TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Metai netrukdo mėgautis gyvenimu

2014 04 19 6:00
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Vilnietei mokslininkei Marijai Sereikienei netrukus sukaks 90 metų. Jos gyvybingumo, energijos galėtų pavydėti ir perpus jaunesni žmonės - senjorė iki šiol vairuoja automobilį, lanko Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetą, dainuoja "Bočių" chore ir mėgaujasi gyvenimu.

Kone kiekvienas, sutikęs M.Sereikienę, negali atsiginti nuostabos - iš kokių šaltinių trykšta garbios ponios energijos fontanai? Ji nė minutės nesėdi nieko neveikdama, nesiskundžia ir nedejuoja dėl metų naštos. "Matyt, tą užtaisą įgijau jaunystėje. Teko patirti daug sunkumų, netekčių. Tai ir užgrūdino, - tikino ponia Marija. - Ir nevadinkite manęs ponia Marija, aš - Marytė."

Aštuoniolikmetė mokytoja

Būdama penkiolikos Marytė neteko mamos. Iki šiol netektis nenumalšo, nors praėjo daug dešimtmečių. "Mamutė mokėjo džiaugtis mūsų su sese darbeliais, negailėjo meilių žodžių savo mergaitėms. Ji buvo kitokia nei kitų mamos", - prisiminė Marija. Dar mokydamasi Kėdainių gimnazijos priešpaskutinėje klasėje Marytė vasarą pradėjo lankyti Panevėžyje organizuotus mokytojų vasaros kursus. Baigusi gimnaziją antrą vasarą pasimokė mokytojų kursuose, gavo diplomą ir buvo paskirta mokytojauti Ramygalos valsčiaus Kuršių pradžios mokykloje. "Panele mokytoja", - į aštuoniolikmetę merginą kreipdavosi ne tik mokiniai, jų tėvai, bet ir valsčiaus viršaitis.

M.Sereikienė prisiminė, kaip 1944 metais astronomas Antanas Juška ją, aštuoniolikmetę, nuvežė į Kauną, į Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. "Mane be egzaminų priėmė į istorijos specialybės pirmąjį kursą, nors pirmas semestras artinosi į pabaigą. Skolinausi užrašus, naktimis mokiausi ir baigiau pirmąjį kursą. Po metų sužinojau, kad į Kauną persikėlė Dotnuvos žemės ūkio akademija. Įstojau ir ten, bet istorijos studijų nemečiau. Dėl labai žemiškos priežasties - mokydamasi dviejose aukštosiose gaudavau dvi stipendijas, taip galėjau pragyventi", - paaiškino Marija.

Marija su vaikais: Kristina (kairėje), Antanu ir Ryte, dabar gyvenančiais JAV. /Asmeninio albumo nuotraukos

Viščiukų karalienė

M.Sereikienė šmaikštavo, esą į Žemės ūkio akademiją stojo mokytis naiviai tikėdama, kad čia ją išmokys šeimininkauti, tačiau gyvenimas pasisuko taip, jog agronomijos studijos tapo svarbiausios visą tolesnį jos gyvenimą. Ten ji sutiko ir savo būsimą vyrą Leoną Sereiką. Studijų metais Marytei teko išgyventi dar vieną šeimos tragediją - gimtuosiuose namuose Stebėkių kaime banditai nušovė tėtį, jaunesniąją sesutę, dešimtmetę puseserę ir ūkio darbininką. Netektis labai suartino su kurso draugu Leonu, kuris atskubėjo paguosti Marytės. Vėliau jis tapo jos gyvenimo draugu ir trijų vaikų tėvu. "Ištekėjau už Leono jį mylėdama ir būdama jo mylima. Kuklias studentiškas vestuves atšventėme 1947 metais, po dvejų metų gimė pirmagimė dukra Rytė", - sakė Marija.

Moteris tikino, kad yra dėkinga likimui, jog baigusi studijas buvo paskirta dirbti į Staniūnų paukštininkystės ūkį. Čia ji įgijo patirties kaip paukštininkystės specialistė, vėliau ryžosi imtis šios srities mokslinio darbo. "Daugybę metų dirbau viščiukų perykloje, esu viščiukų karalienė", - šmaikščiai apie savo karjerą kalbėjo M.Sereikienė. Ji pasakojo, kad 1964 metais po Nikitos Chruščiovo vizito į Ameriką paukštininkystė tapo propagandine sritimi, turinčia įveikti maisto trūkumą. "Kiekvieną pavasarį turėdavome išperinti daugybę vienadienių viščiukų, kad aprūpintume kolūkius ir tarybinius ūkius geltonais pūkuotukais. Į ūkių galimybes ar norą juos auginti niekas nė nemanė atsižvelgti. Tokia buvo planinė ekonomika. Taip nuo kovo iki birželio kas trys dienos nurodytais adresais iš mūsų peryklos išvažiuodavo vienas ar du sunkvežimiai su viščiukais. Viščiukų dėžutės būdavo apdedamos lauže įkaitintomis plytomis, po sunkvežimio brezentu pučiamas šiltas oras, kad jie nesušaltų. Kartą kažkuris Žemaitijos ūkis griežtai atsisakė priimti viščiukus. Po trijų dienų sunkvežimis grįžo - žiūrime, kad gyvų beveik nebeliko. Nejudančius paukštelius išpylėme į šiltus aptvarėlius po gaubtais. Atšilo, sujudėjo, ėmė striksėti, bėgioti. Nenorėjo mirti, išgyveno", - šiltai apie ilgametį paukštininkės darbą pasakojo M.Sereikienė, kuri vėliau šios srities mokslų daktaro laipsnį apgynė.

