TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Mokslininko gyvenimas - tarp vakar ir rytoj

2007 02 24 0:00
Profesorius Saulius Balevičius su dukra Ieva.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Esu mokslininkas. Visas mano gyvenimas prabėgo dirbant fundamentinio ir taikomojo mokslo srityse. Mes buvome ir esame aukščiausia lyga", - LŽ sako prieš 40 metų įkurto Puslaidininkių fizikos instituto Didelės galios impulsų laboratorijos vedėjas, daugiau nei 100 mokslinių straipsnių ir 20 išradimų autorius bei bendraautoris, 2003 metų Lietuvos mokslo premijos laureatas prof. habil. dr. Saulius Balevičius.

"Niutono dėsnis visur (socializme ir kapitalizme) yra vienodas - daiktas krinta žemyn", - teigia Saulius Balevičius, Puslaidininkių fizikos instituto (PFI) Didelės galios impulsų laboratorijos vedėjas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) ir Vokietijos Gelsenkircheno universiteto profesorius. Dr. Balevičiui ir dr. Bonifacui Vengaliui už darbų ciklą "Mikrostruktūrų ir sparčiųjų elektroninių vyksmų tyrimas chalkogeniduose, superlaidžiuosiuose kupratuose bei manganituose (1980-2002 m.)" paskirta 2004 metų Lietuvos mokslo premija. Pasak pašnekovo, Lietuvoje tikslieji mokslai sovietiniais laikais buvo gana gero lygio, mokslininkai dirbo pasaulinės konkurencijos sąlygomis. Įgyvendindami sąjunginius projektus lietuviai konkuravo su vadinamųjų kapitalistinių šalių mokslininkais. Ir tuomet moksle, ypač karinių technologijų srityje, veikė laisvosios rinkos dėsniai. Kiekviena valstybė turėjo savo planų, o tikslieji mokslai privalėjo tenkinti žiauriai konkuruojančių karinių rinkų poreikius. Lietuvos mokslininkai buvo vertinami, turi nemažą įdirbį.

Vienija bendras darbas

Prof. Balevičius parengė penkis mokslų daktarus, iš jų du - JAV kariškiai. Vienas pastarųjų doktorantų buvo žinomas mokslininkas. Jis dirbo įgyvendinant bendrus Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos projektus, buvo JAV atstovas dvišalėse bendradarbiavimo konferencijose. Kai jam pasiūlė daktaro disertaciją ginti Londone, Kijeve, Vilniuje arba Rusijoje, pasirinko Vilniaus puslaidininkių fizikos institutą. Amerikiečiams svarbu, kad jų darbą vertintų pasaulinio lygio specialistai, o geros Europos mokslinės institucijos diplomą jie laiko prestižiniu. "Mano doktoranto darbas tyrė, kaip sprogmens energiją paversti stipriu magnetinio lauko impulsu. Tai labai galingas impulsinis srovės šaltinis, kuris gali sukelti elektromagnetinį impulsą, panašų į tą, kuris atsiranda susprogdinus branduolinę bombą. Šį įtaisą galima naudoti įvairiose karinėse ir civilinėse srityse, pavyzdžiui, geologijoje, medžiagotyroje, branduolinėje fizikoje. Kitas doktorantas, apgynęs daktaro disertaciją bendroje VGTU ir PFI fizikos mokslo krypties taryboje, taip pat buvo JAV kariškis. Jis dirbo naktinio matymo prietaisų iš puslaidininkių srityje, į Lietuvą atvyko turėdamas du Amerikoje išduotus patentus. Bendradarbiaujant su juo buvo gautas pirmasis bendras PFI ir JAV kariuomenės kosminės ir raketinės gynybos departamento patentas JAV.

PFI su amerikiečiais nuolat palaiko labai gerus ryšius gal dešimt metų įgyvendindami bendrus projektus", - pasakoja pašnekovas.

