TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Moteris, gebanti būti ir adata, ir siūlas

2007 12 14 0:00
Kai socialdemokratams vadovavo A.Brazauskas, M.Petrauskienė nuolat būdavo šalia.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Ant bangos - prie komunistų, ant bangos - prie socialdemokratų. Viešumoje ji beveik nesireiškia. Kam to reikia, jei ir taip Mildos Petrauskienės rankose - visi socialdemokratų galios svertai.

Nepriklausomybę tuo metu vos keturiasdešimtmetį atšventusi M.Petrauskienė pasitiko eidama Lietuvos komunistų partijos Utenos rajono komiteto antrosios sekretorės pareigas. Kai didžioji dalis Lietuvos važiavo prie Aukščiausiosios Tarybos ir ant spygliuotos vielos "džiovė" savo partinius bilietus, ideologiškai uteniškius švietusi M.Petrauskienė neskubėjo švaistyti dokumentų. Tiesiog pasuko su Algirdo Brazausko sparnu - subūrė "lietuviškuosius" komunistus.

Rajono partijos komiteto veikėja, kurios sostinės komunistinė grietinėlė iš aukšto tvirtina neprisimenanti, sparčiai darė karjerą iš pradžių A.Brazausko vadovaujamoje Lietuvos demokratinėje darbo partijoje (LDDP), paskui - pas socialdemokratus. M.Petrauskienė atsako už partijos organizacinį darbą: kuruoja socialdemokratų skyrius ir tuo pat metu, kaip pasakojama, rūpinasi kolegų įdarbinimu šiltose vietelėse bei taria svarų žodį dalijant partijos pinigus.

Oficialiai socialdemokratai apie ilgametę partijos pirmininko pavaduotoją organizaciniam darbui pasakoti nenori. "Nerasite nė vieno partijos nario, kuris sutiktų viešai kalbėti apie M.Petrauskienę. Niekas nenori nemalonumų", - tvirtino ne vienas įtakingas socdemas.

Neoficialiai aiškinama, kad politikė dar nuo sovietmečio yra susikūrusi ryšių sistemą, apimančią verslo struktūras, valdžios koridorius, ir tais kontaktais puikiai naudojasi. "Kaip aktyvi, simpatiška moteris ji nuo senų laikų buvo šalia A.Brazausko. Nuo Česlovo Juršėno laikėsi atokiau. Buvo suartėjusi su Adolfu Šleževičiumi, tačiau dėl to vyko nuolatinė konkurencija su Vytu Navicku: jie varžėsi dėl įtakos administracinėse struktūrose. A.Brazauskas ta moterimi labai pasitiki, Gediminas Kirkilas - turbūt taip pat, - kalbėjo vienas įtakingas socialdemokratas. - Ryškiausias jos bruožas - prisirišimas prie vadų. Kol žmogus valdžioje - garbina, kai jo įtaka sumažėja - metasi prie naujo vado. Pasižiūri, iš kur vėjas pučia, ir staiga keičia savo nuomonę."

Ištikima lyderiams

- Socialdemokratai šneka, kad jūs - pati ištikimiausia partijos moteris?

- Nuo pradžių ištikimai dirbau partijai. Į tuometinę Komunistų partiją įstojau labai jauna, 22 metų. Vėliau, kai atsiskyrėme nuo Maskvos, buvau viena iš tų, kurie nuėjo su A.Brazausku. Nuo pat pradžių mačiau, kad tai normali partija, nors jai buvo primetamas komunistinis šleifas. Labai tikėjau tais žmonėmis, ypač A.Brazausku, kuris nori Lietuvai tik gero. Tiesa, buvo visokių pagundų, kai kūrėsi Sąjūdis, kurio veikloje irgi dalyvavau.

- Kai 1992-aisiais persikėlėte į Vilnių, daugelis jus vadino A.Šleževičiaus žmogumi. Kaip pelnėte jo palankumą?

