TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Merūnas nespjauna į praeitį

2013 10 31 6:00
„Savo mokiniams sakau: „Visada reikia dainuoti lyg paskutini kartą. Galit ir neišgarsėti, bet bent jau vaikams parodysit, kokio lygio scenoje kažkada dainavote“, - šypsosi LNK „Lietuvos balso“ mokytojas M.Vitulskis. LNK archyvo nuotraukos

Šio interviu herojus – LNK „Lietuvos balso“ mokytojas, vieno stipriausių lietuviškos scenos balsų savininkas Merūnas Vitulskis. Jis prisimena senus gerus muzikinio realybės šou „Kelias į žvaigždes 2“ (KĮŽ 2) laikus, neslepia liūdesio dėl šiandieninės muzikos situacijos ir tikina neinantis į kairę, nors progų pasitaiko.

- Prieš šešerius metus laimėjai LNK „Kelią į žvaigždes 2“. Tu – vienas iš nedaugelio TV konvejerio išsuktų vardų, kurie išliko scenoje pasibaigus projektui. Kaip tau tai pavyko?

- Nežinau, kaip tai atsitiko, nes nedėjau begalinių pastangų. Kiti labai atkakliai siekia savo tikslo ir galva muša į betoninę sieną, bet vis tiek nieko nepavyksta. Aš leidausi upės vagos nešamas pasroviui. Susitikau su vienais, vėliau – su kitais gerais žmonėmis iš muzikos pasaulio, ir jie mane apšvietė. Gali būti, kad padėjo tai, jog popmuziką atlieku akademiniu balsu, o tai padėjo išsaugoti balsą ir sukurti kai ką naujo. Manau, tai turi išliekamąją vertę. Laikas bėga: popmuziko atlikėjas vienais metais gali būti populiarus, kitais metais – ne. Aš žinojau, kad nesu nuo to apsaugotas.

- Tau ne gėda, kad dalyvavai tokiame pigiame „popso“ šou?

- Daug atlikėjų kalbėdami apie dalyvavimą realybės šou nuleidžia akis, tarsi tai būtų jų gyvenimo klaida. (Juokiasi.) Man ne gėda, nes negali spjauti į savo praeitį. Tai buvo pigu, bet ten daug išmokau. Jei yra paklausa, reikia užimti nišą. Prodiuseriai tai ir darė.

Tuo metu kaip paprastas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studentas neturėjau patirties, finansinė situacija buvo žiauriai sudėtinga. Draugai išsiuntė mano anketą. Aš net nežinojau, kokiame šou dalyvausiu. Jame buvome auginami kaip šiltnamyje. Varėm visa koja, nes pasibaigus „Keliui į žvaigždes“ ištisus metus vyko koncertų turas – turėdavome vieną ar du koncertus per dieną. Mane įmetė kaip kačiuką į vandenį – arba išplauksi, arba ne. Greičiausiai tai ir padėjo išlikti šou versle, užsiauginti storą odą. Bet giliai širdyje mano tikslas buvo ateityje dainuoti akademinę klasikinę muziką. Man pavyko.

- Andriaus Mamontovo citata iš gegužės 1 dieną DELFI publikuoto interviu: „Vienintelis geras dainininkas, išgarsėjęs televizijoje, yra Merūnas Vitulskis.“ Jautiesi pamalonintas?

- Be abejo, taip. Šis žmogus netrumpą laiką buvo mano dievukas. Su jo muzika praleidau visą vaikystę ir jaunystę.

Žinai, televizija jaunam žmogui suteikia didelius sparnus iš popieriaus. Sunku pasakyti, ar skraidysi su jais per lietų. Liūdniausia tai, kad jauni žmonės per šlovės laiką praranda sveiką protą ir viską idealizuoja, bet praėjus laikui akys atsiveria. Ne viskas taip paprasta.

- Po realybės šou už Kauno garsinimą miesto meras Arvydas Garbaravičius apdovanojo tave statulėle su miesto simboliu stumbru. Šis apdovanojimas padėtas garbingoje vietoje ar voliojasi su nereikalingais daiktais?

- (Juokiasi.) Neseniai persikrausčiau, todėl statulėlė dar dėžutėje. Vertinu gaunamus apdovanojimus, nors į juos žiūriu labai atsargiai. Buvo „faina“ gauti statulėlę iš A.Garbaravičiaus – dėmesys malonus.

"Aš žinojau, kad noriu dainuoti akademinę, o ne kitokią muziką", - sakė Merūnas.

- Tapai „Lietuvos balso“ mokytoju. Tavo mokiniams pavyks išsilaikyti šou versle?

- Tai – keblus klausimas. Neteigiu, kad jie išsilaikys. Savo mokiniams sakau: „Visada reikia dainuoti lyg paskutini kartą. Galit ir neišgarsėti, bet bent jau vaikams parodysit, kokio lygio scenoje kažkada dainavote.“ Ar pastebėjote, kad, pavyzdžiui, apie TV3 „X faktoriaus“ dalyvių muziką kur nors būtų rašoma? Paprastai pasirodo informacija apie pakeistą šukuoseną, ir tiek. Jei neturi muzikinės vizijos, gali tapti tik vienadiene žvaigžde.

Mokiniams visada pabrėžiu, kad svarbiausia – būti savimi. Kai esi scenoje, publika mato, tu tikras ar ne. Didelė bėda ta, kad Lietuvoje labai maža rinka, o atlikėjų velnias žino kiek. Šiais laikais reikia daugiau nei tik gero balso – reikia charizmos ir išvaizdos. Be to, reikalingas vadybininkas, kuris leistų dainininkui kurti ir daryti tai, ką šis geriausiai sugeba.

