TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Menininkės kūryba įgavo žodžių formas

2006 09 23 0:00
Tekstilininkė Karolina Kunčinaitė teigia, kad daug kas jos gyvenime klostosi tarsi savaime.
Nuotrauka: @ "Lietuvos žinios"

"Kūrybinis gyvenimas nuostabus", - sako 31 metų tekstilininkė Karolina Kunčinaitė. Ji ne tik kuria dailės darbus, bet ir knygą "Klajonių paveikslai" yra parašiusi.

Menininkė Karolina Kunčinaitė parašė ir jau išleidžia savo pirmąją knygą "Klajonių paveikslai". Tekstilininkė šiuo metu gyvena intensyvų kūrybinį gyvenimą ir tvirtina, kad jai didžiausias malonumas yra ne rezultatas, o pats procesas.

Viename name - menininkų pasaulis

- Ar mėgsti keliauti ir kur esi buvusi?

- Labai patinka neturistinės kelionės, sakykim, vežti parodas. Tada pamatai tokių vietų, į kurias turistai nepatenka. Esu buvusi Amerikoje, Vokietijoje, Anglijoje, Škotijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Indijoje...

- Knygoje pasakoji apie dvi vietas, kuriose lankeisi - Indiją ir Paryžių? Kada viešėjai Prancūzijos sostinėje?

- Maždaug prieš pusantrų metų. Paryžių mačiau pirmą kartą gyvenime.

- Kaip ten atsidūrei?

- Pačiame Paryžiaus centre yra menininkų namai. Dailės akademijoje užsirašai į eilę ir jai atėjus važiuoji ten dviem mėnesiams. Paryžiuje šaunu pabūti ne kaip turistui, o kaip gyventojui. Su tekstilininkėmis dar ir parodą surengėme.

Gyvenau pačiame centre, kur net Notre Dame bažnyčios varpai buvo girdėti.

- Kas dar gyveno tuose menininkų namuose?

- Tai didelis pastatas, kuriame įrengta daugybė studijų. Jose glaudžiasi menininkai iš užsienio šalių - suvažiavęs visas pasaulis. Studijoje yra mažas gyvenamasis kambarys ir didelė patalpa kurti. Dauguma mano kaimynų buvo dailininkai ir muzikantai.

- Ar daugiau Paryžiuje nesilankei?

- Dukart vežiau parodas į Prancūziją, bet Paryžių mačiau tik pro lėktuvo langą.

Indijoje patiriami išgyvenimai

- Indijoje teko lankytis ne kartą?

- Pastarąjį kartą buvau prieš trejus metus. Apskritai Indijoje lankiausi tris sykius.

- Kuo traukia ši šalis?

- Labai daug kuo. Tai ne kelionės į Indiją, o išgyvenimai, potyriai. Į šią šalį nuvyksti vienoks, grįžti - kitoks. Keliauji ten patirti kokio nors perversmo. Ir savo gyvenimo, ir charakterio.

- Apsilankius Indijoje pakinta charakteris, gal ir vertybių sistema?

- Taip. Ten būdamas to neužčiuopi, supranti tik grįžęs.

Iš pradžių - sau ir draugams

- Įspūdžius užrašinėjai keliaudama ar jau parvažiavusi namo?

- Tuo metu, kai keliauju, negaliu rašyti. Būnu kaip sugertukas, viską sugeriu. Savo išgyvenimus išgryninu grįžusi.

Kai parvažiuoju iš kelionės, visi klausinėja: "Na, kaip ten?" Papasakoti labai sunku, gali tik turistiškai, kitaip sakant, paviršutiniškai: kur buvau, ką mačiau. O visa tai, kas iš tikrųjų vyko... tarsi savaime pradėjau užrašinėti grįžusi namo. Tada galvoje mintys plaukė, virto apsakymais. Rašiau lyg ir sau, daviau paskaityti draugams.

- Kaip tos mintys atsidūrė spaudoje?

- Indijoje lankiausi su aktore Birute Marcinkevičiūtė. Po kelionės ji atėjo ir pasakė: "Parašiau apie Indiją, norėčiau išleisti. Gal tu pailiustruotum?" Pasakiau: "Ir aš parašiau". Tada ji pasiūlė pasikeisti rašiniais ir paskaityti.

- Ir...

- Tai, ką buvau parašiusi, Birutė nunešė į žurnalą "Metai". Išspausdino. Taip viskas ir prasidėjo...

- Taigi toks buvo tavo literatūrinis debiutas?

- Taip. Pasirodžius publikacijai sulaukiau gražių atsiliepimų. Stebėjausi, nes rašiau apie tokius dalykus, kurie, maniau, nesuvokiami mūsų civilizuotam pasauliui.

Kitoje gatvės pusėje

- Kokia knygos išleidimo istorija?

- Leidykla "Tyto alba" - visai netoli mano dirbtuvės, kitoje gatvės pusėje, tereikia ją pereiti. Juokiuosi, kad nuėjau į pačią artimiausią leidyklą.

- Kaip jautiesi laukdama, kada knygynų lentynose atsiras tavo literatūros kūrinys?

- Labai keistai. Vis dar sunku patikėti.