- Nežinau, kodėl taip kalbėta. Beje, A. Šleževičių pakvietė A.Brazauskas! A.Šleževičius dar net nebuvo partijoje, bet prezidentas pasakė, jog tai tinkamas žmogus. Mes juo patikėjome. Taip, atsiimdamas indėlį (premjeras A.Šleževičius 1996-aisiais atsiėmė savo indėlį iš Akcinio inovacinio banko, kuris netrukus bankrutavo, ir A.Brazausko raginamas turėjo atsistatydinti - aut.) tuo metu visuomenėje sukėlė daug aistrų. Kai šiandien pasižiūri, iš tiesų tai buvo ne toks jau labai didelis dalykas. Mes nepritarėme A.Šleževičiaus poelgiui, tačiau manėme, kad jis gali ir toliau vadovauti partijai. Buvo labai sunku pasirinkti: gerbėme A.Brazauską, nepritarėme A.Šleževičiaus elgesiui, bet paprasčiausiai buvo gaila, kad mūsų partijos pirmininkas pašalintas. Mums jo daug kas pavydėjo. A.Šleževičius turėjo charizmą, buvo šiltas žmogus. Ką padarysi...

- Dabar kalbama, kad pasižadėjote būti ištikima G.Kirkilui.

- Visą laiką buvau ištikima G.Kirkilui. Tikrai ištikima. Mes labai seni pažįstami, dar nuo tų laikų, kai G.Kirkilas dirbo partijos Vilniaus Lenino rajono komitete, o aš - Utenoje. Kartais pasiginčijame, bet šiaip - ištikima.

- Esate atsidavusi visiems vadams?

- Taip, iš tikrųjų. Esu ištikima tam, kuo tikiu. Jei netikiu, sakau nuoširdžiai.

Tiek laiko priklausydama partijai mačiau ir šilto, ir šalto. Buvo visokių dienų, tad man tikrai ne tas pat, kas jos vadas. Pavyzdžiui, pernai per partijos pirmininko rinkimus balsavau už G.Kirkilą, nes, manau, atėjo metas, kai premjero poste reikėjo kitokio žmogaus, būtent politiko. Buvo kitas kandidatas - Juozas Olekas, bet rėmiau G.Kirkilą, ir to neslepiu.

- Tarp kandidatų į LSDP pirmininko postą minėta ir jūs.

- Nesvarbu. Reikia visada matyti realybę. Mano įsitikinimu, partijos pirmininkas turi būti tas, kuris eina aukščiausias pareigas vykdomojoje valdžioje. Jis turi būti vėliava.

- O jei po Seimo rinkimų jūsų partijos pirmininkui nepavyks išsaugoti premjero posto?

- Nežinau... Mes taip nemanome. Be abejo, niekas negali pasakyti, kad postas amžinas. Situacija keičiasi, tačiau artimiausiu metu nematau kito žmogaus, galinčio vadovauti partijai.

Politikas - prieš ūkininką

- Atrodo, partijoje ne visi remia jūsų nuomonę. Girdėti vis daugiau G.Kirkilui nepalankių balsų.

- Taip tikrai nėra. Net nustebau perskaičiusi jūsų laikraštyje apie galimą Vyriausybės atsistatydinimą ir pirmalaikius Seimo rinkimus.

- Apie tai viešai prabilo kitas LSDP vicepirmininkas J.Olekas.

- Ne paslaptis, kad J.Olekas buvo vienintelis, per partijos pirmininko rinkimus konkuravęs su G.Kirkilu. Mes sakėme: "Juozai, juk gausi ne daugiau kaip trečdalį balsų." Gavo penktadalį. Jaučiame, kaip ką žmonės vertina.

Kas dabar galėtų versti G.Kirkilą? Jis partijos pirmininkas, vadovauja rinkimų štabui, yra mūsų vėliava. Atriboti jį nuo šių reikalų būtų didžiausia nesąmonė. Gal kam ir knieti, gal kas nori posto, valdžios - nežinau.

- Bet praėjusiais metais tuometis jūsų lyderis A.Brazauskas premjero ir partijos pirmininko poste norėjo matyti kitą socialdemokratą?

