TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Moteris, statanti teatrą

2007 10 01 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Naujo Kauno valstybinio dramos teatro idėja mieste sklandė dar sovietinės epochos pabaigoje, kai buvo sumanyta seniausiai dirbančiai profesionaliojo teatro trupei pastatyti tinkamus namus. Likimo ironija - nors kažin kada parengti projektai, realus darbas prasidėjo vos prieš keletą metų, kai prie kolektyvo vairo stojo ryžtinga vadybininkė Ina Pukelytė.

Kaip įkurdinti teatrą po patikimu stogu, nesiliaudamas galėtų pasakoti ne vienas jų vadovas. Nedaugeliui yra pasisekę sulaukti rimtos valstybės ar rėmėjų paramos. Vilniaus mažasis teatras su Rimu Tuminu pusantro dešimtmečio remontų jau turi namus, Oskaro Koršunovo teatro lubos ir sienos dar tebekelia šiurpuliuką, Klaipėdos dramos teatras tik pradeda svajoti, kas bus, jei pavyks...

"Aš jau šeštus metus užimu teatro vadovo kėdę. Abejonių kyla visuomet, praktiškai nuo pirmos dienos. Bet vis pamanau: na, dar truputį, dar tą reikia padaryti, aną pabaigti, o čia tikrai negaliu taip palikti... Kaip ir kiekvienas žmogus gyvenu būdama vidinio konflikto būsenos ir vis ieškau geriausio sprendimo, o jis ateina arba ne", - prisipažįsta I.Pukelytė. Šiandien jos gebėjimais niekas nebeabejoja. Tai ji išdrįso į meno šventovę įsileisti virtuvės kvapą - padovanojo lietuviams šiuo metu be proto populiarų Sriubos teatrą, ji pradėjo drausti savo aktorius. Tačiau neabejotinai didžiausias jos darbas - teatro rekonstrukcija. Nors ši tik įpusėjo, kai kurie projektai jau baigti. Ypač širdį glosto naujoji Palėpės salė - vienintelė nauja teatro salė Kaune po nepriklausomybės atkūrimo. Modernus Teatras ant stogo, skirtas kūrybiniams eksperimentams, žiūrovams jau leidžia nuspėti, kaip atrodys Kauno dramos teatras po esminės rekonstrukcijos.

Remontas tarsi prakeiksmas

- Tai ir pradėkime nuo statybų...

- Būtinybė tarsi tvyrojo ore - taip pavadinčiau mūsų teatro situaciją. Nepaisant visų dar sovietmečio planų, kai naujam teatrui vietos buvo ieškoma kažkur Žaliakalnyje, paskui visą kvartalą prie Soboro žadėjo skirti, garsieji architektai broliai Nasvyčiai projektą parengė ir kaip popierinė versija tas teatras jau egzistavo, bet, deja, kai ekonominė krizė apėmė kraštą, jis taip ir liko popieriuje, apie naujus mūsų namus jau niekas ir nebekalbėjo. Man ateinant į teatrą 2002 metais buvo bandoma gauti lėšų būtiniausiems remonto darbams, bet nesėkmingai. Dabar, manau, kad ir gerai, jog negavome. Nes pamažu keičiantis ekonominei situacijai buvo galima jau prašyti lėšų rimtai rekonstrukcijai, ne vien tik langams ar šilumos tinklams keisti, o praktiškai naujam teatrui senoje - istorinėje - vietoje. Jokių šiuolaikinių reikalavimų jis jau neatitiko, tad ir prasimušėme pagaliau žalią šviesą. Man asmeniškai ne kartą buvo labai gėda vestis užsienio svečius per priplėkusias, baisias patalpas, kurios penkiasdešimt metų nematė jokio remonto.

- Sakoma, kad remonto tarsi prakeiksmo naštos šiais laikais galime linkėti nebent priešui. Nebuvo baugu?