Tėvo žodžiai

- Esi kūrybiškas žmogus. Menininkai dažniausiai neturi nuolatinių pajamų, kokias gauna, sakykim, tarnautojai. Nors ir žinodama tai vis tiek rinkaisi nepraktišką profesiją.

- Rinkausi. Mano tėvas (šviesaus atminimo rašytojas Jurgis Kunčinas - aut.) visą laiką gyveno "ties riba". Kai paskaitai jo knygas, stebiesi, kur ir kaip gyveno, maitinosi.

Apie praktiškesnę profesiją net nemąsčiau. Būti menininke mane labai skatino ir tėvas, ir mama. Kitų variantų nė nebuvo.

- Kada pradėjai mokytis dailės?

- Lankiau vaikų dailės mokyklą, paskui Dailės akademijoje studijavau tekstilę.

- Turbūt jau vaikystėje mėgai piešti?

- Nežinau, neturiu su kuo palyginti, ar daugiau, ar mažiau piešiau už kitus. Visi vaikai mėgsta tai daryti. Vidurinėje mokykloje pagyrė, kad gražiai piešiu. Tada nuėjau mokytis į dailės mokyklą. Viskas klostėsi savaime.

- Kada buvo pirmi literatūriniai bandymai?

- Mokykloje su drauge rašėme knygą apie indėnus. Buvome 13-14 metų. Ta knyga tapo svarbesnė už mokslus - pamokų neruošdavome, o rašydavome.

- Ar tėvas skatino rašyti?

- Skatino, tačiau tai prisiminiau nelabai neseniai. Anuomet praslysdavo pro ausis. Dabar pamenu, kaip nusivežė mane į Alytų - aplankyti močiutę, pavaikščioti po jo mėgstamiausias vietas. Tėvas pasakė: "Karolina, būk rašytoja. Taip reikia gerų rašytojų". Tada man buvo 17 ar 18 metų (šypsosi). Juk tokio amžiaus žmogus būna dar nesusipratęs, gerai nežino, ko nori.

- Gaila, kad Jurgis Kunčinas nebegali perskaityti dukters pirmosios knygos...

- Taip. Jis tikrai būtų apsidžiaugęs.

Idėjų visada pakanka

- Daug metų kuri tekstilės darbus. Ar nesunku buvo persiorientuoti į literatūrinę kūrybą?

- Literatūrinė kūryba - irgi tam tikra meno forma. Vienur išreiški save vaizdais, kitur - žodžiais. Nemanau, kad labai skirtųsi. Pažįstu menininkų, kurie, sakykim, ir nuostabiai tapo, ir nuostabiai dainuoja. Be to, mane visą laiką lydėjo literatūra. Nuolat ką nors rašydavau, jau būdama dailininke - katalogų tekstus. Apskritai menininko gyvenime esama nuostabių dalykų...

- Kokių nuostabių dalykų yra tavo gyvenime?

- Kelionės vežant parodas, jausmas, kad darai didelius dalykus. Visas kūrybinis gyvenimas nuostabus.

- Gerai, kai sekasi kurti, dirbti, o jeigu atsiranda pauzė, nėra naujų minčių?

- Taip nebūna. Gal lemia profesionalumas. Kai buvau studentė, kartais pamąstydavau, ką čia padarius. Dabar tiesiog susikaupiu ir dirbu. Arba dirbu nesusikaupusi.

Ko kartais nebūna? Užsakymų, pinigų... O štai minčių, kūrybiškumo, energijos niekada netrūksta.

"Dirbsiu šlavėja"

- Ar tave kartais slegia buities rūpesčiai?

- Slegia - kai būna tos duobės. Tada galvoju: kodėl turiu taip gyventi? Viskas, spjausiu.

- Ir eisiu dirbti į parduotuvę...

- Panašių minčių yra buvę: dirbsiu šlavėja, kad tik man kas nors nuolat mokėtų algą. Bet paskui "nukrenta" koks nors užsakymas. Tada vėl dirbu mėgstamą darbą. Ir mąstau: kaip gerai, kad gyvenu meno pasaulyje!

Beje, prieš įstodama į akademiją bandžiau dirbti "normalų" darbą.

Knygų rūmuose turėjau iš laikraščių išrinkti straipsnius ir parašyti anotacijas. Kiekvieną dieną man atrodydavo, tarsi lipčiau į kapo duobę. Jaučiau, jog esu ne ten, kur turėčiau būti, ir vis svarsčiau, kaip ištrūkti. Kokia kančia! Atrodė, žudau laiką. Supratau, kad visiškai neatskleidžiu savęs. Ramino tik žinojimas, jog stosiu studijuoti dailės.

Ne paskutinė

- Ar mąstai apie tolesnę literatūrinę kūrybą?

- Aiškios vizijos kol kas neturiu. Greičiausiai ši knyga - ne paskutinė. Turėtų būti koks nors tęsinys.

- Bet nebūtinai apie keliones?

- Ne. Kaip tik galvoju, kad turėtų būti kažkas kitkas.

- Gal jau ką nors rašai?

- Tik mintyse. Mat šiuo metu mano meninis gyvenimas labai intensyvus - lyg sūkurys įsukęs.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"