TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Misionieriaus galva - už tautos išlikimą

2009 04 01 0:00
Nė viena kita Europos sostinė nepaženklinta tokių per amžius trunkančių kovų su agresyviosiomis jėgomis kaip Vilnius ir jo pilys.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Istorikas Romas Batūra įsitikinęs, kad Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga prisistatant pasauliui turėtų būti akcentuojama ne tai, kas dabar daroma. Pasak jo, svarbi ne misionieriaus galva, o tautos kova už išlikimą.

Kvedlinburgo analai, kuriuose minima, kad prieš tūkstantį metų Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonys nužudė misionierių arkivyskupą Brunoną, be istorinio konteksto nieko nesako apie mūsų krašto išskirtinumą, kultūrą, jo nuolatines kovas su Rytų ir Vakarų agresyviosiomis jėgomis. Istoriko nuomone, dabar puiki proga pasauliui apie tai priminti.

Prieš agresorius.

"Ir Lietuva, mininti tūkstantmetį, ir Vilnius, kuris šiemet paskelbtas Europos kultūros sostine, yra unikalūs pasaulyje. Nė viena kita Europos sostinė - nei Berlynas, nei Varšuva, nei Ryga ar Paryžius - nepaženklinta tokių per amžius trunkančių kovų su agresyviosiomis jėgomis kaip Vilnius. Mūsų sostinės pilys - tarsi tautos išlikimo simbolis", - teigia istorikas R.Batūra. Jo nuomone, būtent dėl šio reikšmingo mūsų valstybingumo įamžinimo neturėtume abejoti Valdovų rūmų (jie - dalis Žemutinės pilies) atstatymo svarba.

Svarbiausia - ne galva

"Ir Lietuva, ir lietuviai yra bendros baltų kultūros palikimas. Negalima Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo išimti iš bendro baltų istorijos konteksto, - sako istorikas. - Dabar Kvedlinburgo analai, kuriuose 1009 metais pirmą kartą paminėta Lietuva, komentuojami: oi, kokie tie pagonys buvo žiaurūs, nužudė misionierių. Bet nepamirškime politinio konteksto. Tai susiję su invazija į baltų žemes. Prisiminkime, kad metais anksčiau, 1008-aisiais, į baltų teritorijas pradėjo veržtis Vokietijos imperijos remiamos Lenkijos jėgos, ir jos buvo atremtos. Kai kitais metais iš tų kraštų atvyko misionierius, turintis tokį pat tikslą, tik jau taikiai pasiekti tai, ko nepasisekė padaryti ginklu, suprantama, kodėl jis buvo nukirsdintas. Minėtą faktą ištraukę iš konteksto be reikalo sumenkiname save."

Nors daug kam pagonių elgesys su svetimtaučiais ir kitatikiais gali atrodyti žiaurus, istorikui jų poelgis suprantamas. Jei svečias svetimame krašte nesielgia kaip svečias, negerbia to krašto papročių (įžengia į šventą girią, kurioje gali lankytis tik žyniai), jis yra baudžiamas. Pasak R.Batūros, pažvelgus į baltų kultūrą, į agresyvėjančią Vakarų misiją, minėtas faktas atsiskleidžia kitoje šviesoje.

Pareiškimas diplomatams

"Lietuva atlaikė 250 metų karą su kryžiuočiais, tuo pat metu kovodama ir su totorių Aukso Orda. Tai du pasaulinio masto agresoriai, su kuriais grūmėsi Lietuva. Pagaliau jai teko gintis ir nuo turkų. Paskui Lietuva kartu su Lenkija gynė Europą nuo jų invazijos. Švęsdami tūkstantmetį turėtume didžiuodamiesi apie tai kalbėti ir įvairiais būdais pristatyti šiuos savo istorinius nuopelnus", - įsitikinęs R.Batūra.

Pasak istoriko, Vytauto diplomatija jau XV amžiuje Europai pareiškė, kad kiekviena tauta turi teisę savo žemėje gyventi savarankiškai. To kai kurios imperinio mąstymo valstybės nesuvokė nei tada, nesupranta nei dabar. Tai irgi mūsų išskirtinumas, kuris neturėtų būti pamirštas per šventės šurmulį.

Baltų centras

Šie jubiliejiniai metai, pasak R.Batūros, tinkamas laikas priminti, kad Vilnius dar iki agresijos iš Rytų ir Vakarų buvo baltiško krašto epicentras - ir geografiniu ir dvasiniu požiūriu.

- Kokie mes Europai atrodėme prieš tūkstantį metų?

