TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Merkelis Račkauskas vaikaičių akimis

2008 12 16 0:00
T.Venclova sako iš senelio paveldėjęs pomėgį nekreipti didelio dėmesio į vadinamąją visuomenės nuomonę.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Abu žentai, Petras Cvirka ir Antanas Venclova, pripažino uošvio Merkelio Račkausko beletristo talentą ir netgi apgailestavo, kad šis nepasirinko rašytojo darbo kaip pagrindinio.

1969 metų lapkritį, praėjus daugiau nei metams nuo autoriaus mirties, A.Venclova "Vagos" leidyklai įteikė M.Račkausko memuarus. Tik 1971-ųjų vasarį sulaukta Jurgio Tornau atsiliepimo apie rankraštį. M.Račkauskas buvo išvadintas savimyla, egoistu, mizantropu ir palygintas su F.Dostojevskio "Brolių Karamazovų" Smerdiakovu. Leidėjų pozicija buvo aiški. Be to, autorius - nepartinis. Ir dar savižudis.

Penkis dešimtmečius kaip rankraštis išgulėjusius M.Račkausko "Užrašus" neseniai išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykla. Atsiminimų rengėjas, autoriaus vaikaitis Tomas Venclova suteikė jiems grakščią formą: suskirstė skyriais ir kiekvienam jų tarsi santrauką surašė antraštėles.

Pasak kito vaikaičio, dailininko Andriaus Cvirkos, senelis memuarus pradėjo rašyti prieš Antrąjį pasaulinį karą. Istorikas Egidijus Aleksandravičius juos gretina su M.Račkausko bendramokslio (tiesa, vyresnio) Šiaulių gimnazijoje Mykolo Biržiškos jaunystės metų atsiminimais "Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose" (1938) ir spėja, kad "Užrašai" - noras papildyti, bet labiau tikėtina, kad pralenkti kolegą.

"Linksmi plaučiai" ir šūvis į širdį.

"Dvidešimt metų (1885-1905) Žemaitijos užkampy" (tokia "Užrašų" paantraštė) atveria mums per šimtmetį nutolusį gyvenimą - lenkuojančių šlėktų, provincijos klebonų ir zakristijonų, rusinamų gimnazistų. Sykiu tai lemtingi tautos atgimimo ir modernėjimo priešaušrio dešimtmečiai. Stulbinamai atvirai (turint omenyje laiką, kada atsiminimai rašyti) autorius pasakoja "jausmų ugdymosi" istoriją: apie jaunų berniukų tarpusavio simpatijas, vėliau - apie savo santykius su vyresne moterimi. Apskritai M.Račkausko atmintis stebina ir gal net užmena mįslių: atsimenama tiek daug ir taip nuodugniai, iki smulkiausių detalių.

Melchioras Račkauskas (1885-1968) - vertėjas, klasikinės filologijos profesorius. Peterburge studijavo teisę, 1910 metais baigė Odesos universitetą, klasikinės filologijos specialybę. Mokytojavo Panevėžyje, buvo Mažeikių gimnazijos direktorius, Kauno universiteto dėstytojas, Švietimo ministerijos mokyklų inspektorius. Nuo 1949-ųjų - Vilniaus universiteto dėstytojas.

Kolegos prisimena jį buvus "linksmų plaučių". Profesorius Zigmas Zinkevičius pasakoja, kad tylą auditorijoje, kurioje paskaitą skaitydavo M.Račkauskas, nuolat pertraukdavo sutartinis studentų kvatojimas - tai dėstytojas papasakojo anekdotą. Vėl tyla ir vėl - juoko pliūpsniai.

Klasikinės filologijos specialistas Henrikas Zabulis irgi prisimena, kaip M.Račkauskas pasakodavo nenuvalkiotus juokelius - gebėjo pritaikyti juos įvairiom progom: "Iki mirties jis išliko epikūriškai geros nuotaikos. Mėgo gerą, linksmą kompaniją. Vargu ar kas jį matė supykusį, susikrimtusį. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete M.Račkauskas vaikščiodavo mosikuodamas portfeliu, kuriame buvo ir buteliukas - "tonusui pakelti". Per pertraukas tarp paskaitų, kai niekas nematydavo, nugerdavo gurkšnelį."

