šitą aš juk išgelbėjau!" – atsako vaikas.

"Gražus jaunas katinėlis ieško namų"

Dailininkės D.Tomkutės laiškas: "Rudenį prie mūsų namo Žirmūnuose (Vilniuje) atsirado jaunas, maždaug vienų metų katinėlis. Juodas, su baltomis letenėlėmis ir balta krūtine, žaliomis akytėmis. Matyt, augo namuose ir šeimininkai jį išmetė į gatvę, nes katinukas atrodė sutrikęs, puldinėjo prie žmonių, bandė gretintis, sekiojo iš paskos. Norinčiųjų priglausti neatsirado ir katinėlis po truputį prisitaikė prie gyvenimo gatvėje. Gerų žmonių pamaitinamas, jis išėjo visą kiemo katinų gyvenimo mokyklą, buvo ir apdraskytas, ir apkandžiotas, bet vis tiek išliko guvus bei draugiškas – gretinosi prie jį maitinančių žmonių, leidosi glostomas. Pats susirado naujus namus - prisiglaudė daugiabučio namo rūsio langelio nišoje, kuri buvo šiokia tokia užuovėja nuo lietaus ir vėjo. Atėjus žiemai, ant cemento patiesėme jam kailinį paklotėlį, jis ten susirietęs tūnodavo kiauromis dienomis, jo džiaugsmingas temperamentas pamažu blėso. Negili niša menkai saugojo ir šildė, per stiprų lietų paklotėlis sušlapdavo, vėjas košė kiaurai.

Kažkam katinėlio pastogė vis kliuvo - paklotėlis buvo ne kartą išmestas, vieną dieną kažkas atsikirpo didžiąją jo dalį - liko tik gabaliukas. Padarėme jam naują paklotėlį, bet principingas kačių priešininkas kitą dieną išmetė ir tą. Atrodo, tai darė jauna išsilavinusi pasiturinti moteris, dviejų vaikų mama.

Sekmadienį per didžiulę audrą ir šlapdribą katinėlis savo nišoje šlapias ir sušalęs vėl tūnojo ant pliko cemento. Negalėjau praeiti pro šalį. Pasiėmiau katiną ant rankų ir ryžtingai parsinešiau namo. Jis buvo išsigandęs, bet nesipriešino. Dabar jau apšilęs, išdžiūvęs, paėdęs, bet dar neatsigavęs po streso, pratinasi prie aplinkos. Mes namie jau turime ir šuniuką, ir katę, taigi naujojo gyventojo pasilikti visam laikui negalime. Ieškome jam naujų šeimininkų ir namų. Būtų puiku, jei jis turėtų galimybę išeiti į lauką, prie kurio yra įpratęs. Katinėlis yra tikrai labai gražus, guvus, sveikas, protingas ir bus jums dėkingas draugas."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"