Su gyvenimo bendražygiu J.Balžeku kelionėje po Argentiną.

Į Ameriką ir atgal

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1992-aisiais Marija su jaunėliu sūnumi Antanu iš giminaičių gavo kvietimą atvykti į Jungtines Valstijas, į Čikagą. Prieš trejus metus palaidojusi vyrą Leoną, tuomet 65 metų pensininkė nepabūgo sparnų kelti už Atlanto. Prisipažino važiavusi tiesiog paviešėti porą mėnesių, bet ir vėl gyvenimas pasisuko savaip. Nutarusi šiek tiek užsidirbti pinigų, pradėjo slaugyti pagyvenusius ir ligotus žmones. Pirmasis darbdavys, lietuvių kilmės Aleksas, kurį grįžusį iš ligoninės slaugė Marytė, priėmė ją su sūnumi gyventi savo namuose. Vėliau atvyko marti Rima su penkiolikmečiu anūku Elvinu ir septintą mėnesį besilaukianti Jonuko, šis gimė jau Amerikoje. Dar vienas likimo vingis - pirmaisiais gyvenimo Amerikoje metais M.Sereikienė laimėjo žaliąją kortą ir galėjo gyventi šalyje legaliai.

Dvylika metų Marija kas pusmetį keitė gyvenamąją vietą - šeši mėnesiai darbo Amerikoje, šeši - Vilniuje. Išmoko anglų kalbą, dirbo ne tik Amerikos lietuvių, bet ir amerikiečių šeimose. Aplankė Havajus, Floridą. Tačiau tėvynės ilgesys parginė moterį atgalios. Amerikoje dabar gyvena visi trys jos vaikai - Rytė, Kristina ir Antanas su gausiu būriu Marijos anūkų ir proanūkių. Visi tinkamai įsikūrę, turi gerus darbus.

Jaukiuose M.Sereikienės namuose kiekvienas svečias jaučiasi lyg savas. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Meilė ir bitės

Marytė prisipažino, kad grįžusiai iš Amerikos į Lietuvą likimas jai atsiuntė paguodos prizą - buvusį studijų bičiulį Joną Balžeką. Vieną garsiausių Lietuvos bitininkų, taurų ir išmintingą mokslininką, darbštumo išmokusį iš savo numylėtų bičių. Buvę bedramoksliai, abu našlaujantys, meilę ir ramybę rado Jono gimtajame Nuotekų kaime.

"Nedaug tėra mokslininkų, kurie patys aktyviai dalyvauja mokslo tyrimuose, sieja juos su praktika. Jonas ne tik dirbo visus mokslinius darbus atsisėdęs prie stalo, bet ir kopinėjo bičių avilius. Jo supratimu, bites turi prižiūrėti vienas šeimininkas. Tik jis, gerai pažindamas augintines, gali savo rankomis surinkti visus gydomuosius bičių produktus. Gyvenimo bendražygis svajojo apie tai, kad bitės būtų "įdarbintos" ne tik kaime, bet ir mieste. Tris bičių šeimas įkurdino Vilniuje - padovanojo savo anūko Tomo šeimai, įsikūrusiai sostinės senamiestyje. Jas globoja Jono provaikaitė Ona. Kas žino, gal ji - irgi būsimoji bitininkė?" - pasakojo Marija apie buvusį studijų draugą, kuris aštuonerius paskutinius savo gyvenimo metus buvo jai artimiausias žmogus.

Bėga nesustodama

Nors šiemet M.Sereikienė minės 90 metų sukaktį, savo gyvenimo tempo ji nė neketina lėtinti. Su malonumu dalyvauja visuomeninėje veikloje. Lanko Trečiojo amžiaus universiteto paskaitas, dainuoja "Bočių" chore, kasmet dalyvauja pagyvenusių žmonių dainų šventėse. Keletą metų su J.Balžeku dalyvavo sambūrio "Patirtis" veikloje, dabar ją tęsia jau viena. Drauge su kitais pažįstamais senjorais mielai leidžiasi į ekskursijas, dalyvauja įvairiose šventėse.

Marija yra Pasaulinės paukštininkystės mokslo asociacijos Lietuvos skyriaus narė. 1971 metais ji už darbo nuopelnus gavo paskyrą savo pirmajam automobiliui "Volga", išmoko vairuoti ir vairuoja iki šių dienų. Dabar jos kieme stovi "Nissan", prie jo vairo senjorė tvirtai tebesijaučia. "Turiu prisipažinti, kad vairuoti mieste jau nelabai mėgstu. Kai tenka parkuoti automobilį atbulomis, kaklas jau ne toks lankstus kaip jaunystėje, bet išvažiavus į užmiestį visada labai smagu vairuoti", - šypsodamasi tikino Marija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"