TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Moterys Šri Lankoje

2016 04 30 6:00
Islamas Šri Lanką pasiekė dar VII amžiuje. Aušros Mažonės nuotrauka

„Kiekviena moteris turi išmokti įkvėpti taiką į save ir iškvėpti ją aplinkiniams“, – tai frazė, kuria vadovaujasi Šri Lankos moterys. Jų akyse galima įžvelgti ramybe alsuojančią vidinę būseną, lūpose – šypsenas ir didžiulį norą padėti savo šeimai bei kiekvienam sutiktajam“, – tvirtina sinhalė Thilanka.

Ir pasakoja toliau: „Nors Šri Lanka priskiriama prie besivystančių valstybių, o šeimos čia gyvena vargingai, bandydamos atsigauti po šalį nualinusio pilietinio karo, jų širdys dega šiluma ir meile.

Moterys dėkoja Budai

Esame dėkingos savo didžiajam mokytojui Budai, sekame jo pėdomis, medituojame ir suprantame, kad ši akimirka yra visa, ką turime geriausia. Mėgaujamės gyvenimu čia ir dabar. Negaištame laiko gyvendamos praeitimi ar ateitimi, „ten“ užsukame tik tada, kai to reikalauja aplinkybės arba konkreti situacija. Vidinė ramybė – tai pagrindinis mūsų gyvenimo tikslas. Ji padeda apgaubti save ir savo šeimas tikėjimu, meile, atjauta, abipuse pagarba. Mes lyg dangus – kartais debesys atplaukia, kartais smarkiai palyja ir praūžia griaustinis. Ateina ir nueina, o dangus (kaip ir moterys) turi išlikti ramus, švarus, kad ir kokios būtų aplinkybės.

Esame prisirišusios prie savo tviskančios žemės, dar vadinamos Indijos vandenyno perlu. Čia saulė kaitina ir nokina įvairiausius vaisius, balto smėlio paplūdimius juosia palmės. Didžiuojamės architektūriniu paveldu, kuriam daugiau kaip 2 tūkst. metų, – šventyklomis, taip pat arbatos plantacijomis. Jose galite pamatyti sunkius krepšius ant nugarų laikančias moteris, kurios skrupulingai skina po mažą arbatmedžio šakelę ir dėdamos į krepšį viliasi, kad kuo greičiau įvykdys tos dienos normą ir galės grįžti pas savo šeimą.

Budistai sinhalai sudaro Šri Lankos gyventojų daugumą. Šri Lanka, 2015 / Konkurso „Pasaulis tavo akimis“ nuotraukos/ Aušros Mažonės nuotraukos

„Tamilų tigrai nukauti“

Baisus pilietinis karas su „Tamilų tigrais“ prasidėjo 1983 metais ir, norime tikėti, baigėsi 2009-aisiais, kai mūsų šalies kariuomenė nukovė pagrindinį tamilų lyderį. Po tiek kančios ir netekčių metų trokštame, jog tai nepasikartotų. Nenorime, kad užaugtų naujas lyderis, kad iš šeimų atimti vaikai būtų auklėjami „tamilų tigrais“. Mes vis dar įpratusios be svarbios priežasties nevažinėti viešuoju autobusu, nes negali žinoti, ar jis nesprogs.

Pamenu, kai tik prasidėjo karas, buvau paauglė, mokiausi Kolombo mergaičių gimnazijoje. Šalia mūsų namų buvo įsikūrusi karinė stovykla, joje kariai rengėsi kovai už šalį. Labai gaila tų žmonių, kurie galėjo žūti kovodami už mūsų žemę. Deja, netekome jų labai daug – apie 70 tūkstančių. Šri Lankoje vyras be rankos ar kojos – įprastas vaizdas, nes sužeistųjų buvo dar daugiau negu žuvusiųjų.

Kartą tėvams pareiškiau, kad mano vyras bus be kojos. Taip norėjau parodyti didžiulę pagarbą kariams. Šiandien džiaugiuosi, kad mano sutuoktinis vis dėlto sveikas, nors taip pat buvo atsidūręs žuvusiųjų sąrašuose. Įsivaizduoju, ką teko išgyventi jo mamai ir artimiesiems. Tokie sąrašai miestuose ir miesteliuose buvo skelbiami kasdien. Artimieji kiekvieną dieną tikėdavosi, kad neišgirs ištariamos sūnaus, tėvo ar vyro pavardės. Beveik visose vietinių šeimose šis karas paliko skaudų pėdsaką. Taip, mūsų kraujuojanti žaizda pamažu gyja, tačiau randai lieka.

Gatvės pardavėja.

Mokslas gelbsti pasaulį

Mano šeimos karas nepalietė taip skaudžiai, kaip galėjo. Tėtis mokytojas dirbo mūsų mažo miestelio mokykloje. Visą laiką girdėdavau, kad tik mokslas gali išgelbėti pasaulį. Mus, visus tris šeimos vaikus, dvi mergaites ir berniuką, jis skatino mokytis, siekti išsilavinimo. Kartais tai atrodė nesuprantama ir labai sunku, bet dabar esu dėkinga tėčiui, kuris puoselėjo tikrąsias vertybes ir davė jų mums.

Kai buvau dešimties, privalėjau stoti į geriausią sostinės Kolombo mergaičių mokyklą. Tuo metu nesupratau, kam to reikia, juk mokykla – šalia namų, kam važinėti tris valandas pirmyn ir atgal? Vis dėlto mokykla Kolombe buvo prestižinė, joje mokėsi diplomatų, ministrų, geriausių gydytojų ir teisininkų dukros. Pamenu, kaip mano šeima, ypač tėtis, džiaugėsi, kai laimėjau stipendiją.