- Pradėjau paprastai: pagal taisyklę - dabar arba neaišku kada. Arba taikant sau - kas kitas, jeigu ne aš? Taigi teko raitotis rankoves. Prieš trejus metus pradėtas rengti projektas bendradarbiaujant su architektu Algimantu Kanču, įvairių sričių specialistais, naujo teatro vizijos kūrimas, viskas pradėjo augti, plėstis ir vis dar tebeauga. Tai labai sudėtingas kūrybinis procesas, nors iš pirmo žvilgsnio - statybos, pastatai, brėžiniai - tikra technokratija, bet, patikėkite, tai labai apgaulinga. Čia reikia išskirtinio kūrybiškumo. Ir labai daug. Mes džiaugiamės ir kartu vargstame turėdami tokį architektą kaip A.Kančas. Jis turi nepaprastai daug užsakymų ir vos spėja visur. Kaip tikras menininkas jis daug ką dažnai sugalvoja paskutinę minutę, tai, žiūrėk, ir vėl planai griūva, viskas keičiasi. Tačiau dabar tai tik menkos kasdienybės nuotrupos, nes matai, kad tai išties geriausias sprendimas. Gyvename itin aktyvų, varginantį, alinantį psichologiniu požiūriu etapą, tad, be tų kūrybinių užduočių įgyvendinimo, dar turime ir taikiai sugyventi, taip veikti, kad vieni kitiems netrukdytume. Trupė - statybininkams, o jie - trupei. Žinot, kartais pastebiu, kad jau gyvename lyg viena šeima - bendru ritmu ir bendromis problemomis.

Patirtis - į asmeninę taupyklę

- Atrodo, kad jums sunkumai lengvai įveikiami, o kolegos jau pripažįsta, jog esate vienas geriausių kultūros vadybininkų...

- Oj, ne ne. Tikrai negaliu sutikti su tokiu vertinimu. Dabar labai sudėtingas etapas, nes kasdien mąstydama apie bendrą teatro strategiją, įvaizdį, kūrybos kryptį, apie meną, privalau dar rūpintis ir krūva kitų, tokių tolimų nuo meno dalykų. Jau įpratau, kad kasdiene dilema gali tapti kad ir kėdžių parinkimas. Kokios geriau: plastikinės ar medinės? O kokias rinktis grindis? Ar nenukentės akustika? Ar stogas bus uždengtas? O jei ne - kaip apsaugoti sceną... Žodžiu, kasdien paskęsti rūpesčiuose, kokių paprastai ir nepatirtum. Gal kam nors tai ir atrodytų beprotybė, tačiau aš tokią patirtį vertinu labai palankiai: viskas į mano asmeninę taupyklę (šypsosi).

Kalta teatro situacija

- Teatras be stogo, gyvenimas ekstremaliomis sąlygomis, atrodo, paveikė ir spektaklių kokybę. Kritikai sako, kad nėra naujų tam tikro etapo darbų, kolektyvas ir vėl atsidūrė stagnacijos gniaužtuose. Tai rekonstrukcijos trukdžiai?

- Nemanau, kad problemos susijusios su rekonstrukcija. Būtų labai paprastas ir lengviausias pasiteisinimas - žinote, neturime normalių sąlygų kurti, bet, manau, kad čia kalta pati teatro situacija - mes dūstame neturėdami naujų kūrybinių impulsų. O jie gali ateiti tik iš naujos kartos kūrėjų. Kaip tik dėl to mes ir rengiame spalio mėnesį festivalį - jau antrą lietuviškos dramaturgijos festivalį "Panorama". Galbūt atsiras naujų asmenybių, kurios nori griauti tai, kas yra. Tai ėjimas pirmyn, ko mums labai trūksta. Ir praėjusį, ir šį sezoną remiamės tais kūrėjais, kurie jau yra, jie vienaip ar kitaip įsitvirtinę. Trūksta žmonių, asmenybių, kurie keltų sau iššūkius. Bet ši problema kur kas sudėtingesnė, ji kamuoja ne tik Kauno teatrą - jaunoji karta neatranda teatro? O gal teatras neranda tos kartos? Susikalbėjimas, jei toks ir vyksta, labai vangus. Mes bandome dirbti su jaunais režisieriais, džiaugiamės, kad mūsų teatre atsirado Vilniuje labai populiarus vienas jaunosios kartos lyderių Agnius Jankevičius. Jis mūsų teatre pastatė jau du spektaklius. Prisikviesti gerą režisierių sunku. Aš vis planuoju iš užsienio pakviesti, tačiau aukšto lygio profesionalai darbus jau suplanavę penkeriems metams, tai stambių žuvų į mūsų tinklą pagauti dar nepavyko. Džiaugiuosi, kad vėl prikalbinau Kaune dirbti bene svarbiausią šiandien latvių teatro režisierę Marą Kimelę. Tikiu, kad latvės darbas ir bus tas pozityvus žingsnis norint pakelti teatro kartelę šį sezoną.

- Ar nelengvos sąlygos namie neverčia dažniau kelti sparnų gastroliuoti? Retokai apie tai girdime...

