TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Moterys, kurios nebijo nukristi

2008 08 23 0:00
Raitosios policijos pirmojo būrio vadė A.Michnevič su žirgu Dairons susitinka kur kas dažniau nei reikalauja jos pareigos.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Raitąsias policininkes Aliną Michnevič ir Svetlaną Stankevičienę prie "popierinių" darbų palenks nebent senatvė. Pareigūnės ne kartą atsisakė aukštesnių pareigų. Kad tik liktų su žirgais, kurie nuo vaikystės jas nešiodavo, numesdavo, padėjo daug ką įrodyti sau ir kitiems.

Uniformuotos pareigūnės eina į žirgų gardus, išsiveda ristūnus. Jų nugaros - aukščiau moterų galvų. Baisu pagalvoti, kas atsitiktų, jei "kolegos" neklausytų juos treniruojančių ir auklėjančių raitelių. Gražuolis juodbėris Daironas iš Latvijos jau 4 metus paklūsta Alinos komandoms. Kiek žemesnė sarta kumelė Snaigė - Svetlanos mergaitė, kurią ji augina apie dvylika metų, nuo dvejų metukų.

Nemoteriškas sportas.

Svetlanos stalčiai nuo vaikystės buvo pilni iškarpytų arkliukų paveikslėlių, atvirukų. Kai jai buvo 12 metų, vilnietė sužinojo, kad Belmonte galima lankyti jojimo treniruotes. Tada ten dar veikė Olimpinio rezervo mokykla, vėliau tapusi Lietuvos jojimo ir šiuolaikinės penkiakovės sporto mokykla, kurioje rengdavo raitelius profesionalus. Kiekvieną dieną po mokyklos paruošusi pamokas Svetlana iš Žirmūnų pėdindavo du kilometrus, kad galėtų pajodinėti. Pirmasis jos konkūrų treneris buvo Aleksas Navickas, vėliau - išjodinėjimo trenerė Judra Kašarina.

Alina ant žirgo pirmą kartą užsėdo būdama panašaus amžiaus. Ji augo Vilkaviškio rajone, jodinėti pradėjo kolūkio "Į komunizmą" žirgyne. Kaip prisimena policininkės, anksčiau žirgynus turėjo beveik kiekvienas kolūkis, valstybė dosniai finansuodavo žirgų sportą. Treniruotės būdavo nemokamos, žirgai - taip pat.

Dailiuoju jojimu Vilkaviškyje niekas neužsiėmė, visiems rūpėjo konkūrai. Alina buvo bene vienintelė mergina tarp besitreniruojančių vaikinų ir vyrų. Moterys ir vyrai žirgų sporte, viename iš nedaugelio, varžosi kartu, nebūna atskirai vyrų ir moterų varžybų. Konkūrai buvo laikomi nemoteriška sporto šaka, jei merginos norėdavo joti, joms siūlydavo dailųjį jojimą. Bet Alina pasirinko konkūrus. "Galbūt man reikėjo žirgų, nes norėjau kažką įrodyti? Sau pačiai?" - tarsi savęs klausia Alina. Išsikovojo geros jojikės vardą, pateko į Vilkaviškio pagrindinę konkūrų komandą. Kad galėtų toliau treniruotis, užuot ėjusi mokytis profesijos, baigė vidurinę mokyklą. Vėliau ir į Kauno žemės ūkio akademiją stojo pirmiausia dėl gerų žirgų, nusipelniusių trenerių.

Laimė nukristi dešimtkart

Moterys prisimena, kaip žirgynuose vykdavo būsimų jojikų atranka, kurią ir jos turėjo pereiti. Vienas arkliukas, pririštas prie vadinamojo kordo - specialios virvės, bėga ratu. O šalia susibūrusi minia vaikų, norinčių pajoti. Užsodina vieną vaiką, treneris su botagu sušeria arkliui, tas pabėga pusę, visą ar porą ratukų, vaikas kibykšt - pliumpteli ant žemės. "Kilpų, pavadžių nėra, tik balnas. Nėra kur kojų įdėti, už ko laikytis. Jokių šalmų, apsaugų. Kai apsisuka ratas ir ateina eilė antrą kartą joti, kas antras nebelipa. Likdavo tie, kurie nebijodavo nukristi", - pasakoja Alina. Kai ji grįždavo po treniruotės pas močiutę (nuo ten buvo arčiau kolūkis su žirgais ir mokykla), džiaugdavosi, kad tik dešimtkart nukrito. Močiutė pakraupdavo. "Tavo Lamanšą (mokomąjį žirgą) naktimis sapnuoju", - guosdavosi ji. Ir įkalbinėdavo nebeiti į treniruotes.

Belmonte, kur treniruodavosi Svetlana, treneriai elgėsi humaniškiau. Nors sąlygos buvo ir geresnės, ir čia likdavo tik didžiausi jojimo fanatikai.

Į policiją - paskui kumelaitę

Alina su Svetlana susipažino atsidūrusios raitojoje policijoje. Prieš gerą dešimtį metų Svetlana įsidarbino kaip bereitorė Vilniaus raitosios policijos kuopoje - valė žirgų gardus. "Labai susidraugavau su kumele Snaige. Nuo dvejų metukų ją prižiūrėjau, prisirišau", - sako Svetlana. Ilgai nesvarsčiusi ji įstojo į Mykolo Romerio universitetą, ėmė rengtis tarnybai policijoje. "Snaigė privertė tave baigti mokslus?" - juokdamasi kolegės klausia Alina. "Iš profesijos buvau buhalterė, baigiau Finansų kredito technikumą. Teisinį išsilavinimą įgijau ne vien dėl Snaigės, bet... Į policiją be išsilavinimo neateisi", - bando paaiškinti Svetlana. Jai Snaigė buvo pirmas prižiūrimas ir treniruojamas arkliukas, Svetlana jį globojo kaip kūdikį. Todėl jei kumelė į policiją, ir Svetlana - į policiją.