- Mes tikrai gerbiame A.Brazauską. Jis dėliojo, kad galbūt geriausiai jį galėtų pakeisti Zigmantas Balčytis. Visi tam pritarėme. Tačiau išėjo taip, kaip išėjo. G.Kirkilas nesiveržė į postą - mes jį

pasiūlėme. Manėme, kad partijos pirmininkas turi būti premjeras, politikas, turintis stiprų patarėjų korpusą. A.Brazauskas buvo kito plano žmogus - stiprus kaip ūkininkas. O G.Kirkilas labai gilinasi į problemas.

- Sakoma, kad G.Kirkilas buvo puikus partijos viešųjų ryšių specialistas, tačiau kaip premjerui jam nesiseka spręsti iškylančių bėdų.

- Ir nereikia to. Žmogus negali būti tobulas visose srityse. Konkretiems klausimams spręsti yra patarėjai, ministrai. Premjerui užtenka žinoti esmę.

Prieš tėvų valią

- Daryti karjerą Komunistų partijoje, o vėliau ir politikoje moteriai turėjo būti nelengva. Bet jūs sėkmingai lipote į viršų...

- Tikrai nesunku. Pavyzdžiui, aš kiek norėjau, užlipau, ir dar tikrai galėjau lipti toliau. Tik nenoriu. Man užtenka to, ką turiu. Kai moterys skundžiasi, esą jų mažai sąrašuose, galiu pasakyti, kad taip yra ne todėl, jog tu moteris. Turėk proto, parodyk, kad ką nors gali, o ne konkuruok vien dėl to, jog esi moteris. Šiaip moteris turi būti verta eiti pareigas. Aš tikrai nesiskundžiu.

- Dirbti pradėjote labai anksti - iškart, kai baigėte vidurinę mokyklą?

- Įstojau į Vilniaus universitetą, bet tais laikais visos labai norėjome būti mokytojos. Tad mes, kelios klasės draugės, atsiėmėme dokumentus, įstojome į Pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių ir išvažiavome dirbti. Mokytojus tiesiog idealizavau, nes baigiau puikią mokyklą. O kai pati pradėjau dirbti, viską pamačiau iš vidaus - kolektyvą, vyresnio amžiaus pedagogus. Antrame kurse jau mokiausi dieniniame skyriuje.

- Baigusi studijas negrįžote į gimtąją Uteną?

- Galėjau dirbti ir Utenoje, tačiau ten - tėvai, nenorėjau vėl būti priklausoma. Švietimo skyriaus inspektorė suagitavo vykti į Pakruojį. Mes, dvi lituanistės, važiavome apsižiūrėti, kur tas miestas apskritai yra. Įsivaizduokite: kovas, aplink purvynas, šlapia, ir - lygumos lygumos. Man ašaros ėmė byrėti. Pakruojo švietimo skyriuje pradėjo guosti, pasakoti, kad kraštas nėra jau toks blogas, kad mes labai laukiamos.

Paskui vasarą atvažiavau. Atsimenu, tuo metu dar rašiau dienoraštį: "Derlinga ta žemė Pakruojo, bet kaip aš joje prigysiu?" Vis dėlto mokykla buvo labai gera, kolektyvas puikus, mokytojai - dvasingi. Beje, mokiau Viliją Blinkevičiūtę. Ji buvo mokyklos komjaunimo sekretorė, aš - trijų mokyklų kolektyvų sekretorė.

Paskui vyko, tik nepamenu, ar dailės, ar sporto, dienos, per kurias kalbėjau jaunimo vardu. Jau kitą dieną mane pakvietė į rajono komitetą, siūlė stoti į partiją. Taip viskas ir prasidėjo. Kelio atgal jau nebuvo.

- Jūsų tėvų karta skeptiškai vertino partijas. Utenos krašto žmonės naujosios valdžios tarnus vadino "komsomolcais". Ką sakė jūsų tėvai?

- Iš tikrųjų barėsi, ypač mama. Tėvas buvo iš "biednos", o mama - iš turtingos šeimos, mano dėdė - smetoninis karininkas. Iš seserų ir brolių mama vienintelė nebuvo išvežta į Sibirą - išgelbėjo tėvo kilmė.