1968-ųjų sausio 7-ąją linksmo, nuotaikingo žmogaus gyvenimą nutraukė "Valterio" šūvis į širdį. Aštuoniasdešimt trejų metų profesorius pakėlė ranką prieš save.

Ir Z.Zinkevičius, ir H.Zabulis pasakoja tą pačią versiją, kodėl įvyko savižudybė. Tada kalbėta, kad M.Račkauskas pasijuto visų užmirštas ir baisiai vienišas - niekas neatėjo jo pasveikinti per gimtadienį, iki tol epikūriškai linksmai švęstą sausio 6-ąją.

"Tai ne silpnumas ar liguistumas, - įsitikinęs vaikaitis A.Cvirka, - o antikos principais gyvenusio šviesuolio pasirinkimas."

Gyvas ryšys su antika

- Kaip, kokį prisimenate senelį? - LŽ paklausė poeto, vertėjo, Yale'io universiteto (JAV) profesoriaus T.Venclovos.

- Senelis, kaip jau esu kažkur sakęs, buvo man gyvas ryšys su ankstesniąja epocha, ypač su laikais prieš 1918 metus, o žvelgiant giliau - su Švietimo, Renesanso ir antikos eromis. Jis buvo renesansinio sukirpimo žmogus, epikūrininkas, humoristas, be to, skeptikas, ypač visokių valdžių atžvilgiu. Iš jo išmokau žaisti šachmatais ir net lošti preferansą, nors pastarąjį gana painų mokslą esu užmiršęs. Šiaip jis buvo nelengvo charakterio. Gerai atsimenu, kad laikė slaptoje vietoje revolverį, karo pabaigoje, regis, išmainytą už lašinių paltį iš kažkokio vokiečio ar ruso, ir iš jo iššaudavo Naujųjų metų naktį. Sovietmečiu laikyti ginklą buvo pavojinga, bet senelis to nepaisė. Iš to revolverio jis ir nusišovė, prieš tai gerokai išgėręs savo mėgstamo konjako. Savižudybės priežastis buvo ta, kad jis įtarė sergąs vėžiu, nors skrodimas jokio vėžio neparodė.

- Ar ne jis užkrėtė jus vertimo bacila?

- Iš senelio pramokau lenkų ir lotynų kalbų, šiek tiek graikų. Jis man davė "Odisėjos" šeštąją giesmę su plačiais komentarais, išleistą caro laikų gimnazijoms, kuria pats naudojosi, ir aš ją perskaičiau. Atsimenu, jis sakė: "Graikų kalba šiaip jau lengvesnė už lotynų, ją galima išmokti per dvejus metus, tik po to dar trejus reikia kalti veiksmažodžius su galūne -mi". Skaičiau jo vertimus: Platoną, Plautą, Lukrecijų, Erazmą. Jie perspausdinami ir šiandien, taigi virto klasikiniais. Bet vertimo meno iš jo specialiai nesimokiau. Tuo "užsikrėčiau" daugiausia iš savo bičiulio, maskviečio vertėjo Andrejaus Sergejevo.

- Kiek užtrukote rengdamas "Užrašus"? Kur jie buvo saugomi?

- "Užrašai" buvo saugomi mūsų šeimoje, paskui atiduoti Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui. Mano tėvas rūpinosi juos publikuoti, bet sukliudė J.Tornau neigiama recenzija. Kaip matote, A.Venclova anaiptol nebuvo visagalis. Kai neseniai, pasikeitus politinei ir kitokiai padėčiai, institutas nusprendė knygą išleisti, porą mėnesių ją redagavau (pavyzdžiui, suskirstymas į skyrius ir jų antraštės yra mano darbas).

- Ar svarstėte, kiek "Užrašuose" beletristinės išmonės?

- Manau, kad išmonės ten beveik nėra - yra dokumentinis ir labai atviras epochos bei autoriaus portretas.

- Sprendžiant iš nuotraukų, jūs panašus į senelį.

- Gal ir taip. Greičiausiai esu iš jo nemažai paveldėjęs. Tikiuosi, taip pat ir pomėgį nekreipti didelio dėmesio į vadinamąją visuomenės nuomonę.