- Kaip normali tauta, sugebanti išgyventi sunkesnėmis, atšiauresnėmis gamtinėmis sąlygomis. Šis gebėjimas byloja aukštą kultūros lygį. Be to, baltai mokėjo balzamuoti mirusiuosius. Tai taip pat svarbus medicininis laimėjimas.

Nors Vilnius pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose aiškiai paminėtas 1323 metais, čia jau seniausiai buvo gyvenvietė, įtvirtinimai, papiliai, miestas plėtėsi. Archeologai yra radę net trečiojo tūkstantmečio prieš Kristų radinių - taip seniai čia gyventa žmonių. Vilnius nuo seno baltams vaidino didelį dvasinio centro vaidmenį. Be to, lietuvių kalba - seniausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų - išlaikyta ir protėvių apginta mūsų teritorijoje. Pavyzdžiui, prancūzų kalba, atsiradusi maždaug prieš tūkstantį metų, savo archajiškumu, savo reikšme mokslui negali lygintis su lietuvių kalba.

Kai kas paniekinamai mosteli, ai, čia kažkokie pagonys. Tačiau baltų mitologija, kaip ir graikų, užima reikšmingą vietą tautų dvasinėje kultūroje. Tik reikėtų išmokti tuo džiaugtis ir didžiuotis.

Valstybingumo įamžinimas

Istorikas, atmesdamas visas politines diskusijas dėl Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio proga atstatomų Valdovų rūmų, įsitikinęs, jog tai svarbu mūsų šalies valstybingumui įamžinti.

- Kai kas sako: geriau dar išlikusius dvarus išsaugokime, o ne Valdovų rūmus atstatykime...

- Sutikite, kad dvarai - kur kas menkesnis paveldas nei Vilniaus pilys. Tačiau kai imamasi stambaus projekto, visada atsiranda iš visų pusių besikandžiojančiųjų. Keista, kad spaudoje net Vilniaus universiteto (VU) docentas pareiškia, jog tuos Valdovų rūmus reikia išardyti, parduoti ar nugriauti. Manau, tai paprasčiausia nepagarba Lietuvai, okupantiškų pažiūrų palikimas. Nejaugi VU istorikui nesuprantama atstatymo svarba?

Reikšmingų Vilniaus pilių ansamblis tik dabar, atstačius Valdovų rūmus, sujungtas į visumą. Šis kompleksas, egzistuojantis tūkstančius metų, vaidino svarbų vaidmenį valstybės gynybos srityje. Dėl to jį visą, kiek leidžia mokslo žinios, svarbu būtų ateity atkurti.

Kreivoji pilis anoj pusėj Vilnios XIV amžiaus pabaigoje sudegė, liko tik piliakalnis. Aukštutinė ir Žemutinė pilys yra išsaugojusios nemažai mūro dalių. Iš Aukštutinės pilies telikęs vienas bokštas ir dalis rytinių rūmų. Tačiau jau prieš dešimtmetį padaryta rekonstrukcija byloja, kad tai buvo įspūdingo aukščio rūmai, panašiai kaip Trakų salos pilies. Įsivaizduokite, kaip šis gotikinis statinys, sienomis sujungtas su trimis bokštais, turėjo didingai atrodyti ant kalno.

Ištižusi visuomenė?

- Ar istorikai neturi ambicijų atstatyti ir Aukštutinę pilį?

- Manau, galima, tik reikia, kad visuomenė būtų ne tokia ištižusi, kokia yra dabar. Teoriškai tai įmanoma, kalnas jau sutvirtintas gelžbetonio žiedu. Tačiau žinant, jog išlikusi tik kalno šerdis, per mažai būtų vietos. Reikėtų papildomų atramų. Ir, aišku, tektų atstatyti su tuščiavidurėmis sienomis. Tačiau vis tiek turėtume bendrą vaizdą, kokia buvusi pilis.

Mokslui svarbus metodas - ne tik restauruojant išsaugoti, kas dar išlikę, bet ir atkurti tai, kas buvo. Europoje toks būdas dažnai taikomas. Ypač stengiamasi atstatyti tai, ką sugriovė priešai. Pavyzdžiui, kai lenkai XX amžiuje pradėjo atkurti Vavelio pilies detales, irgi daug ko trūko. Kiek žinau, koklius susivežė iš aplinkinių dvarų. Tačiau jie ne tokie, kokie buvo pilyje. Šiuo atveju mūsų situacija geresnė. Pas mus kokliai buvo sugriuvę vietoje. Pagal jų pavyzdžius atkūrėme, o Dailės akademijos keramikai pagamino tikslias autentiškų koklių kopijas. Iš jų bus pastatytos rūmų krosnys. To net Vokietijos pilys neturi, nes ten perstatinėjant seni kokliai būdavo išmetami ir naudojami nauji.

