TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Mokytojai pasiilgsta knygų, gėlių kvapo ir vaikų

2006 10 07 0:00
Šiuo taku Armanavičiai kartu į mokyklą vaikšto jau 27 metus.
Autorės nuotrauka

Armanavičių namai pilni gėlių - užvakar profesinės šventės proga jas dovanojo moksleiviai. Per ketvirtį amžiaus Gižų (Vilkaviškio r.) pagrindinėje mokykloje kaimo vaikus lavinantys pedagogai Virginija ir Vytautas Armanavičiai tikina, kad mokytojo atlyginimo jų šeimai užteko ir duonai, ir pyragui, o didžiausią džiaugsmą mokytojas patiria, jei pavyksta kaimo vaiką išvesti į prasmingesnį ateities kelią

Prisimindami jaunystę neslepia, kad vienas kitą pastebėjo dar per stojamuosius egzaminus. Virginija buvo klaipėdietė, Vytautas - iš Suvalkijos, Gražiškių miestelio. Abu studijavo geografiją

tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Draugaudami patyrė jauniems žmonėms žinomų "įžangų": pasiblaškymų, koketavimų, žaidimų. Baigdami penktą kursą jau buvo tvirta šeima - susituokę augino pirmagimę dukrą Laurą. 1979 metais, baigę studijas, atvyko kaip jauni specialistai į Vilkaviškio rajoną ir pateko į nedidelį Gižų miestelį.

Įkurtuvės dvaro vištidėje

Armanavičiai tikina buvę maksimalistai, o tai, kad teks su mažyle apsigyventi buvusio dvaro vištidėje, kurią patys vadino balabaune, jų neišgąsdino. "Tai, ką gauni, ką randi, tik vėliau supranti, kai jau esi vėtytas gyvenimo, - kalbėjo Armanavičienė. - Mano vyrui ne tik gyvenime, bet ir mokykloje būdingas humoro jausmas, guvus protas, žaismingumas. Mes idealistiškai džiaugiamės, kai pavyksta "užkabinti" vaiko sparnelius. Dar mes sakome, kad vaiką reikia pavėdėti, stumtelėti. Abu tokios filosofijos laikomės, o kai šitaip atsitinka, būname labai laimingi. Nuolat apie tai kalbamės. Kaimo vaikas nusipelno būti atrastas, pastebėtas, iškapstytas".

Naujakurių kelias Gižuose nebuvo be išbandymų. Iš pradžių Virginijai teko kūno kultūros, o Vytautui - pradinio karinio parengimo pamokos. Vėliau ji dirbo mokyklos bendrabučio auklėtoja, direktoriaus pavaduotoja ugdymui, bet meniškos sielos mokytojai tai nebuvo artima. Todėl persikvalifikavo ir po mokslų Dailės akademijoje tapo žinoma Vilkaviškio rajone dailės mokytoja. Jos vyrui buvo siūlytos mokyklos direktoriaus pareigos, bet šis nesusidomėjo ir jau daugel metų vaikus moko geografijos, veda kūno kultūros pamokas.

Nebuvo giminių giminės

Kaime Armanavičiai pritapo savaip. Čia jie nieko nepažinojo, neturėjo giminių. "Mes buvom niekas, o kiti kaime gyvenantys

žmonės buvo ir yra giminių giminės. Juokais sakiau, kad esame jų svečiai", - neslepia Virginija. Jie buvo jauna saldžiaporė, vyras skalbdavo vystyklus, padėdavo moteriškuose darbuose. O kaimo gyvenime tokie dalykai labai matomi. Matė ir nepatikliai žmonės vertino, klausdavo, kodėl nieko nesodina, gyvulių neaugina. Visada teisindavosi, kad mokytoju dirbdamas gyvuliams rankų nepridalysi. "Kaimynų akimis, mes šitaip tinginystę dangstėme", - sako pašnekovė. Daržiuką visada turėjo, morkų, agurkų lysvę kasmet augina, po buto langu turi nuosavą vaismedžių sodą. Dabar, kai jau praėjo 27 metai, Gižuose turi daug draugų, gausu buvusių mokinių. Kai kurias šeimas draugiškai supiršliavo. Jaučia, kad kaimo mokytojas tiesiog negali gyventi vien sau. "Manau, kad mokytojas yra matomas pagal jo gyvenimo būdą, išsilavinimą. Mes negalime neturėti įtakos čia gyvenantiems žmonėms. Daug gražių akimirkų drauge patirta. Iš tikrųjų yra visko: ir nusivylusiųjų, ir supykusiųjų. Arba negalvojančiųjų apie kitus", - pasakojo dailės mokytoja. Armanavičiai vardijo Gižuose, be mokytojų, savo kolegų, surandantys daugiau šviesuomenės, inteligentijos. "Pirmiausia mūsų kunigas Remigijus Veprauskas. Jis su mumis puikiai bendrauja, pasitiki. Yra bibliotekininkė, kultūros darbuotojai, seniūnas, Gižuose gyvena Vilkaviškio rajono mero šeima", - tik keletą svarbiausių Gižų miestelio žmonių pamini jie.

Ko trūksta - susiranda

Virginija Armanavičienė dirba ir Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje dailės mokytoja konsultante, nes nenorėjo, kad jos profesinė veikla baigtųsi dešimtmetėje mokykloje.