Net kai įstojau į partiją, mamai nesakiau. Kai sužinojo, buvo labai daug triukšmo. Mama negalėjo su tuo susitaikyti iki pat gyvenimo pabaigos.

Partinė statyba

- Kam jums viso to reikėjo?

- Įsivaizduokite: esi jaunas žmogus, ir staiga tave pastebi, kviečia. Mane tai iš tiesų sukrėtė, nes visi tie dalykai filologei - labai tolimi. Net tada, kai įstojau į partiją, labai išgyvenau, kamavo nerimas - ar gerai darau. Buvau lyg ne savame kailyje. O dar po metų mane pakvietė dirbti į partijos rajono komitetą instruktore. Kuravau švietimo, kultūros klausimus.

Paskui supratau, jog dirbant ir turint valdžią įmanoma įgyvendinti sumanymus. Su kaupu pasiteisino tai, kad išvažiavau į aukštąją partinę mokyklą, kad mane išrinko sekretore, paskui - antrąja sekretore.

- Tada vėl atsidūrėte Utenoje?

- Po aukštosios partinės mokyklos mane iškvietė į partijos Centro komitetą. Dar teko laimė susitikti su Petru Griškevičiumi - kitą rudenį jis mirė. "Turėsite palikti Pakruojį, jums reikia važiuoti namo, kur tėvai, kur šaknys. Ir žmonės ten geresni", - sakė P.Griškevičius.

Kiek vėliau tuometinis antrasis sekretorius Nikolajus Dybenka rusiškai paklausė: "Kaip jūsų vyras į tai reaguos?" O aš: "Jis dar nieko nežino!" Juk man buvo liepę niekam nieko nesakyti. Labai jį prajuokinau. N.Dybenka pasakė, kad kartais šeimoje vienam reikia būti adata, kitam - siūlu, kuris seka iš paskos. Taip atsidūriau Utenoje.

Jau buvo Michailo Gorbačiovo laikai, atlydys, o aš dirbau su sekretoriumi, kuris tas pareigas ėjo daugiau kaip 20 metų. Kitomis sąlygomis mane gal būtų išvarę iš darbo - juk uždariau politinio švietimo kabinetą! Ir tada sakė: "Kerti šaką, ant kurios pati sėdi."

- Ar tuo metu, kai apsisprendėte eiti su A.Brazausko šalininkais, jau pažinojote jį?

- Taip. Kadangi buvau partijos prezidiumo narė, važiuodavau į Vilnių, mačiau, kas vyksta Lietuvoje, kas yra Sąjūdis. Sakyčiau, iki Baltijos kelio viskas buvo nuostabu, labai gražu. Paskui išplaukė į paviršių kiti dalykai. Man raudonas bolševizmas yra baisus, bet kai trispalvis - apskritai klaiku. Vienam sąjūdiečiui pasakiau: "Jūs esate bolševikai, apsikaišioję trispalvėmis plunksnomis. Jūsų mąstymas bolševikinis, nesvarbu, koks jis - raudonas ar kitoks."

Nuėjome su A.Brazausku. Buvo tikrai labai sunkūs laikai, mus išvaikė iš rajonų komitetų, viską atėmė. Teko tai išgyventi. Būdavo, eini per Uteną ir girdi kalbas: "Va, dar ta vaikšto." Tačiau negaliu keisti pažiūrų. Kuo tikiu, tą ginsiu ir apginsiu. Tegul būsiu nepopuliari, tegul ką nori su manimi daro, bet tokia jau esu.

- Anksčiau šnekėta, kad A.Brazauskas negalėjo neatkreipti dėmesio į tokią moterį kaip jūs...

- Nežinau, ar su A.Brazausku galima nekonkrečiai kalbėti. Jis - labai konkretus, tiesiog per keletą minučių spręsdavo klausimus. Bendraujant su juo viskas būdavo aišku. A.Brazauskui "makaronų nepakabinsi". Jei eini į pokalbį su juo, turi gerai žinoti, ko nori, labai argumentuotai paaiškinti, jei rašai - tai trumpai. A.Brazauskas labai reiklus.

