TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Mokytojas ir 9 tūkstančiai jo knygų

2014 12 06 6:00
"Devyni tūkstančiai dar nėra daug", - tvirtina bibliotekos šeimininkas Vytautas Toleikis. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Tą dieną Vytautas Toleikis žadėjo pradėti straipsnį apie Hermanną Kallenbachą. Vakare – su savo „kūdikiais“, Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos mokiniais, eiti į mišias Bernardinų bažnyčioje – Romualdo Granausko mirties ketvirtines.

Iš ryto etikos mokytojas ir aktyvus visuomenininkas sutiko parodyti savo įspūdingą biblioteką. Išvakarėse atsivertęs inventorinę knygą V. Toleikis įrašė, kad ką tik įsigytas Neilo McKennos „Slaptas Oscaro Wilde'o gyvenimas“ yra 9037-a jo rinkinio knyga.

Smegenims ir sielai

„Kas čia tėra – devyni tūkstančiai, – stebisi kitų nuostaba mokytojas. – Profesorė Vanda Zaborskaitė buvo surinkusi daugiau – ar ne dešimt tūkstančių. Tik gal įdomu, kad knygomis paprastai apsikrauna profesoriai, docentai, dėstytojai – mokslinčiai, o čia – paprastas mokytojas.“

Apžiūrėjęs butą nepasakytum, jog Toleikiai gyvena „apsikrovę“. Šeimos turtai išdėstyti taip, kad patalpa nebūtų panaši į biblioteką ar skaityklą, juolab į sandėlį. Tada jaukumo nebeliktų. „Nors namai be knygų man labiau nejaukūs“, – prisipažįsta šeimininkas. Ne vienoje lentynoje spaudiniai išrikiuoti dviem eilėmis. Čia jau šioks toks nepatogumas. Ir viena lentynėlė įlinkusi. Bet šiaip – estetiška ir skoninga.

Vieno Šnipiškių daugiabučių būste – tik dalis Toleikių bibliotekos, apie tris su puse tūkstančio vienetų. Du trečdaliai – tolėliau, sodyboje, bet ten šeima vyksta beveik kiekvieną savaitgalį. „Viskas, ko reikia darbui ir kasdienybėje, turi būti po ranka", – peržvelgęs lentynas sako mokytojas. Jį truputį glumina klausimai apie dulkes ir bibliotekos ateitį. „Dulkių ne tiek jau ir daug. Valau senoviškai, skudurėliu. Negalėčiau pasigirti, kad pakeliu labai jau didelę buities naštą, bet knygutes susitvarkau pats, - patikina mokytojas. - Ateitis? Turiu dukrą. Ji daug skaito. Jau turi savo knygų, renka, kas jai įdomu, reikalinga.“

Vytauto Toleikio rankose rinkinio pradžia - sena Biblija.

V. Toleikio dukra Ieva Toleikytė – rašytoja. Gal dėl to rašytoja, kad užaugo tarsi namų bibliotekoje? Tėvas purto galvą: „Atmosfera, žinoma, šį tą reiškia. Bet rašytoja ji iš savęs.“

Tačiau svarbiausias čia klausimas – kam žmogui tiek knygų? Poreikis ir aistra? Pomėgis ir gyvenimo būdas? „Aš nuolat skaitau ir visus skatinu tą daryti, - dėsto mokytojas. – Skaityti nuo mažų dienų iki gyvenimo pabaigos. Tai smegenų maistas ir dvasios maistas. Kas neskaito, po truputį kvailėja pats to nesuvokdamas. Jei nesimaitini, tavęs lyg ir nebelieka, daraisi banalus, lėkštas. Lengvai manipuliuojamas. Knygos – mano darbo įrankiai. Reikia ruoštis pamokoms – turiu savo knygas. Skaitomų puslapių paraštes primarginu pieštuku, susižymiu pagal savą sistemą. Visos citatos greit randamos, todėl pasiruošiu gana sparčiai. Reikia rašyti straipsnį – tas pats. Paukšt, paukšt – viskas čia pat, vietoje, patogu. Į bibliotekas nebevaikštau. Kai prireikia kokio senesnio spaudinio, naudojuosi e. paveldo ištekliais. Kitas dalykas – knygos šildo. Viršeliai, pavadinimai. Kartais užtenka dešimt minučių pasižvalgyti į jų nugarėles ir puikiausiai nusiramini. Yra knygų, kurias vadinu maloniais prisiminimais. Itin branginu nuotykių knygas. Tai vaikystės sentimentai. Sako, nereikia vien jais gyventi, bet nederėtų jų ir naikinti.“