Po Žemaitiją moskvičiumi

Dailininkas A.Cvirka, rašytojo P.Cvirkos sūnus, augo Račkauskų namuose Kaune, Fredoje (M.Račkausko dukra Marija buvo ištekėjusi už P.Cvirkos; dukra Eliza už A.Venclovos). Kilus karui, 1941-aisiais, kai abu Cvirkos pasitraukė į Rusiją, jų sūnui buvo pusantrų metukų. Tokio amžiaus jis atsidūrė močiutės Elenos ir senelio Merkelio globoje.

"Tėvas man buvo Tėtušis, o M.Račkauskas - Tėvelis arba Telė. Taip jį pakrikštijau visai mažas būdamas, - sako A.Cvirka. - Tas vardas prilipo ir, rodos, pats Telė ilgainiui prie jo priprato. Taip tarpusavy lig šiol jį ir vadinam."

Praūžus karui P.Cvirka netrukus mirė, ir septynmetis jo sūnus Andrius vėl buvo patikėtas globoti seneliams. Dabar - iki pilnametystės, 1957-ųjų. Sykį jis skendo sodo gale iškastame tvenkinyje, bet senelis suspėjo sučiupti už pakarpos ir ištraukti.

Kai M.Račkauskas gavo honorarą už išverstą Erazmo Roterdamiečio "Pagiriamąjį žodį kvailybei", prie Kauno geležinkelio stoties tiesiai iš atvykėlių pirko tamsiai mėlyną moskvičių. "Tą pat vasarą Tėvelis, skulptorius Juozas Mikėnas ir aš, dešimtmetis, leidomės kelionėn", - prisimena A.Cvirka. Profesorius važiavo savo vaikystės, paauglystės, jaunystės takais.

"Siaurais, vingiuotais, kalvotais dulkinais vieškeliais atvira mašina išmaišėme visą Žemaitiją, - pasakoja A.Cvirka. - Nakvodavom pas profesoriaus gimines ar tuomet dar gyvus pažįstamus. Mūsų klajones tarsi vainikavo tolių toliai, atsiveriantys nuo Šatrijos kalno. Stengėmės įžiūrėti trisdešimt bažnyčių - tiek jų esą nuo ten galima pamatyti."

Nuo to laiko M.Račkausko vaikaitis pamilo Žemaitiją ir kasmet stengiasi įkopti į Šatriją. Senelio dėka jis anksti pramoko rusų ir lenkų, vėliau anglų ir esperanto kalbų. Taip pat antikos išminties krislų - sentencijų ir maksimų. Pavyzdžiui, iki šiol jam labai mielą: Omnia mea mecum porto (Viską, ką turiu, nešiojuosi su savimi).

Vertimai ir vadovėliai

Tarpukariu M.Račkauskas parengė vadovėlį gimnazijos mokiniams ir savamoksliams "Romėnų senybės" (1929), "Graikų kalbos gramatiką" (1930), kelių dalių romėnų literatūros chrestomatiją "Anthologia latina" (1940-aisiais, užėjus sovietams, buvo konfiskuotas trečiojo tomo tiražas), iš senosios graikų kalbos išvertė Platono veikalų, lotyniškajam Julijaus Cezario "Belli Gallici" leidimui parengė paaiškinimus ir žodynėlį. Po karo išvertė Plauto "Dvynius", parengė lotynų kalbos vadovėlių aukštosioms ir vidurinėms mokykloms. 1964 metais buvo publikuotas M.Račkausko verstas 548 puslapių Lukrecijaus veikalas "Apie daiktų prigimtį". 2000-aisiais trečiojo leidimo sulaukė Erazmo Roterdamiečio "Pagiriamasis žodis kvailybei".


Iš M.Račkausko "Užrašų"