- Partiečiai neslepia, kad M.Petrauskienė buvo smagi moteris, mėgusi pasilinksminti.

- Tai visai kitas dalykas. Taip, jeigu dirbame - tai dirbame, jei vakarojame - tai vakarojame. O dėl A.Brazausko... Jam pirmiausia darbas turi būti padarytas.

Antrasis planas

- Ar vyras visada paskui jus sekė?

- Taip! Šeimoje taip jau yra.

- Kas jis? Apie jūsų vyrą nedaug esama informacijos.

- Mano vyras - techniškas žmogus. Kadaise turėjo verslą, dabar dirba vidaus reikalų struktūroje.

- Ar jam nesunku būti už žmonos pečių?

- Kenčia. Mes jau 33 metai kartu. Pripratome. Jis taip pat mūsų partijos narys, dalyvauja veikloje. Vaikai tokiam gyvenimui irgi

pritaria, tiesa, partijoje nėra nė vieno.

"Ponia darbo birža"

- Ar persikelti į Vilnių buvo jūsų svajonė?

- Tikrai taip. Labai džiaugiausi, kad išvažiavau iš Utenos, visą laiką to troškau. Artėjo 1992 metų Seimo rinkimai, nors patekti į Seimą tuo metu mes net nenorėjome. Einu ir galvoju, kas galėtų nuo partijos Utenoje kandidatuoti? O partijos būstinės Barboros Radvilaitės gatvėje laiptais lipa Povilas Gylys. Apygardos jis dar neturėjo, nors į sąrašą buvo įrašytas vienas pirmųjų. Seimo nariu P.Gylį išrinkome jam net nebūnant Lietuvoje - tuo metu Kanadoje skaitė paskaitas. Tapau P.Gylio padėjėja Seime, o jis - ministru, kuris vis atsirasdavo tinkamu momentu: televizijoje, kai reikėdavo. Buvo sunkus metas - žemės grąžinimas, indėlių problemos. Prieš tapdama apskrities valdytoja turėjau tokį įdirbį.

- Utenos apskrities viršininke buvote paskirta ne be partijos pagalbos?

- Be abejo. Tai buvo tuometinio premjero A.Šleževičiaus iniciatyva, derinta su prezidentu A.Brazausku.

- Kalbama, kad iš Utenos išvykote mielai ir skubiai, kilus abejonių dėl jūsų, kaip apskrities viršininkės, veiklos: tada šnekėta apie baldus, pirktus iš jūsų vyrui priklausiusios bendrovės, apie dviprasmiškas žemės grąžinimo aplinkybes?

- Kokia nesąmonė! Tuomet vyko rinkimų kampanija, o aš kandidatavau vienmandatėje apygardoje. Tais laikais, po A.Šleževičiaus bankų griūties, partija pasakė - reikia, einam. Iš trylikos kandidatų apygardoje buvau trečia. Būtent tada pylė visus purvus.

Įsivaizduokite, man duoda apskritį, patalpas, bet ten - tuščios sienos. Gėda. Pirkome baldus - pačius paprasčiausius. Mano vyras dirbo parduotuvėje, kuri prekiavo Klaipėdos baldais. Net prašėme, kad parduotuvė pinigų palauktų, nes jų trūko. Tokia buvo apskričių kūrimosi pradžia. Baigėsi rinkimų kampanija, baigėsi ir visi puldinėjimai.

- Grįžusi į Vilnių partijos būstinėje Barboros Radvilaitės gatvėje greitai įgijote didelę įtaką.

- Juk buvau partijos pirmininko pavaduotoja. Nežinau, kokia ta mano įtaka, daugiausia bendrauju su partijos skyriais. Turiu savo nuomonę, ją pasakau ir bandau įrodyti. O jei lieku mažumoje - irgi klausau, juk esu komandos žmogus.