Prieš šešerius metus buvo įkurta Tarptautinė didelės galios impulsų draugija, vienijanti visas didžiąsias pasaulio valstybes: JAV, Rusiją, Kiniją, Prancūziją, Vokietiją. Šios draugijos tikslas - suvienyti mokslininkus ir pramonininkus, dirbančius didelės galios impulsų srityje, kad jie skatintų pramonę, plačiau taikytų didelės galios elektrinius, magnetinius ir akustinius impulsus moksle, jų šūkis - "Mokslininkai - inžinieriams, o inžinieriai - mokslininkams". Į šią draugiją buvo pakviesta ir Lietuva. Prieš penkerius metus PFI ir VGTU įkūrė Vilniaus stiprių magnetinių laukų centrą, kurio tikslas - kartu rengti specialistus ir plėtoti mokslinę veiklą. Šiam centrui vadovauja prof. Balevičius.

Sudomino kitų šalių mokslininkus

Amerikiečių pripažinimas sužadino ir Vokietijos mokslininkų susidomėjimą lietuvių mokslo darbais. PFI užmezgė ryšius su Vokietijos Gelsenkircheno universitetu, Belgijos, Jungtinės Karalystės, Olandijos universitetais, JAV kariuomenės kosminės ir raketinės gynybos departamentu bei Alabamos universitetu Huntsvilyje. Pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su didžiausiu Vakarų Europoje Sent Luiso kariniu institutu, ten tyrinėjant labai galingą elektromagnetinę svaidyklę, kurioje naudojami PFI mokslininkų sukurti matuokliai. Susitarta keistis doktorantais ir įgyvendinti bendrus projektus.

Pernai vasarą Kinijoje vyko tarptautinis didelės galios impulsų simpoziumas. Jo dalyviai amerikiečiams ir vokiečiams pasiūlius nusprendė kitą simpoziumą rengti Vilniuje.

Apsuptas mokslo žmonių

Prof. Balevičius - vilnietis. Prieš karą jo tėvai gyveno Kaune, o 1940 metais Vilnių grąžinus Lietuvai tėvas teisininkas buvo pakviestas dirbti į Vilniaus universitetą. "Mano tėvas buvo ryški asmenybė, plačių interesų žmogus. Šiemet jam sukaktų 100 metų", - prisimena prof. Balevičius. Jo tėvas - civilinės teisės specialistas - labai mėgo matematiką, istoriją, prieškario Lietuvos gimnazijoms parengė penkių tomų algebros vadovėlį, daug rašė apie darbo teisę ir gamtos apsaugą, pokario metais padėjo rengti aplinkosaugos teisinius pagrindus. Šis prieškario Lietuvos inteligentas buvo demokratiškų pažiūrų žmogus. 1951 metais jis buvo įskųstas ir nuteistas penkerius metus kalėti lageriuose. Išgelbėjo Stalino mirtis, bet dvejus metus teko kentėti tremtyje.

"Ko gero, tėvas būtų studijavęs techninius mokslus, o teisę pasirinko dėl to, kad galėjo studijuoti nemokamai", - svarsto pašnekovas.

Jo vaikystė ir jaunystė prabėgo tarp mokslininkų - šeima gyveno sostinės senamiestyje, Chodkevičių rūmuose, kur buvo universiteto profesūros butai. Čia gyveno daug žymių mokslininkų, o ir Sauliaus tėvas bei vyresnysis brolis Mindaugas Leonas - mokslų kandidatai. Mokslininkė ir brolio žmona - žymi dermatologė prof. habil. dr. Gerimanta Balevičienė. Tokia aplinka skatino Saulių pasirinkti su mokslu susijusią profesiją.

Iš tėvo Saulius perėmė potraukį į matematiką, bet rinkosi fiziko profesiją. Jis baigė Vilniaus Antano Vienuolio vidurinę mokyklą, kurioje buvo pirmoji sostinėje sustiprintos matematikos klasė. Kad tapo fiziku, iš dalies "kaltas" brolis Mindaugas Leonas, teorinės fizikos specialistas.