Jau penktoje klasėje suvokiau, ką reiškia intensyviai mokytis, siekti užsibrėžto tikslo. Dauguma mergaičių kalbėjo angliškai, buvo dėstoma taip pat anglų kalba. Nemėgau jos, nesupratau, kam reikia tos kalbos. Vienintelis dalykas, kuris man teikė pasitenkinimą, buvo malonumas spręsti matematinius uždavinius. Suvokiau, kad matematika yra mano sritis ir gelbėtoja. Galėdavau visą dieną narplioti sudėtingas algebros užduotis, o kaip būdavo gera rasti teisingą atsakymą! Tai buvo mano profesinio kelio pradžia, nuvedusi matematikos mokytojo profesijos link.

Šiandien taip pat gyvenu skaičiais ir matematika. Mokau vaikus šio įdomaus, kartais sudėtingo meno, kuris visada turi atsakymą. Ar jį surasi, priklauso nuo tavo žinių, noro intensyviau pasukti smegenis ir kantrybės. Kasdien apsivynioju sariu ir keliauju susitikti su mokiniais. Žinau, kad esu vienas tų žmonių, kurie gali vienaip ar kitaip pakreipti jaunuolių ateitį. Kaip įmanydama stengiuosi sudominti juos dėstoma disciplina ir siekiu įrodyti, kad mokslas būtinas asmenybės brandai.

Diena mokykloje prasideda nuo maldos ir padėkos Budai. Kiekvienas pilietis yra mokomas, kaip gyventi, kaip atsipalaiduoti, kaip elgtis ir ko siekti gyvenime. Žinome, kad visų pirma reikia išmokti kvėpuoti, nes taip galime valdyti savo mintis. Dar naudojame paplitusį loving kindness metodą – užsimerkę linkime laimės, laisvės, sveikatos ir kito žemiškojo gėrio savo šeimos nariams, draugams, kaimynams, bendruomenei. Medituodami nepamirštame palinkėti gėrio tiems, kurie yra nusiteikę prieš mus ar net stengiasi mus įskaudinti. Suprantame, kad žmogus, darantis blogus darbus ar tariantis skaudžius žodžius, pats yra nelaimingas, apimtas neigiamų jausmų. Norėdami padėti, linkime siekti vidinės ramybės ir išsivalyti blogas mintis.

Išvalę savo mintis – išvalome ir kūną. Budizmo filosofija mums pateikė visą gyvenimo planą. Mes žinome, kad atgimsime į tokią būtybę, kokios nusipelnėme, todėl stengiamės gyventi pozityviai, elgtis su kitais pagarbiai ir nuoširdžiai. Galbūt dėl šios priežasties mūsų tauta noriai šypsosi. Kasdien medituodama apie tai galvoju, linkiu gėrio ir gyvenu juo. Žinau, kad visa, kas gera, sugrįš dvigubai, tiksliau – ne dvigubai, bet visu būsimu gyvenimu.“

Dauguma moterų Šri Lankoje rūpinasi šeima, namais ir prižiūri vaikus.

Apie projektą

Šri Lanka – Lietuvos dydžio sala Indijos vandenyne – tik pastaruoju metu pradeda grįžti į taikaus gyvenimo ritmą. Itin didele etnine, religine ir kalbų įvairove pasižyminti šalis kiek daugiau nei 25 metus kentėjo nuo pilietinio karo. 1948 metais Šri Lankai iš Didžiosios Britanijos atgavus nepriklausomybę, pradėjo didėti įtampa tarp daugumą gyventojų sudarančių sinhalų, praktikuojančių budizmą, ir tamilų mažumos, išpažįstančios induizmą. Konflikto ašis – tamilų nepasitenkinimas pasikeitusia situacija. Kolonijiniu laikotarpiu tam tikrų privilegijų politiniame ir ekonominiame šalies gyvenime turėję tamilai jų neteko ir ėmė agituoti už nepriklausomos valstybės sukūrimą. Taikūs protestai metams bėgant virto kruvinais susirėmimais su valstybės pajėgomis, o atsiradus radikaliai „Tamilų tigrų“ organizacijai įsiplieskė intensyvus pilietinis konfliktas. Jis buvo numalšintas tik 2009 metais. Dėl tikslaus žuvusiųjų skaičiaus vis dar nesutariama, bet būriai pabėgėlių šalies viduje, seksualinio smurto mastas atkreipė tarptautinės bendruomenės dėmesį – šiuo metu pradėti Jungtinių Tautų tyrimai dėl abiejų konflikto šalių karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui per Šri Lankos pilietinį karą.

Aušra Mažonė straipsnyje kalba vietinės sinhalės Thilankos vardu ir siūlo pažvelgti į moterų kasdienybę po konflikto atsigaunančioje Šri Lankoje. Universalią moterišką toleranciją, geranoriškumą, rūpinimąsi kitais atskleidžia ne tik tekstas, bet ir autorės nuotraukos, pristatytos konkursui „Pasaulis tavo akimis“.

Salos seniausios etninės grupės – vedų – mergaitė.

***

Publikuojamos nuotraukos dalyvavo konkurse, organizuotame pagal tarptautinį projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ (angl. „Media4Development“), kurį remia Europos Sąjunga.

***

Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos Namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"