TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Moteris su perlu

2007 01 06 0:00
Eglė - ne sapne, o per parodos "Gyvenimas sapne" atidarymą.
Asmeninio albumo nuotrauka

Apie tapytojos Linos Beržanskytės-Trembo erdvų dvasinį ir emocinį pasaulį, apie platų metafizinį akiratį žinojau, todėl norėjosi "sugauti" kitokią Liną - su rūpesčiais ir pareigomis, gyvenančią su mumis ir tarp mūsų. Tačiau ji lyg auksinė žuvelė vis išslysdavo iš rankų ir nerdavo į jai vienai pažįstamas gelmes.

Lina gimė gydytojų Alfredo ir Gražinos Beržanskių šeimoje. 1989 metais baigė M.K.Čiurlionio meno mokyklą, 1995 - Vilniaus dailės akademijos freskos-mozaikos specialybę. Jos diplominis darbas freska-grafitas "Išsiveržimas" tapo simboliu išsiveržti į kitą kultūrinę erdvę - tais metais Lina Beržanskytė išvyko gyventi į Vokietiją. Čia su garsiu šokėju Rolandu Trembo sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Luko. Čia sukūrė ir dvi paskutines freskas. Tačiau garsiausiai svečioje šalyje suskambo Linos tapyba. Per penkerius metus ji surengė septynias parodas įvairiuose Vokietijos miestuose, Amsterdame. Jaunos menininkės populiarumas įsuko ją į bohemiško gyvenimo sūkurį. Tokį galingą ir pavojingą, kad teko sukaupti visas jėgas ir veržtis dar sykį. 2000-aisiais Lina su sūneliu grįžo į Lietuvą.

"Mano vaikystėje muzika ir šokis ėjo greta. Mokiausi skambinti fortepijonu ir visiems sakydavau - būsiu artistė", - prisimena Lina Beržanskytė-Trembo. "Artistės" muzikalumą, spalvinę "klausą", ritmo pojūtį pajusime kiekviename jos paveiksle. Ir šokio pomėgis neišblėsęs ligi šiol. "Tik tas šokis kitoks, nei profesionalaus šokėjo. Ten - privalomos figūros, judesiai. Man labiau patinka improvizuoti, dievinu flamenką."

Istorija apie dažais kvepiančią vaikystę

Pūkiu vadinamas dailininkas Bronius Uogintas turėjo draugą Alfredą Beržanskį. Jų bičiulystė, prasidėjusi mažose dienose, tęsėsi mokyklos suole, o skirtingos į vyrus išaugusių draugų biografijos šio jausmo nėmaž neužgožė. Alfredas dažnai užsukdavo į Pūkio studiją, už rankos vesdamasis ir mažąją Linutę. Prieš jos akis būdavo šūsnys eskizų, molbertai, dažų tūtelės, popieriaus ir skudurėlių skiautės. Tačiau įstabiausia buvo tai, kad visas šis dažais dvelkiantis chaosas dailininko drobėse virsdavo kompozicija ir tvarka. Ar tik studijoje įkvėptas dažų kvapas nebus įkvėpęs mergaitei pasirinkti tapytojos kelio?

Gyvenimas - lyg sapnas

Dabartinės Linos darbų parodoje "Jeruzalės galerijoje" neišvysime andai plevenusios Fėjos, valiūkiško jos šokio. Ir muzika čia rimtesnė - simfonija. Gaudžia jūros platumos ir gelmės, aidi egzotiški dykumos motyvai. Lina sako, kad naujiems jos darbams įtakos turėjo vasarą regėtos Maljorkos, Kroatijos kalnų panoramos. "Nejučia atsisakiau figūrinių paveikslų. Ėmiau tapyti visumą. Menotyrininkas Vytautas Tumėnas atkreipė dėmesį, kad darbuose atsirado daugiau gamtos vaizdų", - pasakojo tapytoja. Svarbus buvo kūrybinis dailininkų "antskrydis" Bikuškio dvare. Plenere pradėta dauguma šiandieninės parodos darbų. Jų pirmavaizdžiu tapo "Miegančio angelo simfonija".

Nuogų kūnų naujausiuose kūriniuose taip pat neišvysime. Priešingai, net veidai čia slepiami po čadromis. Tik akys, paslaptingi žvilgsniai. Atrodo, paveikslai nenori, kad juos stebėtų, o paslapčia mėgaujasi stebėdami mus, žiūrovus. "Vokietijoje tapiau psichologinius nuogų žmonių portretus. Tai buvo mano stichija. Stengiausi, kad žiūrovo žvilgsnį trauktų akys, o kūno nuogumo jis net nepastebėtų. Damos žvelgdavo į mano paveikslus ir užsimanydavo savojo akto. Gal jau laikas to imtis ir Lietuvoje?" - svarstė pašnekovė.

