TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Menininkų fantazijos sodas

2006 11 04 0:00
Rasa ir Rimas: "Sodas - tai mūsų gyvenimo būdas".
Nuotrauka: @ "Lietuvos žinios"

Vos įžengi į keramikės Rasos Justaitės-Gecevičienės ir kalvio Rimo Gecevičiaus namus, padvelkia šiluma ir jaukumu. Pačių menininkų pasistatytas ir įsirengtas namelis Visorių soduose atrodo lyg iš pasakos.

Nuo civilizacijos bėgančių menininkų Rasos ir Rimo Gecevičių pasaulis - idiliškas. O patys šeimininkai kuklūs, nepratę prie žurnalistų dėmesio, tačiau nuoširdžiai pasakoja apie keistą, gal net egzotišką gyvenimą slepiantis nuo miesto triukšmo ir civilizacijos.

Nestandartinio sklypo paieškos

Rasa ir Rimas puikiai prisimena, kaip beveik prieš dešimtmetį ėmėsi ieškoti būsto. Jauna šeima didelio pasirinkimo neturėjo, sutaupytos sumos tuomet pakako įsigyti bendrabučio kambariui arba sodo nameliui. Be to, menininkai svajojo ir apie kūrybines dirbtuves, todėl ilgai nesvarstę nusprendė gyventi toliau nuo miesto centro - soduose. Surasti kūrybingų žmonių poreikius atitinkantį žemės sklypą pasirodė nelengva: "Buvome labai reiklūs, nenorėjome standartinio, stačiakampio formos sklypo. Visorių soduose išvydę neįprastos formos, šlaite esantį sklypą supratome, kad jis - kaip tik mums, čia galėsime nevaržomai reikšti savo fantaziją", - prisimena Rasa.

Pirmąją žiemą Gecevičiai buvo vieninteliai gyventojai visoje sodų bendrijoje. Tai buvo tikras išbandymas, nes tais metais kaip tyčia pripustė beveik iki langų, keliai į šią atkampią vietovę buvo nevalomi. Rasa prisimena, kaip tą žiemą vos pusės metų sūnų Povilą per dienų dienas vėžindavo tuo kelių metrų ruoželiu, kurį nukasdavo Rimas. Kitais metais kaimynystėje apsigyveno dar kelios šeimos, o dabar čia - jau tikras gyvenamasis rajonas.

Miestas slenka artyn

"Menininkams tokia gyvenamoji vieta tiesiog nepamainoma", - vienu balsu tvirtina sutuoktiniai ir toliau vardija tokio gyvenimo pranašumus. Ir iš tiesų, pora šalia namo turėjo galimybę įsirengti kūrybines dirbtuvėles, apie kurias gyvendami blokiniame daugiaaukštyje būtų galėję tik pasvajoti. Tuo labiau kad nuolat tenka dirbti su sveikatai kenksmingomis medžiagomis ir technologijomis - keramikos glazūromis, įvairiais chemikalais ar iki 1000 laipsnių kaitinti geležį. Toks darbas gyvenamosiose patalpose būtų tiesiog neįmanomas. Kitas gyvenimo sode pranašumas - čia visuomet yra ką veikti. Darbo sutuoktiniai nebijo, todėl visais metų laikais randa užsiėmimų: vasarą pjauna žolę, žiemą kasa sniegą, o kur dar malkų skaldymas ir nuosavo kiemo puoselėjimas. "Jei iš tiesų sieloje esi sodininkas, tai nusipirkęs sodą įsigyji ir gyvenimo būdą", - samprotauja Rasa. Todėl ir visus augalus užsiaugino patys. Pirko tik mažus sodinukus, kuriuos pirmąją žiemą teko apkalti dėžutėmis, kad jų neužverstų sniegu ar nesutryptų. Kantriai ir su meile prižiūrimi augaliukai bėgant metams virto dideliais medžiais.

Auginti vaikus čia taip pat puiku, gal tik iš pradžių buvo liūdniau, nes aplinkui nebuvo bendraamžių. Rasos ir Rimo namuose skamba aštuonerių metų Povilo bei penkiametės Ūlos klegesys. Apie technika besidomintį ir į tiksliuosius mokslus linkusį vyresnėlį Povilą Rasa sako, kad šis menininku tikrai nebus. Tačiau sūnus jau dabar tėvus gelbsti iš elementarių keblių situacijų. Pavyzdžiui, įsigijus naują mobilųjį telefoną Povilas pirmas išmoksta juo naudotis ir per kelias minutes atlieka instruktažą tėvams. Mažoji Ūla dabar tokio amžiaus, kai reiškiasi visapusiškas vaikiškas smalsumas. Tačiau mergaitė kategoriška, užaugusi ji tikina būsianti balerina, nes jau dvejus metus lanko baleto pamokas.