Senelio genai

Pasirinkę mokslininkų dalią visi Balevičių šeimos vyrai brangina senelio atminimą - tai jo, nemokyto, bet išradingo ir atkaklaus dzūko, genai nulėmė jų charakterius. Senelis turėjo gausią dvylikos vaikų šeimą. Praėjusio šimtmečio pradžioje, panašiai kaip ir dabar, Lietuvos žmonės veržėsi į užsienį uždarbiauti. Skirtumas tik tas, kad tada beveik visų kelionės tikslas buvo vienas - Amerika. Prof. Balevičiaus senelis net tris kartus buvo išvykęs ten uždarbiauti. Pasiėmęs kepalą duonos ir paltį lašinių jis iš Leipalingio eidavo dvylika kilometrų prie Nemuno, laukdavo iš Baltarusijos atplaukiančių sielininkų, parsisamdydavo jiems ir taip nusigaudavo iki Karaliaučiaus. Uoste su būriu tokių pat varganų keliauninkų laukdavo, kol ateis samdyti transatlantinio laivo kūrikų. Pastarųjų darbas būdavo pragariškas, samdydavo neaukštus, bet ištvermingus vyrus. Jie turėdavo aštuoniolika valandų semtuvu mesti anglis į laivo pakurą. Ne visi ištverdavo, bet atsilaikiusieji užsidirbdavo kelionei į Pensilvanijos šachtas Amerikoje. Metus išdirbęs šachtose senelis tokiu pat būdu - parsisamdęs laivo kūriku - grįždavo į Dzūkiją. Šachtose uždirbtų pinigų šeimai užtekdavo penkeriems metams, būdavo ir kraičio dukterims. Tris kartus suvažinėjęs į Ameriką senelis įgyvendino ir savo, ko gero, karščiausią svajonę - išleido į mokslus jauniausiąjį sūnų Zigmą. Prieškario Lietuvoje beveik kiekvienas stipresnis ūkininkas nors vieną vaiką stengėsi išleisti mokytis. Senelio pastangos nenuėjo veltui - mokslininkais tapo sūnus ir jo sūnūs, mokslas vilioja anūkus.

Prof. Balevičius nors kartą per metus aplanko tėvo gimtinę Leipalingyje. "Čia prabėgo laimingiausios vaikystės vasaros. Čia gyvena giminės, kurie mus myli, o ir aš juos labai myliu", - prisipažįsta jis. Atostogaudamas gimtinėje tėvas mėgo meškerioti, kartais su juo eidavo ir Saulius, bet jam labiau patikdavo įvairūs ūkio darbai, ypač šienauti.

Vaikai eina tėvo pėdomis

Balevičiaus sūnus Zigmas - Fizikos instituto doktorantas, lazerių fizikos specialistas, jo mokslinio darbo kryptis - nanotechnologijos. Bendradarbiaudamas su biochemikais jis optiniais metodais tyrinėja, kaip auga labai ploni monomolekuliniai biologiniai sluoksniai. Be to, kartu su kolega, aukštos kvalifikacijos specialistu, įkūrė lazerių šou firmą "Lazerinės idėjos". Jie ne tik demonstruoja šou programą, bet ir gamina reikalingą įrangą. "Labai džiaugiuosi, kad sūnus domisi pramone bei verslu", - sako prof. Balevičius. Jis patenkintas, kad sūnus turi mėgstamą darbą ir nesirengia emigruoti į užsienį.

Dukra Ieva - Vilniaus pedagoginio universiteto studentė - nuo mažens domisi astronomija. "Jai neišdildomą įspūdį padarė apsilankymas Huntsvile veikiančiame JAV kosmonautikos muziejuje. Grįžusi pareikalavo nupirkti teleskopą. Iš karto neturėjome pinigų, paskui jai padovanojome. "Gyvenome Šeškinėje, devynaukštyje. Dukra iš balkono pro teleskopą dairydavosi į dangų, paskui džiaugsmingai dalyvavosi įspūdžiais", - pasakoja Balevičiaus žmona Elvyra, anglų kalbos dėstytoja.

Su Sauliumi ji susipažino Puslaidininkių fizikos institute. Pasak žmonos, Saulius - geras tėvas, nors yra labai užsiėmęs, daug laiko skiria vaikams ir niekada nebruka jiems savo nuomonės.