Kai matai šiuos pasikeitimus, negali neįtarti, kad kažkas keitėsi ir Linos gyvenime. "Parodos pavadinimas "Gyvenimas sapne" apibendrina tai, apie ką susimąstau pastaruoju metu. Viskas mainosi, viskas laikina ir keliauja į nebūtį. Gyvenimas laikinas ir nesvarus lyg sapnas, tačiau už jo, matau, šviečia nekintanti - tikroji būtis", - sako menininkė.

Trikampis

"Neturėjau normalios vaikystės, - liūdnai prabyla Lina, paklausta apie tėvą. - Jis suteikė man, mano mamai ir visiems artimiesiems daug skausmo ir kančių."

Alfredas Beržanskis buvo impozantiškas vyras, geras chirurgas ir, kaip sakoma, - žmogus su polėkiu. Jis labai mylėjo savo žmoną, tokiu pačiu jausmu jam atsilygino ir ji. Tačiau draugystės tiesė, jungusi šiuos žmones, dažnai virsdavo meilės trikampiu, kurio smailiausiame, visus duriančiame kampe įsikurdavo vyro meilė alkoholiui, po to moterims, ir galiausiai - pačiam sau. Ir kuo ši tiesė atrodė trumpesnė, kuo artimesni tėvai darydavosi, tuo smailesnis ir skaudesnis tapdavo trikampio smaigalys.

Laikrodis

"Tėvai išsiskyrė, kai man buvo dešimt metų", - sako Lina.

Šeimos laikrodis sustojo. Mama nebeįstengė eiti toliau - neviltimi ir kančia pritvinkusios dienos tapo nepakeliamos. Tačiau per Linos pusseserės vestuves ji susipažino su Jonu Kvederaičiu, pedagogu. Pažintis išaugo į draugystę, o ši dar ūgtelėjo iki svaiginančių meilės aukštumų. Ant sienos kabantis naujos šeimos laikrodis teberiekia laimės valandas ligi šiol - po lygiai mamai ir Jonui.

"Jie sukūrė šeimą beveik žaibiškai - per du mėnesius, - sakė Lina. - Bet aš niekaip negalėjau su tuo susitaikyti. Nenorėjau, kad apie mamą sukiotųsi kitas vyras."

Pastalėje

Nuo vaikystės negandų mažoji Lina slėpdavosi po stalu. Ir jokiais būdais nenorėdavo iš ten pasitraukti. Iš ten girdėdavo, kas vyksta didžiuosiuose namuose. Kartą mergaitės patėvis Jonas nusileido pas ją į svečius. Atsisėdo šalia ir ėmė pasakoti, kaip jie gyvens toliau. Ką kalbėjo, kokius žodžius sakė, jos atmintyje neišliko. Tačiau mergaitė patikėjo juo ir sugrįžo į didžiuosius namus. Gyventi.

"Jonas man ir mamai reiškia išgelbėjimą. Kartu su juo po visų mūsų išgyvenimų atėjo atgaiva", - tikino Lina.

Lyg skirtingose klasėse

Dailininkas Bronius Uogintas, kreipdamasis į Linos tėvą, vis pridėdavo "kunigaikštį". Mergaitė nesuprasdavo, kodėl. Buvo pats sovietmetis. Vieną dieną M.K.Čiurlionio mokyklos istorikas papasakojo, kad Beržanskiai yra kunigaikščio Klausučio palikuonys. Nors visi tais laikais priklausė vienai klasei, vienas bendraklasis staiga pasijuto nesąs vienoje klasėje su kunigaikščio įpėdine ir davė Linai Buržujaus pravardę.

"Šitas dar atsiims už tai, - juokėsi Klausučio palikuonė. - Mane, tokią gležnutę mergaitę, šitaip pavadinti."

Sapnai ir vaizdiniai

Kiek Lina Beržanskytė-Trembo garsi savo kūryba, panašiai tiek ji garsėja ir garsina save sapnais, vizijomis, antgamtiniais nuotykiais. Mūsų pašnekesyje moteris prisiminė keletą pranašiškų sapnų, nemaža keistų atsitikimų namie ir kelionėse - Indijoje, Egipte, Turkijoje; papasakojo net apie sielos atsiskyrimą nuo kūno. Visus suskaičiavau. Dvylika unikalių atvejų. "Geras ženklas - dvylika", - tikriausiai pasakys Lina. Ir galbūt pridės: "Užtenka paminėti vien šį, kad patikėtum tikrumu kiekvieno iš jų."

Nieko antgamtiška, norisi tikėti, Liną supančiuose įvykiuose nėra. Skvarbus, pastabus dailininkės žvilgsnis, neužsiklojantis vokais net jai užmigus, puiki atmintis ir dvasinių potyrių bei vaizdinių jaukinimas. Tarsi augintum perlus... Bet kažkas yra...

Kai tokius dalykus seka pradinių klasių nebaigęs vadinamasis ekstrasensas, duodame jam kelią. Bet kai apie tai kalba Lina, netikėti ja negali, nes jos žodžius iliustruoja paveikslai - nuostabi kūryba, leidžianti nors trumpai, kol žiūri, patirti anapusių buvimą.