Kunigas Juozas Tumas Kurtuvėnuose

Pašvinio ežeras, beveik apvalus, apie varstą diametre, yra prie pat Šaukėnų kelio, už kokio pusantro varsto nuo Kurtuvėnų bažnytkaimio. Krantai jo aukštesni negu Pumpurų ežero, o dugnas smėlėtas. Ant krantų, aplink ežerą, buvo tada protarpiais išmėtytos medžiais apaugusios sodybos. Visos jos priklausė grafui. Kai po keliolikos metų mokytojavau pas grafą Pliaterį, vieną gražią ankstybo rudens dieną grafai padarė iškylą į Pašvinio ežerą kunigui J.Tumui pagerbti. Jis tada viešėjo pas Kurtuvėnų kleboną. Tumas buvo nedidelio ūgio, storulis, gražus vyras, apvaliu raudonu veidu, su juodais tankiais plaukais viršum neaukštos kaktos. Grafienė buvo šokiruota laisva svečio elgsena: pasipūtusiems grafams padoriai sėdint ant žaliuojančio ežero kranto, Tumas ramiausiai išsitiesė čia pat pievelėje, iškišęs iš po sutanos parūdijusius nuo senatvės aulinius batus, užsimetė rankas už galvos ir, žiūrėdamas į žydrąjį dangų, atsakinėjo į grafienės klausimus arba pats pasakojo savo nuotykius, patirtus viešint pas kunigaikštį Oginskį Rietave ar pas grafą Tiškevičių Palangoje, nekaip apie juos atsiliepdamas. Staiga, išgirdęs šūvius, pašoko ir, nebaigęs klausyti grafienės kalbos, nubėgo pas grafiukus, kurie miške šaudė į taikinį. Išdidi ponia užsigavo (...).

Marija Pečkauskaitė ir kunigas Bukontas

Dukterys jau buvo suaugusios. Jaunesnioji Zosia, apie dvidešimt metų baltaveidė juodaakė mergina, buvo kiek pamokyta namie ir dabar šeimininkavo kartu su motina. Vyresnioji Mucia (Marija, Šatrijos Ragana), taip pat juodaakė, bet geltonveidė kaip motina, negraži pana buvo mokiusis Šv.Kotrynos gimnazijoje Peterburge; ruošėsi ir toliau mokytis; dabar laikinai gyveno su motina. Visa šita nusigyvenusių bajorų šeimyna savo tarpe ir su mumis kalbėjo tik lenkiškai, pirmaisiais mano čia gyvenimo metais retai tekdavo matyti šeimininkes ir kalbėtis su jomis. Tos moterys atrodė labai poniškos, išdidžios (...).

Vieną ankstyvo pavasario naktį man suėmė pilvą. Numanydamas, jog iki ryto neišturėsiu, apsisiaučiau paltu ir basas ėmiau patamsy slinkti lauk. Iš mano lindynės reikėjo pereiti ilgą koridorių, didįjį kambarį, mažą koridoriuką ir gonkas. Graibydamas sienas, priėjau didįjį kambarį, pro plyšį pamačiau jame šviesą. Tykiai pravėręs duris nustebau: prie mūsų ilgo stalo, apšviesto viena žvake, sėdėjo priešais duris kunigas, stambaus kūno, juodaakis ir juodagalvis vyras, o prie jo šono... Mucia! Jie krūptelėjo, pasitraukė nuo kits kito. Mucia, sutraukus antakius, kaip ji mokėjo, šiurkščiai paklausė:

- Co się stalo? Czego szukasz po nocy? (Kas atsitiko? Ko ieškai naktį? - lenk.)

Pasisakiau nesveikas, einąs į orą. Kai po valandėlės grįžau, kunigas jau sėdėjo viename stalo gale, o kitame pamačiau Mucios galvą, paremtą pastatytomis ant stalo rankomis; ji klūpojo ant kėdės taip giliai įlenkus liemenį, jog klubai atsidūrė aukščiau pečių. Dabar jie tyliai šnekučiavo, į mane nekreipė dėmesio. Įlindęs į lovą, laužiau galvą, iš kur mūsų bendrabutyje atsirado kunigas, bet taip ir užmigau, nieko neišgalvojęs. Tik rytojaus dieną mane apšvietė Jonas:

- Tu dar nežinai, kad tai kunigas Bukontas aplankė mylimą Mucią? Mat kad galėtų laisviau pasikalbėti, iš šeimininkės buto atėjo į mūsų kambarį.

Kai po to atsitikimo Mucia mane kur pamatydavo, vis sutraukdavo antakius. Šitų jaunų žmonių meilė, kuriai nelemta buvo suliepsnoti aistros ugnimi, pasirodė labai ištikima ir patvari: nusigyvenusių bajorų Pečkauskių giminės skeveldros - ir senė, ir Mucia į senatvę, ir Zosia - visos trys gyveno pas kleboną Bukontą Žemaitijoje. Senei mirus, o po jos netrukus ir Muciai, viena Zosia šeimininkavo Židikų klebonijoje.