- Tau, stipraus balso savininkui, visi tie silpni „popso“ marionečių balseliai turbūt kelia ironišką šypseną…

- Gali "stumti" ant vieno ar kito atlikėjo, bet jei žmonės domisi, tai yra skonio reikalas. Arba „popso“ atstovai turi tai, ko mes neįžvelgiame. Yra dainininkų, turinčių fantastiškus balsus, bet jie sėdi po lapu ir nesiskelbia. Yra ir tokių, kurie nieko neturi, bet neužsičiaupdami pasakoja apie savo atostogas ar apie naują prodiuserių valandų valandas retušuotą dainą. Bet juk taip yra visame pasaulyje. Nevertinu to su šypsena, nekalbu pagiežingai, bet man dėl to liūdna.

- Lietuvoje būtum daug populiaresnis, jei dainuotum Ryčio Cicino lygio užstalės hitus. Kodėl neini šiuo pramintu taku?

- Šiaip nuo to ir pradėjau. Aš žinojau, kad noriu dainuoti akademinę, o ne kitokią muziką. Kai buvau „Kelyje į žvaigždes 2“, man kartais atnešdavo naują „popso“ aranžuotę. Aš pažiūrėdavau į akis ir sakydavau: „Sorry – aš nedainuosiu šitos dainos.“ Bet vėliau prodiuseriai nutardavo, kad ją dainuosiu, o kūrinys tapdavo hitu. Atėjo laikas, kai pats galiu diktuoti taisykles.

- 2011 metų balandžio 8 dieną vedei Eriką. Per dvejus su puse santuokos metų buvo daug progų nueiti į kairę?

- (Juokiasi.) Mano žmona sako, kad nesulaikys manęs – jei norėsiu, "nugrybausiu". Progų yra beveik kasdien – reikia tik noro. Bet yra toks žodis: „vertybė“. Žinau, kad namie laukia žmogus su plačia šypsena. Mane su Erika sieja šeimos vertybės, nors ir esame skirtingi, klausomės skirtingos muzikos, turime skirtingus požiūrius į daugelį dalykų ir t. t. Ji – racionalus žmogus, o aš – menininkas. Priešingybės traukia.

- Šou versle populiarios skyrybos. Supranti, apie ką aš?..

- Suprantu. Skyrybų tikrai daug. Aš Erikai kartais parodau kokią nuorodą į straipsnį apie išsiskyrusią porą. Žiauriai liūdna, kai žmonės skiriasi. Su būsimąja žmona susitikau, kai dar nebuvau muzikos pasaulyje. Buvau paprastas vaikinas, o ji – paprasta mergina. Tiesa, tokie mes ir likome. Gyvenime būna visko, nėra namų be dūmų – duok Dieve, kad liktume kartu. Turime draugų, kurie išsiskyrė. Nežinai, kurį palaikyti, nes abu brangūs.

- Gimei ir užaugai Kaune, Šančių rajone. Ši vieta turi prastą reputaciją. Kaip sutardavai su kaimynais?

- Sutardavau gerai. Išsilavinimas prie universitetinio stalo ir gatvės išsilavinimas labai skiriasi. Paprastus žmones gyvenimas moko ir grūdina kiekvieną dieną. Kai grįžtu į Kauną, susitinku senus draugus. Mūsų ryšiai nenutrūko, nes vaikystėje gatvėse ir mokykloje praleidome daug laiko. Tokia patirtis labai suartina. Mane palaiko Šančių žmonės – net patys blogiausieji sako: „Mes už tave. „Fainai“ varai. O kaip ta Inga Valinskienė ir Arūnas Valinskas?..“ (Juokiasi.)

Dažnai neišsilavinęs žmogus būna daug kultūringesnis už turintįjį išsilavinimą. Bendrauti su išsilavinusiais tautiečiais sunkiau nei su paprastais lietuviais, kurie remiasi daug brangesne gyvenimo patirtimi.

- Prieš keliolika metų dirbai narkomanų pagalbos linijoje „Aš galiu“. Toks darbas perkainojo tavo vertybes?

- Taip. Tais laikais daug bendravau su vienuoliais ir įvairiausių socialinių asociacijų atstovais. Pamačiau kitą gyvenimo pusę – nudegusius, gyvenimu nusivylusius žmones, kurie neturi jėgų atsistoti ant kojų. Nežinai, kada jų vietoje gali atsidurti pats. Niekas neapsaugotas nuo sausos duonos riekės, ubago lazdos ir kalėjimo grotų.

- Maždaug prieš vienuolika metų darbavaisi statybose. Paprastai, kai „prarabas“ nemato, statybų darbininkai išlenkia penkiasdešimt gramų. Gerdavai kartu?

- „Stroikėse“ negerdavom. Buvom keli pagalbiniai vyrukai vaikiškais veidais. (Juokiasi.) Mus vienijo vienas tikslas – užsidirbti mokslams, mašinai ar kitiems dalykams. Žiauriai nusikaldavome. Reikėjo ir kasti griovį, ir apšiltinti namą, ir viename prekybos centre įplyšusiuose maišuose esančius cemento miltelius perpilti į nesuplyšusius maišus. Iki šiandien jaučiu cemento dulkių skonį. Žiauriai gerbiu tokius darbus dirbančius žmones, nes tai tikrai sunku.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"