„Ateisi po mano mirties...“

Toliau klausimas – kaip viskas prasidėjo? Iš stalčiaus bibliotekos savininkas traukia Bibliją ir mišiolą. Biblija liuteroniška, gotiško šrifto, išleista Berlyne 1897 metais, mišiolas – Tilžėje 1876 metais. „Knygas rinkti nutariau septintoje klasėje, – V. Toleikis niekada nesako „kaupti“, sako „rinkti“. – O skaityti pradėjau nuo penktos. Iki tol neatrodė nei įdomu, nei reikalinga, todėl jokie „Daktarai Aiskaudos“ ar „Bėgs pelytė vandenėlio“ nėra mano vaikystės tekstai. Septintoje klasėje kažkaip sužinojau, kad egzistuoja tokia knyga Biblija. Apie pasaulio pabaigą ir pradžią. Vaizduotė piešė, kaip toks leidinys turėtų atrodyti. Ir paaiškėjo, kad vienas berniukas turi tą Bibliją. Kaip vėliau išgirdau, nukniaukė iš senelės baptistės. Veiksmas vyko Šilutės krašte, kuriame augau. Pirmasis mano naudingas "biznis" – mainai. Sovietinį diržą su sagtimi iškeičiau į knygą. Diržo buvo labai gaila, bet Biblijos norėjosi dar labiau. Praėjo geras pusmetis, žiūriu, atėjusi į namus Biblijos savininkė – atsiimti. Apie mano prarastą diržą nenorėjo nė girdėti. Bet pasakė: "Po mano mirties ateisi ir pasiimsi, ta knyga gulės ant stalo.“

Šis siužetas turi daugiau atšakų, tačiau pabaiga tokia: praėjo nemažai laiko ir ta Biblija tikrai atsidūrė V. Toleikio rankose.

Kitados į paauglio rankas patekusios knygos apie indėnus šiandien mokytojui vienos brangiausių. Jameso Fenimore'o Cooperio ir kitų autorių prozos pirmi leidimai lietuvių kalba. Pasak jo, tai buvusi vyriškumo abėcėlė.

Mokytojas puikiai prisimena, kaip pradėjo skaityti – rimtai ir daug. Labai judrus vienuolikmetis susilaužė koją. Pragulėjo visą vasarą. Nuobodu. Netikėtai į rankas pakliuvo „Harka“, vienas iš Liselotte's Welskopf-Henrich ciklo „Didžiosios Lokės sūnūs“ kūrinių. Knygą Klaipėdoje nupirko ir padovanojo brolį labai skatinusi skaityti sesuo Birutė.

„Man buvo vienuolika, knygos herojui Harkai – irgi. Nors gulėjau lovoje sulaužyta koja, jodinėjau su juo ir visus nuotykius drauge patyriau, - pasakoja V. Toleikis. - Kai susipykau su kaimo bibliotekininke, nusprendžiau kojos į biblioteką nebekelti. Keletą metų ir nekėliau. O skaityti norėjau. Užėjo šišas pačiam įsigyti knygų. Iš kur nors. Aš turėjau tokį tinklą, o kaimynas – tris nuotykių knygas. Išmainiau. Ir prasidėjo. Septintokui šovė bibliomaniška mintis – surinkti šimtą knygų. Inventorizavau visus vadovėlius, rinkiniui skyriau atskirą sąsiuvinuką. Užrašiau: „Vytauto Toleikio asmeninė biblioteka“, iš trintuko pasidariau antspaudą. Tuo metu svarbiausia buvo nuotykių literatūra, visa kita atrodė nerimta, šlamštas arba nuobodybė.“

Paauglystės knygos apie indėnus - pačios brangiausios.