Vienintelis keblumas gyvenant toliau nuo miesto centro kildavo tuomet, kai susirgdavo vaikai. Anksčiau, kai šeima turėjo vieną automobilį, Rasai tekdavo skambinti Rimui į darbą, kad šis karščiuojančius vaikus nedelsdamas vežtų į ligoninę, nes į nuošalią vietą išsikviesti greitąją pagalbą būdavo beviltiška. Iki artimiausios parduotuvės - maždaug du kilometrai, šį kelią, anot Gecevičių, visai smagu įveikti pėsčiomis, o žiemą - ant rogučių susisodinus vaikus. Iki autobusų stotelės - 700 metrų, taigi mikrorajonų gyventojams kartais tenka eiti kur kas toliau. Tik keliaujant mišku atstumas kažkodėl atrodo didesnis. "Man jau dabar baisu, kad miestas su visomis civilizacijos blogybėmis taip greitai artėja prie mūsų namų. Net kioskelį netoliese pastatė. Dar neseniai buvęs visai laukinis šalimais esantis miškas pamažu tampa gyvenamųjų namų kvartalu, nors šiame draustinyje teoriškai draudžiama statyti namus", - stebėjosi Rimas.

Tinginiams gerai ir asfaltas

Kalvyste besiverčiantis Rimas šiltuoju metų laiku projektuoja įvairių stilių sodus ir alpinariumus. Menininkas tvirtina, kad norėtųsi kiek daugiau kūrybinės laisvės, bet daugelis lietuvaičių pageidauja savo kiemuose tik standartinių, minimalios priežiūros reikalaujančių vejų. Rimas išsiduoda, kad jam pačiam kur kas priimtiniau rengti baseinus, krioklius ar alpinariumus. Pasitaiko klientų, kurie prašo suprojektuoti tai, kas pačiam atrodo visiškai nepriimtina, todėl jis pats ir nekloja savo taip nemėgstamų trinkelių, stengiasi išsiversti vien su natūraliais akmenimis, prie jų derina augalus. Žinoma, dirbant su klientais tenka ieškoti ir kompromisų, nes tai ne jo vieno, o įmonės verslas, todėl privalo nešti pelną.

Menininkas sako pastebėjęs, kad lietuviai per mažai dėmesio skiria aplinkos grožiui ir tvarkai. Gal taip tik atrodo, nes jo paslaugų prašo pasiturintys, dažniausiais verslo žmonės, kurie neranda laiko rūpintis namų aplinka. Nors ir šių esą pasitaiko tokių, su kuriais visai nesunku rasti bendrą kalbą - juk ir verslininkai būna meniškos sielos. Rasa šiuo klausimu irgi turi savo nuomonę: "Yra žmonių, kurie nori, kad jų gyvenamojoje aplinkoje būtų gražu ir žalia, bet nereikėtų nė piršto pajudinti. Rimas turi kantrybės su tokiais klientais ieškoti kompromiso, o man norisi rėžti: jei nenorite rūpesčių, išasfaltuokite, ir nereikės nieko daryti. O jei norite, kad būtų dar ir žalia, galite asfaltą nudažyti žaliai. Turėti augalą ir tikėtis, kad jis gražiai augtų neprižiūrimas - nerealu". Rimas jau priprato, kad jam skambina žmonės, nusipirkę augaliuką, ir prašo, kad jį pasodintų. "Bandau suprasti, kodėl žmogus samdo mane tik tam, kad iškasčiau duobutę ir įsodinčiau sodinuką. Tikriausiai jam neįdomu ir todėl nenori kišti nagų prie žemės", - pats atsako į savo klausimą.

Paklaustas, ar nuvykęs pas draugus jų gyvenamosios aplinkos nepradeda vertinti kaip profesionalas, Rimas pradeda juoktis, nes pas visus pats ne kartą yra prikišęs nagus. Todėl nekeista, kad kone kiekvieną savaitgalį Gecevičių namuose gausu svečių. Jie iš čia visuomet išsiveža jei ne augalų ar akmenukų, tai bent jau idėjų - jomis šeima visuomet mielai pasidalija su draugais. "Smagiausia, kai draugai turi konkretų pomėgį, pavyzdžiui, vienas draugas yra didelis futbolo aistruolis, todėl visomis progomis yra ką padovanoti - galima nulipdyti kamuolio formos lėkštę ar dar ką nors. Tai tampa tarsi žaidimas ir mums, ir jiems", - džiaugiasi Rasa.