- Niekaip nesutikčiau, kad mes mažai gastroliuojame. Greičiausiai iš visų Lietuvos teatrų mes važinėjame daugiausia, vien per pastaruosius trejus metus galėčiau suskaičiuoti kone dešimt gastrolių užsienyje: Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Gruzijoje. Mes neturime užsienio kooprodiuserių, tad ir patekti į Vakarų rinką ne taip jau paprasta, bet bent porą kartą per sezoną parodome geriausius spektaklius svečiose šalyse. Kita vertus, geriausi mūsų spektakliai yra ganėtinai sudėtingų technologijų, juose dirba didelės žmonių grupės, taigi jie brangūs, o tokių festivaliai pageidauja nedažnai. Ir teatro meno vadovo Gintaro Varno spektakliai nėra labai "formatiniai", ne tokie, kokius Vakarų Europa per pastaruosius 7-8 metus labiausiai perka. Mūsų teatre lankėsi labai daug prodiuserių, kiekvienas su sava vizija, o ji su mūsų matymu retokai sutampa, bet čia neįžvelgiu didelės problemos. Randame mes Vakaruose nemažai gerbėjų, o jų gali dar gerokai padaugėti, kai lapkričio pabaigoje-gruodžio pradžioje Paryžiuje rodysime G.Varno "Nusikaltimo ir bausmės" aštuonių spektaklių maratoną - šiais laikais retai tenka iškart parodyti tiek vaidinimų.

Trupės sąvoka labai slidi

- Niekas nepaneigs, kad vadovo santykiai su trupe - išskirtinis dalykas. Kiek Lietuvos teatruose yra kilę konfliktų, kiek juos pralaimėjusiųjų. Kas dedasi Kaune?

- Skandalingų mūšių, kurių aidai prieš kelerius metus buvo pasiekę viešumą, juk nebegirdėti. Kaip gyvena Kauno aktoriai? Trupės koncepcija per pastarąjį dešimtmetį stipriai keičiasi. Aš pasakyčiau netgi taip - teatrą keičia gyvenimo būtinybė. Mes esame "valstybininkai", kaip žinome, atlyginimai yra tokie, kad jau seniai prarėkti balsai diskutuojant apie skurdą. Niekas nepadėjo. Tačiau atėjo supratimas apie rinką. Ir dalyvavimas toje rinkoje nėra gėdingas, jis yra tiesiog ekonomiškai neišvengiamas. Pamažu ir aktoriai, dalyvaudami toje rinkoje, tapo apsukresni ir laisvesni. Jie išmoko būti paklausūs, konkuruoti. Jie nebesako - man blogai, darykit ką nors, kad man būtų gerai! Tie laikai baigėsi, taip mąstančiųjų liko vienetai.

Dabar situacija tokia: jei mes dirbam kartu, tai ir yra trupė, jei nėra bendro intereso - nėra trupės. Teatras turi būti reikalingas žiūrovui. O trupės sąvoka labai slidi, chameleoniška. Ji kaip socialinis vienetas šiandien tarsi pasitraukė į antrą planą, pirmenybę užleido ekonominiams dalykams. Tad klausimas, dėl ko tai darysi, tarsi neesminis. Gyvenam tokiu laiku, kai viskas vyksta labai greitai, vienas darbas veja kitą, situacija keičiasi žaibiškai. Galbūt emociškai ir trūksta to artimesnio bendravimo, kai su žmogumi galėjai sėdėti per naktį ir bendrauti įvairiausiomis temomis, ieškoti gyvenimo prasmės, tačiau tai jau praeitis, į kurią negrįši. O ir tokio poreikio greičiausiai nebėra.

Aš niekada nepamirštu, kad aktoriai vieną dieną vienokie, kitą - jau kitokie. Jie į akis tau gali sakyti vienaip, o už akių - kitaip. Ir tarp savęs jie elgiasi panašiai - kartais didžiausi draugai jau kitą dieną gali vienas kitą suėsti gyvą ir be druskos, mat tuo metu tai bus naudingiau.

Su dukra bendrauja pakankamai

- Jūs viena iš nedaugelio teatrų vadovų, įgijusių vakarietišką išsilavinimą, galinti puikuotis ir prestižinio Paryžiaus Sorbonos universiteto diplomu. Ar gautas išsimokslinimas nepaskęsta kasdienybės liūne, kur svarbiausia - skaičiai ir kiti neartimi menui dalykai?

- Aš juk turiu atgaivą, savo humanitarinę veiklą. Šį sezoną galėjau užsiimti moksliniu darbu. Dėstau kultūros vadybininkams ir menotyrininkams, o tai mane įpareigoja rengtis paskaitoms, rašyti straipsnius, analizuoti savo darbą, valstybinių teatrų vadybą. Labai naudinga į visa tai pažvelgti arsi iš šalies: rinkti informaciją, lyginti rezultatus, daryti išvadas. Man tai labai naudinga. Ir, aišku, tai labai mane palaiko, nes vien biurokratinė veikla labai vargina, dažnai pagaunu save mąstančią, ką aš čia veikiu, taigi ne tavo sritis, kodėl čia ta buhalterija užsiiminėju? Tačiau tokios pareigos, ir turi darbą išmanyti, žinoti, kuri biudžeto eilutė ką reiškia, kodėl įstatymas apibrėžia tam tikras situacijas. O jei neišmanai, tai ir nudegi. Mokslinis darbas priverčia dirbti protą. To man labai reikia.