- Skyrių žmonės teigia jūsų bijantys, vadina jus "Ponia darbo birža". Ar padedate saviškiams įsidarbinti?

- Padedu. Kartais žmonės ateina tiesiog pasiguosti, pasipasakoti. Labai svarbu kiekvieną išklausyti. Tikrai būna, kad reikia padėti.

- Iš tiesų įdarbinate partiečius?

- Kaip pasakyti? Nesu nei ministrė, nei merė. Tikrai neturiu darbo vietų. Bet būna, kad žmonės pasiskundžia, esą juos nori atleisti, ir panašiai. Bandau išsiaiškinti. Jeigu kas įsivaizduoja, kad per prievartą savo žmones kišu - tikrai ne. Juk yra konkursai. Tiesiog reikia patarti žmonėms ir pasižiūrėti.

- Kalbama ir apie tai, kad partiečiams kelia baimę jūsų įtaka dalijant partijos pinigus.

- Ne, finansai ne mano rankose. Lėšų gauname iš biudžeto, toliau yra partijos prezidiumas, ten tvirtiname pajamų ir išlaidų sąmatas. Net nieko nepasirašau. Tam yra mūsų atsakingasis sekretorius.

- Nepaisant to būtent jūsų pavardė skamba slaptuose pareigūnų įrašuose, fiksavusiuose pokalbius su verslininkais.

- Jūs nesupratote. Pavardė minima todėl, kad partijoje yra pirmininko pavaduotoja Milda Petrauskienė. Todėl man skambina. Ir ateina labai daug žmonių. Juk negaliu nekelti ragelio, nesikalbėti su žmonėmis.


"Nuo Kovo 11 dienos iki tikrojo Lietuvos pripažinimo buvo netrumpas kelias. Kilo klausimas - kas geriau: eiti į nepriklausomą Lietuvą žingsnis po žingsnio, ar tęsti galbūt begalinę ir galbūt beprasmę konfrontacijos, teroro, baimės, nuolatinių ir varginančių budėjimų prie parlamento, kurie vis tiek iš esmės buvo beprasmiai, politiką. Partija siūlė pirmąjį kelią, radikalai - antrąjį.

Kas buvo teisūs: mūsų partija ar radikalai? Kuri linija laimėjo? Protingam žmogui šie klausimai nekyla: nelaimėjo nė viena. Istorija mazgą užrišo, ji ir atrišo. Nepavykęs rugpjūčio pučas reiškė imperijos žlugimą. Tokią pat laisvę iš karto gavo ir Lietuva, ir Latvija, ir Estija, ir Rusija, ir visos kitos buvusios sąjunginės respublikos. Rezultatas tas pats, tik mes, lietuviai, užmokėjome brangesnę kainą, daugiau prisikankinome."

Iš M.Petrauskienės straipsnio Utenos laikraštyje "Pasaga" (1992 m. sausio 14 d.)


Milda Petrauskienė (Keraminaitė)

Gimė 1949 metų vasario 1 dieną Utenos rajono Kaimynų kaime.

1967-aisiais baigė Utenos rajono Užpalių vidurinę mokyklą.

1967-1969 metais dirbo Utenos rajono Saldutiškio vidurinės mokyklos mokytoja.

1969-1972 metais studijavo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete.

1972-1976 metais - Pakruojo vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

1976-1984 metais - Lietuvos komunistų partijos (LKP) Pakruojo rajono komiteto instruktorė.

1985-1991 metais - LKP Utenos rajono komiteto sekretorė, antroji sekretorė.

1986-aisiais baigė Vilniaus aukštąją partinę mokyklą.

1992-1995 metais dirbo Seimo nario Povilo Gylio padėjėja sekretore.

1995-1997 metais dirbo Utenos apskrities valdytoja.

1998-2004 metais - Seimo nario padėjėja sekretorė.

Nuo 2004-ųjų - Seimo narė.

Buvo TSKP, savarankiškos LKP, LDDP narė. Nuo 2001 metų - Lietuvos socialdemokratų partijos narė, pirmininko pavaduotoja.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"