Susisiekiantys indai

PFI Balevičius pradėjo dirbti studijuodamas ketvirtame kurse. Iš pradžių - laborantu, paskui kilo karjeros laiptais. "Universitetai ir institutai - tai susisiekiantys indai. Šios institucijos nėra viena kitos alternatyva, bet turi papildyti viena kitą. Tačiau universiteto ir instituto mokslininkams keliami skirtingi reikalavimai. Universiteto profesorius, mokantis studentus, privalo dirbti mokslinį darbą. Nesvarbu kokį, svarbu, kad profesoriaus lygis būtų labai aukštas. O instituto mokslininkas, norėdamas būti aukšto lygio, privalo dirbti pasaulinio lygio darbus, - aiškina prof. Balevičius. - Mokslas, technika, technologijos, bendras techninis kultūrinis lygis yra tarpusavyje susiję dalykai. Mokslas turi būti tuo pačiu metu ir pasaulinis, ir vietinis, absurdas nukrypti į kurią nors vieną pusę. Jeigu dirbtume orientuodamiesi tik į Lietuvos industrijos poreikius, žlugtume. Mokslas negali būti uždaras, tada jis išsikvepia. Dėl to ir JAV karinės technologijos kuriamos pagal atvirus tarptautinius projektus, įslaptintas tik mokslinių tyrimų rezultatų (dalies tų rezultatų) panaudojimas. Milžiniškos lėšos atsiperka per konversiją, kuri yra privaloma kiekvieno projekto dalis. JAV didžiausia mokslo užsakovė yra valstybė." Pasak pašnekovo, NATO Lietuvos mokslininkams atvėrė daug naujų galimybių.

Ar pramonė atitinka mokslo lygį?

Pasak pašnekovo, ne tik Lietuvoje mokslo ryšiai su pramone yra sudėtingi. Pastaraisiais metais ir dalis JAV mokslininkų imasi rinkodaros, ryšininkų tarp mokslo ir pramonės vaidmens. "Retai mokslo rezultatus pavyksta greitai pritaikyti - prireikia 2-4 metų, o dažnai ir 10 metų. Vidutinis firmos gyvavimo laikas - 7-8 metai. Dėl to pramonė labai nenoriai investuoja į mokslo naujoves, - sako profesorius. - Išeitis - kurti tarpines grandis, tai yra nedideles mokslines-gamybines, vadinamąsias pumpurines, firmas. Jos turi vis rastis ir išnykti, kaskart pereidamos į aukštesnį lygį. Tai gali būti atskilusios nuo instituto firmos arba didelės kompanijos įkurtos laboratorijos, kurios užsiima inovacijomis. Dažnai jos yra uždaros ir saugo naujų technologijų paslaptis."

Kaip tokias problemas sprendžia vokiečiai? Gelsenkircheno universitete inžinieriaus magistro darbo vadovas stengiasi užduotį derinti su "Siemens", "Bosch" ar kitų kompanijų poreikiais, todėl magistro darbas dažnai baigiamas kokio nors prototipo sukūrimu. Tada jis nešamas į kompaniją ir deramasi, ar galima jį įdiegti. Magistro darbas yra kūrybinis, ir vokiečiai stengiasi jį pritaikyti praktiškai.

"Aišku, reikia padalinių, kurie būtų suinteresuoti mokslinį darbą įdiegti. Mokslinė terpė turi būti visapusiška. Visko reikia: ir technologijos, ir fundamentinių skaičiavimų, tam tikrų matavimo įrenginių, reikia ansamblio, kuris dirbtų rezultatyviai", - teigia prof. Balevičius.

Ar Lietuvos pramonės lygis atitinka mokslo lygį? "Mūsų pramonei reikia inovacijų, ne tik lietuviškų, bet kokių. Naujos staklės nėra inovacija. Tai, ką galima nupirkti, nupirks ir konkurentas. Mokslininkai šalies pramonei galėtų padėti, patobulinti technologijas, kad pagerėtų gaminių parametrai, padidėtų konkurencingumas", - teigia profesorius. Pasak jo, Lietuvos mokslininkai nesukurs visų pramonei reikalingų inovacijų, bet gali sukurti atmosferą, kai iš mokslo įstaigos į pramonę ateis mokslo daktarai, pasirengę inovacijoms", - įsitikinęs pašnekovas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"