TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Moteriška aistra - futbolas

2013 11 09 6:00
"Vis dažniau sulaukiu mergaičių, klausiančių, kur būtų galima treniruotis, kokių yra klubų ir trenerių, skambučių", - sakė futbolo aistruolė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Vilma Šeškaitytė mano, kad gauti mėlynę stadione žaidžiant futbolą geriau negu namie atsitrenkus į stalą, nes nesportuoji, todėl prasta koordinacija. 25 metų merginos gyvenimas - tai futbolas, futbolas ir futbolas. Su šia sporto šaka susijęs ir darbas, ir laisvalaikis.

Futbolininkė, Lietuvos moterų futbolo asociacijos (LMFA) vadybininkė V.Šeškaitytė neseniai grįžo iš Palangos. "Įgijau naujos įdomios patirties, - LŽ sakė mergina. - Manęs paprašė pagelbėti - administruoti 17-mečių vaikinų Lietuvos rinktinę. Kadangi daugiausia dirbu su merginomis, moterimis, buvo įdomu. Manau, viskas susiklostė gerai, su vaikinais radome bendrą kalbą."

Tarp berniukų

Kad vaikinai žaidžia futbolą, nieko nuostabaus. Kai tuo susidomi mergina, Lietuvoje dar nelabai įprasta. Kada ir kaip Vilmą patraukė šis žaidimas? "Neįsivaizdavau, kad savo gyvenimą susiesiu su futbolu, - kalbėjo ji. - Susidomėjau būdama 13 metų, per televizorių stebėdama 2002-ųjų pasaulio futbolo čempionatą. Paliko didžiulį įspūdį. Paskui tėvai nupirko man kamuolį. Bandžiau įsivaizduoti, kaip su juo darau triukus, mušu įvarčius." Vilmai to neužteko. Ji norėjo žaisti futbolą stadione. Apie tai tarėsi su aktyvia klasės drauge. Tačiau panevėžietė nerado daugiau šiuo žaidimu besidominčių bendraamžių mergaičių, kad suburtų komandą. Regis, liko tik nusiminti ir pamiršti troškimą. Tačiau ne. "Tada mes, drąsios ir atkaklios, įsiprašėme į berniukų komandą ir pradėjome su jais spardyti kamuolį, - pasakojo Vilma. - Buvome priimtos gerai. Berniukams tai atrodė kažkas nauja ir neatrasta. Treneris su mumis elgėsi maloniai. Kurį laiką bandėme treniruotis kaip lygios su lygiais."

"Pastatysiu stadione lovą"

Galiausiai Panevėžyje atsirado daugiau futbolą žaisti norinčių dailiosios lyties atstovių. Kai merginų susirinko visas būrys, joms buvo paskirtas atskiras treneris. Ir Vilma pradėjo treniruotis kartu. Darėsi vis smagiau, komanda ėmė dalyvauti rungtynėse. "Jau tada pradėjau gyventi futbolu", - tvirtino V.Šeškaitytė. Vienos įsimintiniausių to meto rungtynių vyko Ukmergėje. "Tai buvo vienas Taurės turnyro etapų, - prisiminė futbolininkė. - Labai jaudinausi. Treneris paskyrė žaisti puolime. Reikėjo stengtis, kad komanda laimėtų. Iš tiesų pasirodėme šauniai. Tada įmušiau du įvarčius."

Po šių rungtynių prie penkiolikmetės Vilmos priėjo 19 metų merginų rinktinės treneris, paklausė kontaktinių duomenų ir pasakė: "Jeigu stengsiesi, gal pakviesime tave į rinktinę." Šie žodžiai išsipildė su kaupu. Vėliau V.Šeškaitytė pateko į Lietuvos merginų (iki 19 metų) rinktinę, atstovavo Lietuvos moterų nacionalinei komandai, žaidė Vilniaus "Žalgirio" klube. Šiuo metu ji varinėja kamuolį po aikštę su "JL Stars" narėmis.