Abiejų istorijos - panašios

Keramika Rasos gyvenime atsirado neatsitiktinai. Jai niekada nesisekė tikslieji mokslai, o vidurinėje mokykloje kaip tik buvo sustiprintas dailės mokymas. Todėl baigusi aštuonias klases Rasa nusprendė mokytis tuometiniame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. "Kai dabar pagalvoju, pirmieji mano keramikos darbai atrodo juokingi ir dėl jų truputį gėda", - atvirauja menininkė. Toliau studijavo Vilniaus dailės akademijoje, o dabar jau ir pati čia studijuojančius jaunuosius keramikus moko įvairių glazūros technologijų. Rasa juokiasi, kad mokykloje bėgo nuo chemijos mokslo, o dabar vien tik chemijos darbais ir užsiima - tiesa, siauresne, vien su keramika susijusia šio mokslo sritimi.

Rimo meninių ieškojimų istorija panaši. Būdamas pirmoje klasėje nuėjo į piešimo būrelį, vėliau buvo dailės mokykla, o tuomet - metalo apdirbimo studijos dailės technikume Telšiuose. Buvo svarstymų, kurią medžiagą pasirinkti - metalą ar akmenį, tačiau patraukė metalo specialybė. Ir Rimo tėtis buvo kalvis, todėl šio meno paslaptys jau tarsi įaugusios į kraują. Vėliau Vilniaus dailės akademijoje kalvis išstudijavo ir kitos specialybės - dizaino - paslaptis. Tačiau ši sritis netapo artima, nors kelerius metus teko kurti ir reklamą. "Dirbant reklamoje - didesnės pajamos, bet šis aspektas man nėra svarbiausias. Dirbdamas toje srityje jaučiau, kad dirbu daug, bet stoviu vietoje, tik už tai gaunu pinigus. Tai man pasidarė nebeįdomu. O teritorijų apželdinimas mano gyvenime atsirado natūraliai, kadangi visi ir taip prašydavo mano pagalbos. Tai nusprendžiau iš to pasidaryti profesiją ir savo paslaugas pasiūliau tokia veikla užsiimančioms firmoms. Šis darbas specifinis dar ir tuo, kad yra sezoninis, todėl šaltuoju metų laiku galiu atsidėti darbams kalvėje", - pasakojo Rimas.

"Vynuogių sodas"

Neseniai sutuoktiniai pristatė ir savo pirmąjį bendrą projektą "Vynuogių sodas", kuriame eksponavo keramikos ir metalo plastikos darbus. Mintis surengti bendrą parodą kilo todėl, kad galerija norėjo ne amatinės, o profesionalios, meninės kalvystės darbų. Tuomet sutuoktiniai ėmė ieškoti temos, per kurią galėtų kalvystę susieti su keramika. Idėjos brandinimo procesas užtruko bene dvejus metus, tuomet menininkai nusprendė, kad reikia imtis tos temos, kuri jiems artimiausia - augalų. Iš pradžių Rasa nulipdė lapus, kurie pasirodė panašūs į vynuogienojus, o tuomet pamažu atsirado ir visas vynuogių sodas.

Neilgai trukus Rasa žada įgyvendinti ir kitą smagų projektą, kurį pavadino "Klombos Vilniaus miestui". Žiemą, kuomet nėra natūralių gėlių, menininkė sumanė Vilniaus miesto gatvėse ir skveruose įrengti spalvingus keraminius gėlynus.

Griežčiausi kritikai - vaikai

Rasa ir Rimas nevengia vienas kito kūrybos pakritikuoti, tačiau pagrindiniai šeimos kritikai - vaikai. "Jie tai daro labai negailestingai, kartais viską taip tiesiai šviesiai išdeda, kad net silpna pasidaro. Bet ta tiesioginė, spontaniška vaiko reakcija yra labai teisinga, nes vaikai puikiai atskiria kūrybinį laisvumą", - pripažino Rasa. Rimas linkęs žmoną vertinti dizaino požiūriu, nurodo praktinius trūkumus: kad dirbinį bus sunku išplauti, kad įvairios rankenėlės yra nepatogios ir greitai nuduš. Tačiau abu įsitikinę, jog tokia kritika reikalinga, nes jei nusiramintų ir pasitenkintų rezultatais, greitai jų darbai taptų monotoniški ir niekam neįdomūs.



DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"