Nesibaido traktorių

Be to, kad patruliuoja sunkiai privažiuojamose vietose, pareigūnės dar prižiūri žirgus: dresuoja, ugdo jų drąsą, pratina prie didelių nepažįstamų objektų, pavyzdžiui, akmenų. Kai vieną tokių prijoja, raitelės nulipa, priveda žirgus, duoda apuostyti, kad kitą kartą nebijotų, paskatina gardžiu duonos, cukraus ar specialiai arkliams skirto skanėsto kąsneliu. Kaskart žirgas vis labiau pasitiki raiteliu.

Nuolat treniruodamiesi, keturkojai patruliai nesibaido agresyvių žmonių, triukšmo, mašinų. Per vieną renginį pro pat žirgus pravažiavo traktoriai, gyvuliai ausis pastatė, įsitempė, bet nebėgo. Klausydami komandos, net prisiartino prie mašinų. "Tiek metų dirbusi su arkliu jaučiu, kad kairėje pusėje stipriai plaka širdis, kūnas dreba, prakaituoja. Nuraminu, pajuntu, kaip atsidūsta", - kaip vaiku savo Snaige rūpinasi Svetlana.

Raitosios policijos patrulės dirbo ir per skandalingąsias futbolo varžybas Vilniaus "Vėtros" stadione praėjusią vasarą, kai futbolo sirgaliai nevaržomi šėlo, daužė reklamas. Žirgai nesutriko, klausė šeimininkių. Daironas ir Snaigė priklauso Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui.

Daug energijos

Abi moterys ne kartą gavo pasiūlymų eiti aukštesnes pareigas. Didesnis atlyginimas, fiksuotos darbo valandos. "Negaliu pagalvoti apie darbą kabinete. Esu kupina energijos", - sako Svetlana. Dabar raitosios policininkės dirba pamainomis rytą arba vakare. Kai vyksta vakariniai renginiai, žirgus policininkės pasibalnoja ir nakčiai.

Alina - Raitosios policijos kuopos pirmo būrio vadė, teoriškai jai nepriklauso nuolatos jodinėti ar į arklidę nosį kišti. Bet greta savo "kabinetinių" pareigų ji kasdien treniruojasi, kad neprarastų formos. Drauge ir antrą zuikį nušauna - pelno apdovanojimus per įvairias dailiojo jojimo varžybas. Daironas dar jaunas - 9 metų arklys. Kai prieš ketverius metus Alina ėmėsi jį dresuoti, žirgui šuoliuoti per kliūtis buvo anksti - galėjo lengvai gauti traumą. Nors raitelė - konkūrų specialistė, nori nenori jai reikėjo mokytis dailiojo jojimo. Į pagalbą atėjo daugkartinė Lietuvos dailiojo jojimo čempionė trenerė Rūta Sabonienė.

Dėdės siela

Nors ir atsidavusios mėgstamam darbui, moterys ir namie viską spėja. Vieną vaiką turinčiai Svetlanai patinka darbo grafikas: dvi dienas dirba, dvi turi laisvas. Sūnus, vyras, tėvai - visiems užtenka mamos, žmonos, dukters dėmesio. Vilnietė ir į sodą spėja nuvažiuoti, jį aptvarkyti. Keturiolikmetis sūnus Erikas, priešingai nei mama, nemėgsta jodinėti. Taip pat ir Alinos sūnus Julius, po žirgyną tądien lakstęs dviračiu. "Jeigu reikia, ateisiu", - pakviestas jodinėti atsako jis. Moka išvalyti, pabalnoti žirgą, jodinėti, bet be didelės aistros.

Erikui mielesni kovos menai, jis nuo vaikystės lanko aikido. Namie yra dekoratyvinių kimono, kardų, kitokių atributų. "Tegu, jei vaikas nori. Užsidegęs visai kaip aš su žirgais", - mama tolerantiška.

Jai tėvai buvo griežtesni. Žirgų lenktynės, konkūrai - vienos pavojingiausių sporto šakų, todėl tėvai baiminosi dėl dukters sveikatos.

Pasipriešinimą patyrė ir Alina. Jos seneliai laikė veislinius eržilus kergimui. Alinos dėdę, dar visai mažą, šešerių metų berniuką eržilas nuspyręs užmušė. "Piktybiškai žmonių jie nespiria. Gal ką pamatė, gal tas vaikas tyliai priėjo, išgąsdino", - paaiškinimų ieško Alina. Merginos tėvas, prisiminęs brolio likimą, buvo nepatenkintas dukters pasirinkimu. Tėvo kakta dar labiau susiraukė, kai jis išgirdo pirmojo Alinos trenerio vardą - Bronius. Tokiu pat vardu buvo ir žirgo užmuštas tėvo brolis. "Gal manyje apsigyveno dėdės siela? Man arklių reikia, nors tu ką", - sako Alina.

Ką veiktų, jei ne žirgai? Moterys pačios užduoda sau klausimą ir tyli. Nežino. Joms čia labai patinka. "Tam turėsime senatvę, Svetlana", - vėl užsiminusi apie darbą kompiuteriu, dokumentų tvarkymą, kolegei šypsosi Alina. Ir žirgai greičiausiai dar nepaleistų savo raitelių, kurias pažįsta ir iš kurių rankų yra įpratę gauti ką nors skanaus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"