TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Mokslininko kryžkelė: Amerika ar Lietuva

2007 08 25 0:00
J.Baltrušaitis grįžo pasižvalgyti į Lietuvą pagal protų susigrąžinimo programą.
Nuotrauka: @ "Lietuvos žinios"

"Nė dienos nepraeina, kad savęs nepaklausčiau, kas būtų, jei grįžčiau į Lietuvą", - LŽ sakė Ajovos universiteto chemijos mokslų daktaras Jonas Baltrušaitis.

JAV universitetas ką tik daktaro laipsnį apgynusiam lietuviui pasiūlė pasilikti. Pasirašęs tolesnio darbo sutartį, J.Baltrušaitis grįžo trijų savaičių atostogų į Lietuvą. Apsižvalgyti.

Gyventi čia, dirbti Amerikoje?

Kartu su jaunuoju mokslininku grįžo žmona Marija. Lietuvė, kilusi, kaip ir J.Baltrušaitis, iš Jonavos. Draugavo prieš jam išvažiuojant studijuoti į Ameriką, o vėliau ir pati, metusi studijas Kauno technologijos universitete, išvyko įkandin.

Marija, sąžiningai atpylusi, kaip juokavo pašnekovas, metus pagal auklių programą gretimoje valstijoje, įstojo į Verslo koledžą tame pačiame Ajovos universitete. Kitais metais baigs bakalauro studijas.

"Ji niekada atvirai nėra pasakiusi, kad norėtų grįžti į Lietuvą, tačiau visada labai džiaugiasi, kai skrendame aplankyti tėvų. Turbūt abiejų bendra nuomonė būtų, kad mudu su malonumu gyventume Lietuvoje, bet dirbtume Amerikoje, jei jos būtų šalia, - kalbėjo J.Baltrušaitis. - Lietuvoje yra tėvai, draugai, gimtosios vietos, visi šneka lietuviškai. Amerikoje - mėgstamas darbas, galimybės tobulėti, kelionės po didelę šalį ir kiti pranašumai. Galva sako: pasilik Amerikoje, o širdis - grįžk į Lietuvą!"

Nuo trąšų gamybos inžinieriaus

Mokslininko mama Eugenija Baltrušaitienė dirbo parduotuvėje. Tėvas Stasys Baltrušaitis buvo ekskavatorininkas, kasė durpes.

1994 metais, kai Jonas baigė 12 klasių, pirmą kartą atsirado galimybė stoti į aukštąją mokyklą iš anksto įrašant daugiau sričių, kurias norėtų studijuoti. Jonas pirmiausia nurodė vadybą Kauno technologijos universitete, o po jos - cheminę technologiją, nes labai traukė įrenginiai.

"Į vadybą nepriėmė, ir iki šiol džiaugiuosi, kad baigiau cheminės technologijos bakalauro, ir ypač - magistro studijas, - prisipažino pašnekovas, Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultete studijavęs cheminę inžineriją ir tapęs trąšų gamybos specialistu. - Studijuodamas magistrantūrą jau dirbau inžinieriumi "Achemos" bendrovėje. Atlikau tyrimą, iš kurio vėliau apgyniau, ir gana vykusiai, magistro laipsnį. Dar porą metų dirbau procesų inžinieriumi. Stačiau ir pradėjau leisti vieną naują cechą. Jis ir dabar vertinamas."

... į atmosferos sritis

Daktaro studijoms jonavietis pasirinko Ajovos universitetą JAV, nes iš tų, kurie atsiliepė į Kauno technologijos universiteto magistro paraišką, būtent šio universiteto profesorė parašė, kad jei bus priimtas komisijos, galės dirbti pas ją.

J.Baltrušaitis perėjo konkursą ir, svarbiausia, gavo finansavimą. Pirmus metus jis dėstė bakalaurams, o vėliau dirbo profesorės vadovaujamoje laboratorijoje. Iš profesorės tyrimams iš valstybinių fondų gaunamų lėšų buvo mokamas ir doktoranto išlaikymas.

"Šiais laikais populiarėja fundamentaliųjų mokslų sritis - atmosferinė chemija. Pasaulyje ir ypač Amerikoje itin susidomėta tokiais procesais kaip globalinis atšilimas. Šioje srityje, glaudžiai susijusioje su nanotechnologijomis, dirba ir mano profesorė, - pasakojo pašnekovas. - Mes tiriame, kaip itin mažos nanodydžių (vienas nanometras yra lygus vienai milijardinei metro daliai, t. y. 80 tūkst. kartų mažesnis už žmogaus plauko storį, - red. past.) kietosios atmosferinės dalelės, išmestos, tarkim, iš Sacharos ar kitų dykumų dirvožemio per smėlio audras, reaguoja su įvairiomis dujomis atmosferoje. Tos srities dar niekas iki šiol netyrinėjo."

J.Baltrušaičio doktorato tema taip pat buvo susijusi su kietųjų atmosferinių dalelių ir atmosferinių dujų heterogeninėmis reakcijomis. Šiemet liepą Ajovos universitete jis apgynė chemijos mokslų daktaro laipsnį ir liko dirbti toje pačioje laboratorijoje, tik jau visai kitomis sąlygomis.

Nėra didelis sąlygų kėlėjas

"Dirbsiu vienus, dvejus ar trejus metus ir per tą laiką noriu padėti tam tikrus pagrindus, kad būčiau tikrai brandus daktaras, - savo planus dėstė pašnekovas. - Amerikoje vadovaujamasi tokiu principu: po daktaro studijų turi dirbti įvairiose laboratorijose, publikuoti straipsnius, kad sukauptum tikrų žinių ir turėtum užnugarį, kai po kelerių metų ieškosi profesoriaus, kalbant amerikiečių terminais, pozicijos."

