TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Menininko prisiminimuose - skurdo pritvinkęs Afrikos grožis

2007 04 14 0:00
Senegalas. Šeima iš Dakaro priemiesčio.
Valentino Pečinino nuotrauka

Klastingi, įtarūs, pavojingi, drauge kančia ir gyvenimo džiaugsmu spinduliuojantys Afrikos žmonės - tokius juos pažino panevėžietis fotomenininkas Valentinas Pečininas po to, kai dvidešimt kartų apsilankė juodajame žemyne

"Iki išvydau Afriką, buvau įsitikinęs, jog tai graži, žalia, saulės nutvieksta šalis, po kurią laksto bizonai, sirpsta ananasai ir žaliuoja palmės. Nuvykęs vietoj žalumos pamačiau purvą, aplinkos grožį gožė skurdas, šiurpino žiauriai užteršta gamta. Kita vertus, be galo stebino ligotų, vargo prislėgtų ir skurstančių žmonių mokėjimas jaustis laimingais. Mums tokio pasitenkinimo būsena sunkiai suvokiama ir vargu ar pasiekiama", - tvirtina Valentinas Pečininas, porą dešimčių kartų lankęsis įvairiose Afrikos žemyno šalyse bei fotografavęs jose gyvenančius žmones. Jo užfiksuoti vaizdai buvo pristatyti Panevėžio dailės galerijoje veikiančioje parodoje "Alsuojanti Afrika".

Pažintis - fragmentinė

Pečininas pripažįsta, jog nepaisant to, kad Afrikoje lankytasi nemažai kartų, kiekvienas apsilankymas trukdavo vos po keturias valandas, todėl ir pažintis su viena ar kita šalimi būdavusi gana fragmentiška. Be to, kaskart į Afrikos žemyną jis įžengdavęs ganėtinai privargęs, ištvėręs dvylikos valandų skrydį. Galimybę pamatyti karštąjį žemyną Pečininui suteikė bičiulis, kurio firmos lėktuvas į Afriką skrenda verslo reikalais. Vietos lėktuve atsiranda ir Pečininui.

Deja, Afrikoje lėktuvas išbūna vos šešias valandas. Dėl tų šešių valandų, iš kurių šaliai pažinti leidžiama skirti vos keturias valandas, o kitas dvi atima pasiruošimas skrydžiui, dar būnant Lietuvoje tenka daugybę kartų skiepytis, tvarkyti begalę formalumų, reikalingų gauti vizas. Tačiau ir turėdamas vizą, dar nesi tikras, kad gausi pamatyti šalį. Kad galėtum į ją įžengti, reikia sugebėti įtikti daugybei Afrikos policininkų ir saugumiečių bei įrodyti, kad nesi tos šalies priešas.

Dviprasmiškas požiūris

Pečininas teigia, jog juodaodžių pažiūra į baltą žmogų gana dviprasmiška. Viena vertus, baltasis afrikiečiams asocijuojasi su kolonizatoriumi, užkariautoju, vergvaldžiu, taigi jų akyse yra išnaudotojas ir priešas. Kita vertus, juose dar gyvas nuolankumo baltajam jausmas, savotiškas jo pranašumo pripažinimas. Be to, visi baltieji, be išimties, afrikiečiams atrodo esą itin turtingi žmonės, tad ir dėl to bent iš išorės jiems rodoma pagarba. Priešiškumas baltajam demonstruojamas dėl religijų skirtumo - musulmonai afrikiečiai mano esą tikratikiai, todėl daug vertesni Dievo ir savo pačių akyse.

Apgauti baltąjį - garbės reikalas

Pečininas tvirtina nesyk pajutęs, kad afrikiečiai - klastingi ir pavojingi žmonės, kuriems apgauti baltąjį yra tiesiog garbės reikalas. Nė kiek ne mažiau klastingas ir pavojingas ir pats žemynas. Pasak Pečinino, nesuspėjęs laiku grįžti į viešbutį, sulaukęs tamsos labai greitai gali būti apiplėštas ar nudobtas vietos gyventojų, klajojančių beduinų bei sudorotas žvėrių. Beje, vyriškis teigia į pavojingas ir tiesiog ekstremalias situacijas pakliūdavęs todėl, kad skverbdavęsis į Afrikos gilumą, ėjęs turistų nepramintais keliais. Tačiau jis pripažįsta, jog vietos gyventojus galbūt provokavo tik jo balta oda, bet anaiptol ne elgesys. "Aš ne vien išoriškai rodžiau, bet iš tiesų Afrikos žmonėms jaučiau didžiulę pagarbą. Tai mus suartindavo, išnykdavo priešiškumas ir nepasitikėjimas", - aiškina jis.