Be makiažo

Dievas apdovanojo Liną nepaprastu grožiu. Reta moterų, kurios dėl tokios dovanos nesijaučia labiau privilegijuotos. "Nepervertinu savęs. Negalvoju daug apie tai. Man gera, kai pati savimi esu patenkinta. Tada ir kiti patenkinti manimi", - sako moteris.

Dar visai neseniai Lina įžengė į naują savo studiją, o visi aplinkiniai jau pažįsta ją, bendrauja kaip su šeimos nare.

"Už grožį daug svarbesni dalykai - gerumas ir meilė", - teigia ji. Yra ir dar vienas bruožas - įsižiūrėkite: "Kartais įdėmiai žvelgiu veidrodin, kad pamatyčiau save tokią, kokia esu iš tiesų. Be makiažo, be šukuosenos, be grimo." Atspindyje - nuoširdus žmogus.

Gyvenimo namų statyba

Svarbiu moters biografijos faktu tapo 2004-ųjų kelionė į Indiją. Jei gyvenimą įsivaizduosime kaip laiko upę, kur praeitis maitina dabartį ir rodo kryptį ateičiai, tai ši šalis Linos gyvenimo tėkmėje tapo savotiška užtvanka, sietuva, sulaikiusia nešvarius, sunkius praeities nešmenis, nuodijusius sielą ir trukdžiusius jos gyvenimui tekėti pirmyn. Visą mėnesį praleidusi Sai Babos ašrame, medituodama ir, jos žodžiais tariant, žvilgsniu bendraudama su garsiuoju pranašu, Lina rado nusiraminimą ir atsaką: gyvenk čia ir dabar.

Grįžusi iš Indijos moteris ėmėsi praktinių dalykų: susidėjo naujus langus, įsigijo kompiuterį, vairuotojo pažymėjimą. Dar po kurio laiko savo iniciatyva, vis prisimindama naujojo gyvenimo moto, atnaujino butą, įsikūrė naujoje studijoje. "Būti dvasingam nereiškia būti apsileidusiam", - sako ji ir prisipažįsta mėgstanti gyventi tvarkinguose, švariuose namuose. "Draugės juokiasi, kaip aš "šiek tiek atnaujinau" savo namus: čia ne atnaujinimas, sako, čia buto remontas", - juokėsi ir ji. Lina nebūtų Lina, jei nejaustų stipraus emocinio ryšio su namų apyvokos daiktais, baldais. "Net ir baldą juk gali prakalbinti. Verkiau, kai iškeliavo senasis mano sekreteras", - sakė atsinaujinusių namų šeimininkė.

Nebežengia kartu

Vyras Rolandas atvyksta į Lietuvą kartą per metus - Kalėdoms. Tačiau Linai netrūksta jo dėmesio. "Kartą susimąstymo valandėlę visas minčių kamuolys susibėgo į vieną išvadą: juk mano siela serga. Tądien paskambino Rolandas. Kalbamės, aiškinamės ir jis galiausiai sako: Lina, mano siela serga", - kaip paaiškinti tokį sutapimą, moteris nežino.

Rolandas - šokėjas, jis gerai supranta kūno kalbą. "Jam nereikėdavo žodžių, mano eisenoje jis skaitė mano nuotaikas, iš mano judesių atspėdavo mano mintis. Pamenu, einame senamiesčiu. Jaučiu, kad viena koja manęs nenori klausyti, vis kreivina, kreivina žingsnį. Staiga Rolandas pasilenkęs čiumpa ją ir pastato "į vietą", - dar vienas epizodas paržengė iš Linos atminties.

Lina ir Rolandas nebežengia šalia jau daug metų. Skyrybų dokumentai paruošti, tačiau pirmiausia, sako Lina, skyrybos turinčios įvykti jų širdyse.

Apie dvi austres

Vėl sugrįžtame prie vandenų. Žvelgdama į juos Lina pasakoja apie jūros austrę, kuri skundžiasi draugei, kaip jai sunku, kaip kažkas spaudžia, siekia išsiveržti, o ana atsako nieko panašaus nejaučianti - taip lengva, taip gera gyventi. Pro šalį ropoja krabas ir šiai taria: "Tau lengva, nes esi tuščia. O tavo draugės kriauklėje auga perlas".

Tokį perlą augina ir Lina. Smiltis, pradėjusi jį, sielos kriauklėn įkrito dar vaikystėje, savojo laiko ištakose. Galbūt ją atpūtė Egipto, primirštos protėvynės, vėjas. O gal jos ilgesys. Perlamutrinėje akmens gelmėje pro vaikystės svajas ir negandas, pro kūrybinę jaunystės aistrą, pro suaugusio žmogaus praradimus ir patirtis spindi aplinkinio pasaulio grožis. Perlas švyti vaiko gimimo džiaugsmu ir dabartine jį apgaubusios sielos ramybe. Tokia Linos paskirtis - auginti savyje grožį ir dalyti jį kitiems.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"