Kas laukia Lietuvoje, jei grįžtų, jaunasis mokslininkas nesiryžo spėlioti. Pirmiausia reikėtų rasti įstaigą, kuri norėtų jo. Dabar J.Baltrušaitis, grįžęs pagal protų susigrąžinimo programą, finansuojančią užsienyje dirbančių mokslininkų trumpalaikius vizitus Lietuvoje, dvi savaites dirbo Kauno technologijos universitete.

"Per tą laiką galima spėti pabendrauti su žmonėmis, apsikeisti patirtimi, išsiaiškinti, ar vis dar tinki Lietuvai savo mąstymu, ar gali tikėtis grįžti ir rasti darbą, ar tyrimas, kurį darai Amerikoje, tiks Lietuvai, - vardijo pašnekovas. - Po ketverių metų Amerikoje nebežinau, kuria linkme nuėjo švietimas ir mokslas Lietuvoje. Mano patirtis yra amerikietiška. Žinau, kokia yra amerikietiška biurokratija, tačiau lietuviškos biurokratijos nepažįstu."

Jaunasis mokslininkas juokavo, kad nesitiki įvyksiant stebuklo per tokią trumpą viešnagę, tačiau tikisi, kad kas nors galbūt prisimins J.Baltrušaitį po pusmečio ar metų, jei atsirastų jam tinkama pozicija, reikėtų jo patirties įsigijus naują įrenginį, tad užmegzti kontaktai Lietuvoje yra labai svarbūs.

"Nesu didelis sąlygų kėlėjas, - tvirtino pašnekovas. - Vis dėlto mėginčiau motyvuoti savo kukliu įdirbiu Amerikoje, publikuotais straipsniais, darbo su sudėtingais įrenginiais patirtimi ir tikėčiausi kai ko panašaus Lietuvoje. Svarbiausia yra dirbti ir mėgti savo darbą. Tačiau jei grįžus tektų nueiti kryžiaus kelius, kad nusipirkčiau pieštuką, kaip pasakojo kolegos Kauno technologijos universitete, jog visiems viešiesiems pirkimams reikia parašyti vos ne penkias paraiškas, tokie dalykai manęs netenkintų ir aš tikrai negrįžčiau. Žinoma, niekas manęs ir nepasigestų. O jei, sakykim, išgirsčiau iš katedros vedėjo: grįžk ir daryk tyrimus, viskuo kitu bus pasirūpinta, tada beveik pasirašau."

Jei negamini, neperki, neparduoti

Viena aišku, kad grįžęs J.Baltrušaitis galėtų dėstyti fizikinę chemiją, o tyrimai Lietuvoje, pasak mokslininko, - užburtas ratas. Neturi pinigų, negali nusipirkti gero instrumento, neturi gero instrumento - ir atliktus tyrimus labai sunku publikuoti. Jis turėtų pradėti nuo nulio: su savo tyrimų grupe bandyti pritraukti įvairių fondų, įstaigų lėšas ir pirkti įrenginius.

Ajovos universiteto laboratorijoje lietuvis dirba su prietaisu, kuris kainuoja 750 tūkst. dolerių. Kažin ar gautų pinigų Lietuvoje panašiems prietaisams pirkti?! Jis turi žinių ir patirties, kaip dirbti su tokiu prietaisu, kaip apdoroti duomenis, tačiau kažin ar čia turėtų kur jas pritaikyti.

Mokslininkas pripažino, kad Lietuvoje, jei negamini ar neperki ir neparduodi produkto, esi iš esmės nereikalingas. O mokslas iš viso nėra reikalingas Lietuvai - kol kas, nes dar menkai padeda pramonei. Yra tik siauros sritys, kurių mokslininkai atlieka tam tikrų kompanijų užsakytus tyrimus. Daugiau mokslas nėra finansuojamas, nes jis neatsiperka, lietuvišku supratimu. Juo labiau - fundamentalūs tyrimai. Amerikoje, kaip sakė pašnekovas, bandoma suprasti ir įvertinti viską, kas nežinoma, o Lietuvoje, jei nieko negamini, vadinasi, nedarai nieko gera.

Kol kas stebėtojas

"Turbūt ir liksiu kryžkelėje pirmus dvejus trejus metus, - neslėpė mokslininkas. - Dirbsiu Amerikos universitete darbą, kurį gerai išmanau ir kuris teikia daug džiaugsmo, yra palyginti gerai mokamas. Nors niekada neturėjau tikslo pasilikti Amerikoje. Norėjau išvažiuoti, pasimokyti ten ir grįžti į Lietuvą. Pasidariau, kaip gudriai save vadinu, kad išsisukčiau nuo klausimų, pasaulio pilietis. Iš esmės man nesvarbu, kur dirbti. Galiu likti JAV, važiuoti į Kanadą, grįžti į Europą. Žinau, kad mudu su Marija niekada nesijausime šimtu procentų laimingi, jei liksime Amerikoje, tačiau labai gali būti, kad vis dėlto liksime ten."

Daug kas priklausys ir nuo to, kokį darbą, baigusi studijas, gaus Marija. Šeima prieš mėnesį įsikūrė jau savo name netoli universiteto. Amerikietiška tradicija nusipirko jį pasiėmę iš banko paskolą. Vaikų kol kas neturi. Apsispręsti reikėtų ir dėl jų.

J.Baltrušaitis, kartą per metus ar dvejus grįždamas į Lietuvą, vis palygina per tokius trumpus apsilankymus pamatytą gimtosios šalies gyvenimą. Kol kas, kaip prisipažino, yra tik stebėtojas, kaip Lietuva keičiasi. Tačiau ji labai keičiasi ir - į gerąją pusę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"