TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Mergina iš Smaragdo šalies

2008 05 17 0:00
I.Kūrytė mano, kad gimė po laiminga žvaigžde.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko Egidijaus Kūrio ir advokatės Vilijos Gražulytės dukra Ieva Kūrytė pasakoja apie didžiausią vaikystės nuotykį, svajones ir kaip ji gyvena dabar. Išsiskyrusių tėvų atžala ir pati patyrė ištuokos kartėlį. Tačiau jauna moteris nenusimena, didžiausias jos džiaugsmas - beveik dvejų metukų dukrelė Barbora.

Ar matėte Keistuolių teatro filmą apie svajones "Geltonų plytų kelias"? Prisimenate mažą mergaitę iš Kanzaso vardu Doroti, vedusią draugus pas Smaragdo miesto burtininką? Šiandien teisininkės išsilavinimą turinti I.Kūrytė augina dukrelę ir nori būti advokatė.

- Gal pradėkime nuo to, ko labiausiai norisi paklausti. Kaip patekote į "Geltonų plytų kelią?"

- Būdama aštuonerių, laimėjau atranką. Mane nuvedė gera mamos draugė, ji dirbo televizijoje ir visada žinojo, kas ir kur vyksta.

Per atranką manęs prašė padainuoti, pašokti, pavaidinti ir pasimaivyti. Buvau dar maža, nelabai supratau, kur atėjau, tad viską dariau natūraliai. Tik vėliau, kai pasakė, jog bus sprendžiama, ar galėsiu vaidinti, supratau, kad ne viskas taip paprasta.

Tiesą pasakius, dainavau prastai. Esu dėkinga "keistuoliams", ypač Aidui Giniočiui ir Andriui Kaniavai, kurie apsiėmė mane mokyti. Kai sužinojau, jog esu atrinkta, man buvo pasakyta, kad dainuos kita mergaitė, o aš tik žiopčiosiu. Ištiko vaikiška isterija - kaip taip gali būti, aš vaidinu, o dainuoja kita!? Paprašiau, kad mane išmokytų. Pasisekė - ledai buvo pralaužti. Nusifilmavusi pradėjau dainuoti "Liepaičių" chore. Ten prabėgo dešimt metų.

- Ar mokykloje buvote judrus vaikas?

- Kai mokiausi pradinėse klasėse, buvau aktyvi ir troškau daug nuveikti, bet ne visada pavykdavo pritapti prie populiariųjų vaikų. Kai nustojau savęs bijoti, įgijau pasitikėjimo, truputį pamilau save ir tapau savanaudiškesnė - įvyko lūžis. Tai nutiko gal penktoje ar šeštoje klasėje.

- Ar tai, kad gavote vaidmenį, padėjo labiau pasitikėti savimi?

- (Mąsto). Ne. Filmavausi besimokydama antroje ar trečioje klasėje. Priešingai, mokykloje nedaug kas tikėjo, kad nusifilmavusi viename filme tapsiu žvaigžde. Nežinau, gal iš pavydo vaikai badė pirštais, o Doroti vardą tarė kaip keiksmažodį. Buvo stengiamasi daugiau pasišaipyti nei pagirti.

Mokykloje bijodavau ką nors sutikti koridoriuje, kad, neduok Dieve, nepradėtų rodyti pirštais ir šaukti: "Doroti! Doroti!" Tada vaikai buvo žiaurūs.

- Neverkdavote įsikniaubusi į pagalvę?

- Ne visi mane užgauliojo. Taip, tuo metu buvau populiari, ir dabar mane dar prisimena. "Geltonų plytų kelią" kartais galima išvysti per televizijos ekraną, yra išleistas DVD įrašas. Anuomet norėjosi filmuotis dar ir dar. Tie, kurie iš manęs šaipydavosi, nelabai suprato, ką iš tiesų patyriau.