Susitinku Povilą Višinskį

Iš karto buvo matyti, kad Višinskiui svetimas bet koks išdidumas, arogantiškumas (...). Įtraukęs galvą į pečius, sėdėjo ramiai, bendrame pokalbyje nedalyvavo, tik tyliai atsakinėjo į klausimus kunigo Vizbaro, kuris, matyti, pažinojo jį iš seniau ir dabar teiravosi apie bendrus pažįstamus, čia pat nepamiršdamas raginti, kad valgytų. Višinskis mažai tevalgė, tik savo išverstomis akimis dairėsi po kambarį ir svečius, palaikydamas veide tartum sustingusią šypseną. Kai kunigas Verblovskis papasakojo kažkokį anekdotą ir visi garsiai juokėsi, o politechnikai žvengė kaip arkliai, Višinskio šypsena paliko, kokia buvo anksčiau, ir garsiai jis nesijuokė (per keletą mūsų pažinties metų nesu matęs Višinskio garsiai juokiantis, nors buvo linksmo būdo, ir šypsena jo veide nepranykdavo). Višinskio krūtinė buvo sustingusi, ir nemačiau (nei tada, nei vėliau), kad ji bent kiek kilnotųsi jam kvėpuojant. Šia proga ateina į galvą mintis, kad turbūt visos kvėpavimo organų ligos pareina nuo nemokėjimo taisyklingai kvėpuoti. Nuo pat kūdikystės motina moko vaikus, ką galima valgyti bei gerti ir ko negalima, rūpinasi vidurių išvalymu, teikia dietos patarimų, - žodžiu, vaiko kūno mityba yra nuolat prižiūrima, koreguojama. Tačiau vaiko kvėpavimas, jo mokėjimas išvėdinti plaučius paliekamas savieigai, gyvybiniam instinktui. Žinoma, daugumas vaikų nuo pat mažens savaime pagauna kvėpavimo ritmą ir pakankamai vysto krūtinės ląstą. Bet yra nemaža tokių vaikų (net ir suaugusių žmonių), kurie dėl įvairiausių priežasčių įpranta kvėpuoti netaisyklingai, jų krūtinės ląsta neišsivysto, ir didesnė plaučių dalis lieka nenaudojama, silpnėja, ilgainiui atrofuojasi. Tokioje apmirusioje plaučių dalyje lengvai veisiasi tuberkulės, kurios padaugėjusios persimeta į gyvas plaučių dalis, ir žmogus suserga džiova. Užuot pasimokęs taisyklingai kvėpuoti, ligonis vyksta į kurortą, bet ir ten, nemokėdamas įkvėpti ir iškvėpti gaivinantį orą, sveikatos nepataiso. Kvėpavimo reikšmę ir mokėjimą taisyklingai kvėpuoti ypatingai vertina Indijos gydytojai, bet to negalima pasakyti apie mūsų higienistus. Tuo tarpu oras žmogaus organizmui yra svarbesnis už maistą: be valgio galima kelias paras gyventi, o be oro ir penkių minučių neišsiversi. Tiesa, dainavimo mokyklose dėstomos kvėpavimo taisyklės ir atliekami tam tikri kvėpavimo pratimai, bet su tais dalykais susipažįsta labai mažas žmonių nuošimtis. Esama visokių populiarių veikalų žmogaus sveikatos palaikymo srityje, tačiau brošiūros "Kaip reikia kvėpuoti", deja, neteko aptikti. Studentaudamas Petrapily, apsirgau džiova, ir gydytojai, į kuriuos kreipiausi, tartum susitarę, visi liepė vykti į Krymą; bet tam neturėjau nei lėšų, nei noro. Vienas draugas studentas, žinomas kaip Indijos jogų garbintojas, pastebėjo mane kvėpuojant ne taip, kaip reikia, ir pamokė gilaus, ritmingo kvėpavimo. Džiovos reiškiniai veikiai išnyko. Bet tada (1902 m.) aš pats viso to dar nežinojau ir tuo reikalu pasikalbėti su Višinskiu negalėjau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"