Pasak Pečinino, jį ypač traukė tos Afrikos vietos, kuriomis nevaikšto baltieji. Bemaž visos jos pulsuoja skurdu, nuo jų sklinda pavojai. Menininkas teigia, jog afrikiečiai, pamatę jį lūšnynuose nešiną brangia aparatūra, tiesiog pastėrdavę: iš kur tiek drąsos?

Ginklas - kantrybė

Menininkas pripažįsta, jog nuvykus į Afriką labiausiai prireikia kantrybės. Vos spėjus išeiti į žmones ima kabintis vietos gyventojai, kaulyti pinigų, siūlytis būti palydovais, aprodyti žymiąsias vietas, padėti derėtis turguose. Paprastai tokie palydovai tampa našta, todėl daugelis atvykėlių jų purtosi. Pečininas sako leidęsis su jais į pažintis, sutikdavęs būti lydimas. Iš to turėdavęs ir naudos - palydovas panėšėdavo jo aparatūrą, reikalui esant papozuodavo. Matydami, kad eina su palydovu, savo paslaugų nebepiršdavo kiti vietos gyventojai.

Tiesa, nuo policijos ir saugumo darbuotojų palydovai Pečinino neužstodavo - policijos tenykščiai žmonės neįtikėtinai bijo, visokeriopai pataikauja pareigūnams. Pats Pečininas prisipažįsta savotiškai gailėjęs itin išdidžias minas nutaisiusių policininkų, kurie keturiasdešimties laipsnių karštyje privalo dėvėti storos juodos medžiagos uniformas, ryšėti kaklaraiščius, o po drabužiais nešiotis pakištus didžiulius automatus. Pečininas sako, kad nemažas jo fotoaparatas ne vienam policininkui atrodydavęs kaip ginklas, tad dažnai tekdavę aiškinti ir įrodinėti šio paskirtį. Beje, fotografuoti policininkai jam leisdavę vien gražius gamtos vaizdelius, didžiulių įtarimų pareigūnams sukeldavęs į žmones nukreiptas objektyvas.

Tyrinėjo socialinį veidą

Be daugeliui lietuvių pažįstamais tapusių Egipto ir Tuniso, Pečininas spėjo apsilankyti ir prifotografuoti Senegalo, Vakarų Sacharos, Gvinėjos Bisau, Mauritanijos bei Maroko vaizdų. Iš pradžių išgyvenęs kultūrinį šoką nuo pamatytų lūšnynų ir jų gyventojų vaizdų, apsipratęs su išorės purvu bei pajutęs pačių afrikiečių kūnų švarą (Pečininas teigia, kad remdamiesi musulmoniškomis tradicijomis afrikiečiai penkis kartus per dieną plaunasi penkias kūno vietas, tad net nuo varganiausio žmogaus nesklinda joks kvapas) fotomenininkas teigia ėmęs studijuoti šių žmonių veidus, ypač jų akis. Jis teigia, jog per veido išraišką, žvilgsnį, gestus, emocijas bandęs suvokti ir per savo nuotraukas perteikti aplankytų šalių socialinį veidą. Šis veidas, anot jo, labai įvairiapusis: matyti didžiulio skausmo persmelkti besišypsantys veidai, kančios ir vargo persunkta dvasios ramybė.

"Susidariau įspūdį, kad afrikiečiai nesilaiko jokių taisyklių, nuostatų, įsipareigojimų, gyvena ne tik šia diena, bet šiuo akimirksniu. Jų buitis paprasta iki ekstremalumo. Nesirūpindami rytdiena, jie atsiduoda Dievo valiai. Deja, nesirūpinimas savimi afrikiečiams gresia ligomis, badmečiais, skurdu, suniokota aplinka. Nepaisant to, pajutau, kad Afrikos žmonės moka pasitenkinti mažu ir nesyk patyriau, kad jie yra išties laimingi. O mums laimės vis dar labai trūksta", - sako Pečininas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"