Kaip mergina per trumpą laiką tiek pasiekė? Jaunoji futbolininkė džiaugėsi galėdama nesiskirti su kamuoliu, treniravosi labai daug. "Neišeidavau iš stadiono, - pasakojo Vilma. - Futbolo aikštėje praleisdavau visą vasarą. Ten skubėdavau ir po pamokų mokykloje, bet mokiausi gerai. Nerūpėjo, koks metų laikas ar oras, eidavau žaisti futbolo. Svarbu, kad buvo azartas. Treneris kartais juokdavosi: "Pastatysiu stadione tau lovą, nes ir ateidamas čia tave randu, ir išeidamas palieku."

Pasirinko kitokias studijas

V.Šeškaitytė prisimena įmušusi ne vieną įvartį.

Vis dėlto, kai reikėjo spręsti, kur studijuoti, Vilma sporto nesirinko. Baigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. "Kodėl? Futbolas ir apskritai sportas man labai svarbus dalykas. Tačiau aplinkiniai kartojo - tai hobis, iš jo nepragyvensi. Be to, gerai mokiausi. Reikėjo rinktis specialybę pagal savo mokymosi lygį", - paaiškino V.Šeškaitytė. O futbolą ji ir toliau žaidė - jau Vilniuje. "Tik gaila, kad galėjau tam skirti kiek mažiau laiko, - sakė mergina. - Vilniuje atstumai didesni negu Panevėžyje, kur nors nukeliauti užtrukdavo ilgiau. Be to, nuo pirmo kurso pradėjau dirbti."

Aktyvią, futbolą žaidžiančią V.Šeškaitytę pastebėjo LMFA vadovas Vytautas Tutlys ir pasiūlė vadybininkės pareigas. Pasvarsčiusi, kad ši sporto šaka labai patinka, o tokį darbą mokės dirbti, ji sutiko. Dabar Vilma patenkinta, nes pavyko suderinti veiklą ir pomėgį. "Dirbu čia jau penkerius metus", - pridūrė mergina.

Moterys už!

Koks Lietuvoje požiūris į moteris, kurių aistra - futbolas? "Kai paauglystėje pradėjau lankyti treniruotes ir pasakydavau draugams, kad žaidžiu futbolą, jie pasukiodavo pirštą prie smilkinio arba tiesiog netikėdavo. Kiti pasitelkdavo vyraujančius stereotipus ir aiškindavo, esą nuo šio sporto bus kreivos kojos ir panašiai", - prisiminė aplinkinių reakciją V.Šeškaitytė. Tačiau būdavo ir tokių, kurie nustebdavo, bet reaguodavo teigiamai, palaikydavo. Merginai svarbiausia, kad ją suprato tėvai. Nors šeimoje sportininkų nėra, o jaunesnė sesuo Vaida linkusi į meną, Vilma dėkinga artimiesiems už teigiamą požiūrį į jos aistrą futbolui.

"Beje, ir dabar visuomenėje pasitaiko įvairių nuomonių apie moteris ir futbolą, - kalbėjo V.Šeškaitytė. - Šiuo metu dirbame prie projekto, kuriuo stengiamės parodyti, kad futbolas mums tinka." Judėjimas "Moterys už futbolą" yra viena įdomių iniciatyvų, prie kurių prisideda organizacinių gebėjimų turinti V.Šeškaitytė. Ji pasakojo: "Projektą pradėjome 2011 metais. Pamąstėme: kodėl nesukūrus ko nors moterims, nesuteikus joms galimybės dalyvauti, pasirodyti... Šis judėjimas skirtas toms, kurios neabejingos futbolui. Moterys gali žaisti profesionaliai, mėgėjiškai ar būti sirgalėmis - ateiti į stadioną palaikyti žaidžiančiųjų. Jos gali būti rėmėjomis ar tiesiog žiūrėti futbolą. Bandome parodyti, kad tai nėra tik profesionalus sportas. Futbolas gali būti ir gyvenimo būdas, puiki pramoga, smagus laisvalaikis." Populiariame socialiniame tinkle "Facebook" šiuo metu yra daugiau kaip trys tūkstančiai gerbėjų - nuo paauglių iki garbaus amžiaus damų, palaikančių judėjimą "Moterys už futbolą".