Varšuvos karalių rūmai taip pat atstatyti pagal XX amžiaus brėžinius. Mes turime ankstesnių laikų brėžinių, tik jų mažiau. Mūsų Valdovų rūmų atstatymo vertė didesnė, nes jie leidžia atkurti visą Žemutinės pilies ansamblį. O dabar kai kas vaikšto ir spjaudosi, kad negali į juos žiūrėti, esą Katedrą užstoja. Visiškas bukumas taip interpretuoti kultūros paveldą. Beveik niekur nerasi pastatų, kurie nebūtų patyrę evoliucijos. Ir Katedra buvo ne kartą perstatoma.

Tūkstančiai detalių

- Ką dar galite pasakyti skeptikams, kurie tvirtina, jog rūmų nebuvo pagal ką atstatyti?

- Nesąmonė. Tai melas. Tyrimų daryta labai daug. Prieš mėnesį, remiantis šiais tyrimais, išleista rūmų tyrinėtojo Napalio Kitkausko knyga "Lietuvos valdovų rūmai".

Be Pranciškaus Smuglevičiaus XVIII amžiaus pabaigos detalių piešinių, yra rasti keli šio amžiaus brėžiniai. Įdomu, kad jie sutampa su atkastais pamatais. Suprantama, viduje ne viskas aišku, kaip atrodė salės, tačiau pagrindinės erdvės atstatytos maždaug tiksliai.

Išlikę nemažai materialaus paveldo - rūsiai, skliautų, durų apvadų, langų stiklo, krosnių koklių pavyzdžių, puošybos elementų, grindų plytelių, tūkstančiai detalių. Be abejo, bus rūmuose ir nuspėjamų dalykų. Taip atsitinka visame pasaulyje atstatant svarbų savo istorinį palikimą. To neišvengsi.

- Kuo istorikams svarbus Valdovų rūmų atstatymas?

- Vadinu šiuos rūmus muziejumi-memorialu, valstybingumo atminimu. Mes išvysime rūmus, kurie reprezentavo mūsų valstybę. O tai labai svarbu. Tik reikėtų juose rasti vietos ir valstybingumo įamžinti čia gyvenusius kunigaikščius. Tačiau rūmų administravimą perėmę Dailės muziejaus darbuotojai kažkodėl nenori girdėti šio siūlymo.

Kadangi Žemutinės pilies šiaurės rytų kampas - arsenalas (dabartinis Taikomosios dailės muziejus) - jau atstatytas, Valdovų rūmai sujungs šios pilies ansamblį. Jis labiausiai buvo sužalotas, kai XVIII amžiaus pabaigoje Rusija okupavo Lietuvą ir sugriovė Valdovų rūmus.

Jie - tik maža dalis visų pilių komplekso. Gal kada nors jį visą - kaip graikų Akropolį - galėsime atkurti. Man keista, kad kai kurie teoretikai kalba, esą šių rūmų nereikia.

Nepamirškime, jog tai ir svarbus dvasinis, meno, mokslo centras. Pavyzdžiui, daug ką sako faktas, kad popiežiaus legatas, XVI amžiuje lankęsis Žygimanto Augusto rūmuose, grįžęs į Romą pasakojo, jog mūsų Valdovų rūmuose išvydęs tai, ko neturi nė popiežius. Jis liko sužavėtas žmogaus dydžio Žemės vaizdų - gaublių, europinio mokslo, meno lobynų. Negi nepelnytai mus būtų liaupsinęs? Šiuose rūmuose galėtume reprezentuoti ir savo indėlį į teisės mokslą. Trys Lietuvos statutai - europinės reikšmės teisės palikimas. Tuo negalėjo pasigirti daugelis Europos valstybių.

- Būta nuomonių, kad atkastus rūmų pamatus geriau būtų buvę uždengti?

- Laikinas gaubtas, kuriuo jau buvo uždengta, negelbėjo, drėgmė, šaltis vis tiek juos ardė. O atkasus palikti, kad sunyktų - baisus nusikaltimas. Uždengti stiklu? Kokio dydžio ir stiprumo būtų reikėję? Jis būtų kainavęs daugiau, nei dabar atstatyti rūmus iš plytų. Be to, žvelgiant nuo kalno, tas stiklo "šiltnamis" būtų buvusi baisi invazija į istorinę erdvę. Dabar atstatyti rūmai kartu saugos ir rūsius, pamatus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"