Sunkiausios vietos buvo dvi. Kai filmavome sceną rugių lauke, buvo beprotiškai karšta. Turėjau pakelti galvą ir žiūrėti į Kaliausę, o į akis plieskė saulė. Tada pasakiau tokių žodelių, kokių nereikėjo sakyti. Kitas kartas - kopose. Irgi svilino siaubingas karštis, pradėjau zyzti, kad pavargau, nebenoriu. Tačiau man buvo gražiai paaiškinta, kas vyksta, kad darbą reikia atlikti iki galo. Supratau. Filmavimas man buvo lyg žaidimas, atrakcija. Kol juosta nebuvo parodyta per ekraną, net nesuvokiau, kaip viskas atrodys. Tikriausiai dėl to ir buvau natūrali.

- Tėvai lydėdavo į filmavimo aikštelę?

- Mama važiuodavo. Tėtis - tik tada, kai filmavome gegutę. Jis buvo užimtas žmogus.

- Ar su "keistuoliais" iki šiol bendraujate?

- Kartais tenka pabendrauti su Dariumi Auželiu ir su A.Giniočiu. Su pastaruoju ir šeimoje teko pagyventi - mama buvo už jo ištekėjusi. Su kitais atsitiktinai susitikę persimetame vienu kitu žodeliu.

- Dažnai prisimenate šį vaikystės nuotykį?

- Filmą žiūrėjau labai seniai. Ir savo dukrelei dar nelabai galiu ką papasakoti - ji dar labai mažytė, tik metukų ir devynių mėnesių. Tačiau filmą prisimenu dažnokai.

Doroti ir Ieva

- Doroti - mergaitė, siekianti svajonės išsipildymo ir skatinanti tai daryti savo draugus. Ar ir pati dažnai svajojate?

- O, taip! Tai mano mėgstamiausias užsiėmimas! Nežinau, kas nesvajoja, - visi taip daro. Kiti galbūt stengiasi svajones įgyvendinti iš karto, o mano kai kurios taip ir lieka neišsipildžiusios. Kitos nesunkiai virsta tikrove - man dažniausiai norisi paprastų, nesunkiai pasiekiamų, žemiškų dalykų.

Regis, gimiau po laiminga žvaigžde. Turiu viską: nuostabią šeimą, dukrytę, labai gerą draugą, darbą. Toks jausmas, kad viskas man buvo patiekta ant sidabrinės lėkštutės. Niekuo negaliu skųstis. Kartais, kai kyla kokia nors problema, vertinu ją kaip pamoką. Visi nesklandumai yra laikini.

Naujasis draugas - Švedijoje

- Ką šiuo metu veikiate?

- Pradedu dirbti teisinį darbą mamos, advokatės, nuosavoje kontoroje, seksiu jos ir močiutės pėdomis - tikiuosi tapti advokate. Auginu dukrytę Barborą. Turiu draugą, stengiamės kiek įmanoma daugiau laiko praleisti kartu. Jis yra mano bendraamžis, ne teisininkas.

- Po skyrybų su vyru nebijote naujų santykių?

- Skyrybos man nebuvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Pati jas pradėjau, ir tuo džiaugiuosi. Toje šeimoje nebūčiau buvusi laiminga. Kita vertus, jei ne buvęs vyras, galbūt neįvertinčiau dabartinio draugo. Jis atsirado netikėtai. Tačiau stačia galva nepuolėme draugauti. Bendravome, stengėmės vienas kitą pažinti, suprasti, ar turime bendrų interesų. Labai malonu, kai tu pradedi sakinį, o kitas žmogus jį baigia. Draugas myli ir Barborą, labai gerai su ja sutaria.

Šiuo metu jo pagrindinė gyvenamoji vieta - Švedijoje. Parvažiuoja porą kartų per mėnesį. Nebuvo baisu pradėti draugauti, nes žinojau, kad yra šioks toks atstumas ir bendra buitis manęs nevaržys. Dabar, žinoma, atstumą norisi sumažinti, nes jis ima trukdyti. Vis dėlto manau, kad mes labai tvirtai stovime ant žemės. Žinome, ko norime, jaučiame, kad vienas kitam tinkame ir norime būti kartu. Matome gyvenimo perspektyvas ir suprantame, kad viską galima pasiekti, jei stengiamasi kartu.