Padeda tobulėti

Apie tai, kodėl futbolas tinka dailiosios lyties atstovėms, V.Šeškaitytė tvirtino galinti kalbėti labai daug. "Šį žaidimą mėgstančios moterys būna gražios, ambicingos, ryžtingos, pasitikinčios savimi, - vardijo ji. - Kai išeini į futbolo aikštę, ugdai save ir kaip asmenybę, ir kaip komandos narę, nes reikia mokėti siekti tikslo kartu. Tokios savybės padeda ir gyvenime." Be to, Vilmos įsitikinimu, sportas suteikia energijos, sukuria puikią nuotaiką, padeda išlaikyti gerą fizinę formą, leidžia būti aktyviam, gražiai atrodyti. Su bendraminčiais sportuojantis žmogus geriau prisitaiko prie visuomenės nei užsisklendęs ir mažai būnantis viešumoje. Nors aikštėje ne visada pavyksta išvengti traumų, V.Šeškaitytė mano, jog tai - nieko baisaus. "Visko pasitaiko. Tačiau geriau gauti mėlynę žaidžiant futbolą, negu būti nekoordinuotam ir trankyti kojas į stalą kambaryje, - šypsodamasi lygino pašnekovė. - Pati rimtų traumų nesu turėjusi. Buvo patinusi čiurna, sumuštas kelis... Kartais aikštėje nugriūni, tačiau nereaguoji į tai. Kai sportuoji, daraisi stipresnis ir ištvermingesnis, dėl smulkmenų nedejuoji."

Bet koks sportas

V.Šeškaitytei patinka stebėti futbolo rungtynes ir per televizorių, bet smagiau, aišku, stadione. Ji prisiminė 2011 metų pasaulio moterų futbolo čempionatą. "Buvau Vokietijoje, Frankfurte, ir žiūrėjau finalines Japonijos ir JAV komandų rungtynes, - pasakojo mergina. - Stadiono tribūnos buvo sausakimšos - gal 50 tūkst. žiūrovų. Aikštėje žaidžiamas aukšto lygio futbolas paliko neišdildomą įspūdį." Pasak šios sporto šakos aistruolės, Vakarų šalyse, ypač Skandinavijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, moterų futbolas daug populiaresnis nei Lietuvoje. O JAV net labiau mėgstamas negu vyrų. Lietuvoje pastaraisiais metais susidomėjimas moterų futbolu irgi didėja. "Vis dažniau sulaukiu mergaičių, klausiančių, kur būtų galima treniruotis, kokių yra klubų ir trenerių, skambučių", - teigė V.Šeškaitytė.

Lietuva vadinama krepšinio šalimi. Gal Vilma domisi ir šiuo žaidimu, ar jai rūpi tik futbolas? "Esu sporto žmogus, - pabrėžė mergina. - Todėl domiuosi viskuo, kas vyksta sporto pasaulyje. O kai rungtyniauja Lietuvos sportininkai, nesvarbu, krepšininkai, lengvaatlečiai, plaukikai ir t. t., visada palaikau."

Kai draugai, ypač anksčiau, klausdavo, kas Vilmos gyvenime yra be futbolo, ji susimąstydavo, kad su šiuo sportu siejasi viskas - ir darbas, ir laisvalaikis. V.Šeškaitytė patikino esanti labai aktyvi. Jai patinka ir baidarėmis plaukti, ir lauko tenisą žaisti, ir dviratį minti. "Namie būnu mažai", - prisipažino mergina.

Kadaise kamuolį su berniukais spardyti pradėjusi V.Šeškaitytė šiandien žaidžia futbolą ir su vyrais. Ji užsiminė, kad kartais būna mišrių rungtynių, o sykį per savaitę savo malonumui į aikštę išbėga su kolegomis - Futbolo federacijos darbuotojais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"