Balta varna

Bibliomano etapą V. Toleikis perėjo paauglystėje: nesvarbu, kas, kad tik daugiau. Kai šimtas jau buvo surinktas, toptelėjo dar svaigesnė mintis – o jeigu tūkstantį? Dar vidurinėje mokykloje surinko tūkstantį. Virpulys, džiaugsmas. Savo Barvų kaime buvo balta varna, keistuolis vaikis, renkantis knygas. Studijų metais Vilniuje bibliomanija virto bibliofilija. Pavyzdys studentui buvo dėstytojų – profesorių Irenos Veisaitės, V. Zaborskaitės, docentės Aldonos Vaitiekūnienės ir kitų - asmeninės bibliotekos ir santykis su knygomis.

Šiandien 54 metų mokytojas bibliofilu vadintis nedrįstų. Juk niekada specialiai nesitrenktų kur nors ieškoti ypatingo leidinio. Jokiai knygių draugijai nepriklauso. Nes knygos, biblioteka jam – ne įvaizdžio dalis, kaip kai kuriems verslininkams, demonstruojantiems, kokių antikvarinių knygų ar maldaknygių yra prisipirkę. „Tai nereiškia, kad jie ne bibliofilai, – sako mokytojas. – Bet iškart matyti, kad viskas specialiai sumanyta, kaip priedas prie įvaizdžio. Žinoma, knygos geriau nei gyvūnėlių iškamšos.“

Jis prisimena, ką kalbėjo aktorius Laimonas Noreika, paklaustas, kodėl senatvėje neberenka knygų. „Dabar labai renkuosi, žiūriu, ar spėsiu perskaityti“, - paaiškino jis.

„Kai sukako 50 metų, jau ir aš ėmiau labiau svarstyti, ar tikrai knyga man ar žmonai bus reikalinga, – prisipažįsta mokytojas. – Siaurinu, mažinu. Atsisakiau, tarkim, archeologijos, tiksliųjų mokslų. Lieka klasika, grožinė literatūra. Dominuoja lietuvių, nors daug ir verstinės. Yra knygų rusų, lenkų, anglų kalbomis, tomis, kuriomis galiu skaityti. Daug istorijos, teologijos, filosofijos. Įvairių dalykų vadovėlių kolekcija. Nemažai pokario metų knygų. Šiek tiek senųjų leidinių gotišku šriftu. Daug esu išdovanojęs. Pats kauliju iš kitų, bet ir dovanoti mėgstu. Mokiniams dovanoju. Dažnai tai būna potekstė, užuomina, taip skatinu skaityti, rinkti knygas. Mano darbo kabinete gimnazijoje irgi nemažai knygų. Taip pat bibliotekėlė mokiniams.“

Dailininko Vinco Kisarausko sukurtas Vytauto Toleikio ekslibrisas.

Prisireikė po 20 metų

„Nėra tokio tikslo – surinkti dešimt tūkstančių, – užbėga už akių dar vienam klausimui mokytojas. – Toks kiekis tikriausiai ir susidarys, neatmetu, bet ne tai tikslas. Devyni tūkstančiai ar septyni, nesvarbu. Svarbu, kas, kokios knygos. Ir ne kad turėčiau, o kad su jomis būčiau. Tarp jų, šalia jų. Turima tam, kad būtum kartu. O ne kad rodytumeisi.“

Rinkti autorių autografus V. Toleikį paskatino dailininkas Vincas Kisarauskas. Tiksliau, išmokė nepraleisti progos gauti autografą. „Knyga su autografu šiltesnė. Tu žinai, kad tą knygą autorius yra lietęs, jūs buvote susitikę“, – dėsto bibliotekos šeimininkas.

Kiek per dešimtmečius išleido pinigų knygoms, V. Toleikis neskaičiavo ir neketina. „Kokios tavo vertybės, tam ir leidi pinigus“, – įsitikinęs jis.

Šiuo metu V. Toleikis pirmenybę teikia memuarams. Dabar skaito lokalinę monografiją „Rusnė“. Apie savo kraštą. Knyga išleista 1992 metais, įsigyta 1994-aisiais (viskas užfiksuota), o jos prisireikė... po 20 metų. Prireikė duomenų straipsniui apie Rusnėje vaikystę praleidusį Pietų Afrikos architektą, Mahatmos Gandhi bendražygį Hermanną Kallenbachą. Skulptorius Romas Kvintas, V. Toleikio skatinamas, sukūrė paminklo H. Kallenbachui ir M. Gandhi modelį. Bet tai – kitų publikacijų tema.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"