Draugas pateisina visus mano lūkesčius. Visas geras savybes, kokias tik gali turėti vyriškosios giminės atstovas, jis turi. Pirmą kartą gyvenime taip vertinu žmogų. Po skyrybų buvo sunku teigiamai žiūrėti į vyrus, o šis "stebuklas" pralaužė visus ledus.

Pakilo iš pelenų

- Buvusio vyro neigiamas savybes tiesiog toleravote?

- Taip. Buvau itin tolerantiška. Dabar galiu pridėjusi ranką prie širdies pasakyti, kad mano sąžinė rami. Padariau viską, ką galėjau, stengiausi išsaugoti šeimą. Nepavyko. Negalėčiau pasakyti, kad dėl to esu labai nelaiminga, nes dabartinis gyvenimas dvasiškai kur kas turtingesnis nei ankstesnis. Tarsi pakilau iš pelenų.

- Kiek laiko buvote kartu?

- Ketverius metus. Susituokę buvome pusantrų.

- Bendraujate su buvusiu vyru?

- Esu priversta. Turime vaiką. Stengiamės bendrauti kaip galima maloniau. Vienintelis mano reikalavimas, kad būtų geras tėtis Barborai. Bus ar nebus - jo reikalas.

- Ar jis daug laiko praleidžia kartu su dukrele?

- Man norėtųsi, kad praleistų daugiau. Nėra taip, kad nesirūpintų dukra, tačiau jos labui norėčiau, kad susitikimai būtų dažnesni.

Iš savo patirties žinau, kaip būna, kai tėvai išsiskiria. Kai mano šeimai taip nutiko, buvau kur kas didesnė už savo dukrytę, todėl labiau išgyvenau. Tėtis buvo labai užimtas žmogus, matydavau jį retai. Suprantu, jis dirbo atsakingą darbą, kuriam reikėjo skirti daug laiko. Negalėjau reikalauti pernelyg daug dėmesio, nors kartais jo tikrai stigo. Jis ir pats dėl to labai išgyveno. Tada mama ir seneliai kompensavo tėčio trūkumą. Tačiau dabar jo pareigos pasikeitė, tad tikiuosi, kad ir mūsų susitikimai bus dažnesni. Regis, užaugau, bet tėčio vis tiek reikia. Na, laikas parodys.

- Galima sakyti, kad jūs, kaip ir dukrelė, turite du tėčius...

- (Juokiasi). Turbūt tris, nes dabar mama gyvena su trečiu vyru, vienos bendrovės direktoriumi Tomu Valuta.

Aišku, tėtis lieka tėčiu. Kai tėvai skyrėsi, buvau devynerių - gana didelė, kad daug ką suprasčiau. Mano dukrytei paprasčiau. Barbora jau pamilo mano draugą. Per ilgąjį savaitgalį laiką leidome visi kartu. Prasidėjus darbo savaitei, jis išvyko į Švediją, o mažylė rankas tiesia ir klausia: "O kul? Isvaziavo?" Ji nesupranta, kaip taip gali nutikti - buvo ir nebėra.

"Gal ne čia norėjai mokytis?"

- Pasirinkote teisininkės profesiją. Apie aktorystę nemąstėte?

- Mąsčiau. Prisimenu, ilgą laiką labai tuo domėjausi, eidavau į kiną, rinkdavau informaciją, domino viskas, kas su tuo susiję. Kai atėjo laikas stoti, pasirinkau teisę. Ir pačią labiau traukė, be to, augau teisininkų šeimoje. Tėvai taip pat norėjo, kad vaikas rinktųsi šią kryptį. Galima sakyti, man buvo parodytos universiteto durys ir pasiūlyta ten stoti. Vėliau, kai pradėjau mokytis, tėtis paklausė: "Dukryte, gal tu ne čia norėjai mokytis?" Atsakiau: "Taip, tėveli, laiku paklausei." (Juokiasi). Tačiau niekada nesigailėjau savo pasirinkimo ir džiaugiuosi, kad tėvai atkalbėjo mane nuo aktorystės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"