- Teatras, universitetas... O visas kitas laikas skiriamas dukrai Adelei?

- Mano dukra irgi labai užsiėmusi, ji lanko muzikos mokyklą. Bet mudviejų bendravimo visiškai pakanka. Neseniai sakiau, kad nebedirbsiu teatre, tik dėstysiu, tai daug laiko praleisiu namie. O Adelė man ir taria - tada aš eisiu iš namų", - savarankiška mergina! Atėjo sudėtingas periodas - jau daug kas darosi nebeįdomu. Požiūris į teatrą savotiškas. "Su kuo tu čia ruošiesi diskutuot? Kas su tavim diskutuos?!" - į mano planus rasti tiesiausią kelią į paauglių ir jaunimo širdis kartais reaguoja dvylikametė dukra. Sudėtingas amžius, jautrus. Ir mes turime būti jautrūs ir savo vaikams, ir žiūrovui, kurio ieškome, kurį bandome pritraukti. Tu negali jiems primesti taisyklių, priversti jomis vadovautis - jie iš principo negali tokių dalykų daryti, nes jie ugdo savo asmenybę. Tu tegali pasižiūrėti, kaip jie tai daro, ir bandyti padėti, kad nebūtų taip skausminga.

- Esate minėjusi, kad iš savo šeimos ir visos Žaliakalnio aplinkos dar išlaikėte laikinosios sostinės dvasią ir tradicijas, gavote viską. O kaip tėvai vertina laisvamanišką jūsų charakterį ir lietuviams gan neįprastą šeimos modelį?

- Jeigu trumpai, tolerantiškai ir supratingai. Mano tėvai - Kauno inteligentai, gimiau gydytojos ir inžinieriaus šeimoje. Jie realiai pasveria gyvenimo permainas, tad jų nešokiravo ir mano pasirinkimas: vyras gerokai už mane vyresnis prancūzas, ir mūsų gyvenimas skirtingose šalyje. Mes su Marko matomės keletą kartų per metus. Ir mums tai priimtina. Jei užsimenate apie mano vietą ir paskirtį, turiu pasakyti, kad savo susižavėjimą gyvenimu užsienyje išdėsčiau 2000 metais išleistoje knygoje "Prancūziškas romanas". Po septynerių metų gyvenimo Vakaruose man tapo visiškai aišku, kad gyventi reikia tik čia, savo gimtinėje, savo terpėje.

- O kaip Adelė? Ar nebaisu, kad vieną dieną dukra nuspręs pasirinkti kitą gyvenimą, juk ji "pusiau prancūzė"?

- Nebijau, net labai norėčiau, kad ji pati galėtų apsispręsti. Man labai svarbu, kad ji atrastų save, vadovautųsi savo nuomone ir žinotų, ko nori ji, o ne kiti.

P.S.

Tik ką pradėtą 88-ąjį sezoną Kauno dramos teatras vaidins visose keturiose scenose. Statybininkai yra įsipareigoję iki lapkričio 1 dienos beveik baigti pagrindinio teatro fojė rekonstrukciją ir grąžinti ją žiūrovams, todėl visą sezoną dar nerestauruotoje Didžiojoje scenoje vėl bus rodomi spektakliai. Vasarą Kauno drama neteko stogo. Vadinamasis Teatras be stogo bei jame kuriantys aktoriai ir šiais metais bus įamžinti Andriaus Ciplijausko fotografijose, kurios sudarys naują teatro kalendorių.

Naujam sezonui teatras rengia du festivalius ir septynias premjeras. I.Pukelytė sako esanti gera žiūrovė. "Kodėl? Nes esu labai, gal net pernelyg atlaidi. Aš ieškau pozityvo. O vadovė. Griežta? Ir taip, ir ne. Na, nesinori būti šaltai ir racionaliai, bet žmonės reikalauja tokio elgesio. Juk kažkas turi pasakyti, kad bus taip, o ne kitaip. Tai mano vaidmuo, ir aš jį išmanau. Žmonėms reikia aiškumo." Kauno valstybinio dramos teatro vadovė prisipažįsta iš šio sezono laukianti... žaismės ir laisvės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"