Tad gali palyginti, kaip skiriasi kaimo ir miesto vaikai. "Klausiate, ar vaikai dar ko nors kaime siekia? Jei nupieši praeities ir dabarties portretą, tai vaikai visada lieka vaikai, nesvarbu kur, kaime ar mieste gyvena. Keistis turi mokytojai, o vaikai laukia

pakalbinimo, pasitikėjimo", - tikino mokytoja. Jos vyras Vytautas svarstė, kad ir kaimo moksleiviai dabar daug daugiau turi pragmatizmo. Jo nuomone, vaikai pamatė, kad pasaulyje labai daug gražių dalykų, juos pasiekti sunku, bet pagunda gauti - didelė. Sutuoktiniai užsiminė ir apie gerąsias naujienas, esą girdėję,

kad jaunimas grįžta į kaimą ir Gižai pamažu jaunėja, nes iki Marijampolės važinėti į darbą - tik apie 9 kilometrai. Deja, gimstamumas kaimo nelinksmina, o mokyklai būtų gerai, kad

pagausėtų moksleivių. Gižų pagrindinėje mokykloje, be pradinių mokyklėlių skyrių, jų šiemet yra apie 200.

Ko šeima pasigenda Gižuose? Jiems būtinai reikia teatro, parodų, bet šį stygių jie visai nesunkiai užpildo. "Dabar ar prieš dešimtmetį tai randu Vilniuje, Kaune. Nereikia puoselėti didelių iliuzijų, kad į restauruotus kaimo kultūros namus atvažiuos geras teatras. Mes nuvažiuojame į Marijampolę, Vilkaviškį. Bet vis tiek spektaklį geriausia žiūrėti teatre, kuriame jis sukurtas", - sako moteris.

Nori kūrybinės laisvės

"Kartais svarstau, kas geriau - didelis ar mažas mokytojų kolektyvas? Turiu abejopos patirties. Vilkaviškyje dirbdama gerai jaučiuosi, ten didelis mokytojų kolektyvas. Tačiau Gižuose yra savų pranašumų, čia labai greitai gali susiburti, nes viską iki smulkmenų vienas apie kitą sužinai", - šiltai apie savo kolegas Mokytojo dienos išvakarėse kalbėjo Virginija. Daugiau kaip ketvirtį amžiaus kaimo mokyklai atsidavę Armanavičiai apie profesinę šventę mąstė skirtingai. Vytautas tikino, kad jo širdyje kasmet įsimintinesnė rugsėjo pirmoji, kai po vasaros atostogų įėjęs pajunti knygų ir gėlių kvapą, kai būni pasiilgęs vaikų. O Virginija teigė, kad ir spalio 5-ąją mokytojus apima nepaprastas jausmas, jaudulys. Ir jau abu vieningai, kaip tvirta šeima, pabrėžė, kad būtų geriau, jei mokykloje būtų mažiau popierizmo: "Padejuojame, pasiguodžiame, kad mokykloje kūryba vis labiau stumiama į šoną, dažnas dėl to dūstame. O juk mokytojas negali būti suvaržytas, pervargęs, įbruktas į popierių kilpą".

Armanavičių šeimoje, kol dar abi dukros buvo namie, šventes kurdavo jos. Sugrįžę po darbo tėvai rasdavo ant stalo uždegtą žvakę ir kalną prikeptų blynų. Dabar turi kitokią tradiciją - stengiasi tokiomis dienomis nelikti vieni namie. Gražia tradicija tampa kasmet Gižų pagrindinės mokyklos mokytojams susėsti į mokyklos autobusiukus ir pasukti Kauno dramos teatro link. Po spektaklio dar neskuba grįžti - užsuka pasikalbėti į kokią nors jaukią kavinukę.

Dukrų pasirinkimas dėliojosi savaime

Viešėdamas Gižų miestelyje negali nepastebėti, kad čia žmonės gyvena tvarkingai, pasiturimai, dažnas pasistatęs gražų mūrinuką. Tik mokytojai glaudžiasi pusiau miestietiškame daugiabutyje, būstus šildosi patys. Šiame dviaukštyje įsikūrusi Armanavičių šeima standartinį būstą pertvarkė iš esmės, o interjerą saikingai pagyvino natūralaus medžio detalėmis. "Dabar gyvename taip, kaip norėjome", - sako sutuoktiniai.

Išsipildė ir kitas jų noras - abi dukros užsikrėtė tėvų profesija. Vyresnioji Laura tapo geografijos mokytoja, o jaunėlė Jurga pasuko motinos pėdomis - baigė Dailės akademiją ir kol kas vienintelė iš šeimos nedirba mokykloje.

Pasiteiravus, ar skatino vaikus sekti savo pėdomis, Armanavičiai sakė, kad viskas susidėliojo savaime. "Laura nuo mažens buvo ant žemėlapio vaikščiojantis vaikas. Pamenu ją, kaip ir dabar jos sūnų, mūsų vaikaitį Marių, kuris taip pat nuo trejų metų vaikščioja ant žemėlapio ir jau rodo, kur yra Islandija. Niekas tai daryti jų nevertė", - mena visai į dviejų vaikaičių močiutę nepanaši jaunatviška moteris. - Mes su vyru - ne "tiksliukai", tai ir vaikai tokie. Norėjome būti tarp žmonių, gal todėl ir tapome mokytojai".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"