TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Mūsų laikų Nojaus arka

2007 11 03 0:00
Išmintis, ramybė ir giedras žvilgsnis - 80 metus einantis kanadietis mielai dalijasi su žmonėmis šiomis dovanomis.
Liutauro Serapino nuotrauka

Jeanas Vanier tenori būti geras žmogus. Ne didvyris, pasaulio gelbėtojas ar šventasis. Nors būtent tokiu jį laiko žmonės.

Pastaruosius 43 metus kanadietis J.Vanier gyvena su proto negalią turinčiais žmonėmis. Prancūzijoje pirmus nedidelius namus, kuriais dalijosi su dviem neįgaliais vyrais, jis pavadino "Arkos" bendruomene. Kanadiečio pavyzdys užkrėtė daugybę žmonių.

Kiek vėliau J.Vanier, kuriam eina 80 metai, kartu su bendraminte Marie-Helene Mathieu pradėjo tarptautinį "Tikėjimo ir šviesos" judėjimą. Jis vienija šeimas, kuriose auga ir gyvena proto negalią turintys žmonės. Šiuo metu Lietuvoje taip pat gyvuoja 9 "Tikėjimo ir šviesos" bendruomenės.

Neseniai J.Vanier viešėjo mūsų šalyje. Jis keletą dienų skaitė paskaitas ir atliko rekolekcijas Vilniuje, dalyvavo Kaune vykusioje Atsinaujinimo dienoje. Dėl intensyvios darbotvarkės kanadietis su "Lietuvos žinių" žurnaliste susitiko greitkelyje tarp sostinės ir Kauno, nedideliame "Fiat" automobilyje.

Sužeisti žmonės

- Jūsų gyvenimas visiems - kaip ant delno. Parašėte per 20 knygų, jau išleista ir jūsų biografija. Mažiau žinome, kaip gyvenate dabar. Papasakokite plačiau apie žmones, šiuo metu gyvenančius su jumis.

- Kanadoje gyvenu bendruomenėje. Ten valgome, juokiamės, meldžiamės kartu, esame prisirišę vieni prie kitų. Daug kas atvažiuoja pas mane kaip dvasinį vadovą.

Mano bendruomenėje gyvena aštuoni žmonės. Albertas (vardai pakeisti, redakcijai žinomi) prisidėjo prie mūsų 1972 metais. Kai buvo dar jaunas, mirė jo tėvai. Dešimt metų vyras nuolat pyko, gėrė stiprius vaistus. Į jį pažiūrėjus buvo matyti psichologinė netvarka. Dabar Albertas 56-erių ir yra taikus.

Stefani, kurią neseniai priėmėme, dar tik 21 metų. Labai graži mergina. Visai maža ji buvo įvaikinta, nes biologinę mergaitės šeimą draskė smurtas, alkoholizmas. Rytoj Stefani tėtis pirmą kartą atvažiuos pamatyti dukters, kartu pietausime. Merginos negalia nėra sunki. Ji nesuvokia, kad yra moteris, laiko save jaunu vaikinu, elgiasi kaip 14-15 metų paauglys. Dabar svarbiausia - suteikti Stefani vietą, kurioje ji jaustųsi saugi, laiminga, mylima. Tai padės jai augti, atrasti save kaip moterį. Manau, per 10 metų Stefani galės palikti "Arką" ir susituokti.

Dar yra Erikas. Jis negali vaikščioti, bet šliaužioja ir ne visai aiškiai kalba. Eriko asmenybė, užgožta motinos, neaugo. Vyras neleidžia sau turėti troškimų, rinktis.

Kitas mūsų žmogus - 54-erių Andrey. Jis gali būti karštas, šaltas, vėl karštas. Vyriškio tėvas per gyvenimą buvo vedęs tris kartus. Andrey niekada tiksliai nežinojo, kas yra jo motina. Kaskart, kai grįždavo namo, rasdavo vis kitą tėvo moterį. Jis pas mus gyvena 13 metų.

Jau dešimtmetį nebeturiu konkrečių užduočių bendruomenėje. Anksčiau buvau atsakingas už namus, dabar visi atsakingi už mane.

Šiuo metu ūkiu rūpinasi Katrina. Taip pat yra asistentė iš Meksikos - ji buvo Motinos Teresės sesuo, jaunas savanoris iš Vokietijos. Daug savanorių atvažiuoja ir iš Lenkijos, kartais iš Lietuvos.

Gera pasenti

- Ką veikia bendruomenės nariai?

- Dieną žmonės dirba. Vieni - sode, daro rankdarbius. Kiti, kurių negalia stipresnė, užsiima ne tokia konkrečia veikla. Jiems svarbiausia - kurti ir patirti džiaugsmą, gerai praleisti laiką. Tai patinka Erikui. Stefani mėgsta darbuotis darže.

- Anksčiau vadovavote namams, o dabar namiškiai net indų jums neleidžia plauti. Kaip dėl to jaučiatės?

- Puikiai. Gera būti savimi. Gera pasenti, tiesiog būti su žmonėmis. Dabar po valgio skaitau laikraščius.

- Kaip priimate į bendruomenę naujus žmones?

- Kai tik įkūrėme "Arką", žmonės ėjo iš psichiatrijos ligoninių, šeimų, kurios skyrėsi. Pirmi metai buvo kur kas sunkesni, kupini smurto. Dabar mažiau sunkumų. Erikas, kuris su mumis tik dvejus metus, nėra žiaurus, greičiau užsidaręs. Ne visada žinome, ko jis nori. Tačiau esame tam, kad priimtume žmones tokius, kokie jie yra, ir padėtume augti, atsiverti, atrasti save. Nesame varžomi laiko. Jei žmonės įsitraukia, o vėliau nori rasti darbą ar atskirą butą, padedame jiems.

Vieta tapti žmogumi

- Gyvenimas "Arkos" bendruomenėje - savitas gydymas? Tiek metų bendraudamas su įvairiais žmonėmis galbūt tapote geru psichologu?

- Gydymas - nelabai tinkantis žodis. Tai vieta augti, gydyti širdis. Žmonės čia atranda, kas yra iš tikrųjų.

Nesu tikras, ar tapau geru psichologu. Tik noriu būti geras žmogus. "Arkoje" viena puiki psichoterapeutė padėjo man suprasti, kaip veikia asmenybę klaidingas savęs įsivaizdavimas, kuris ir sukelia pyktį, kaltės jausmą. Kai nesi pripažįstamas ir mylimas šeimoje, darbe, patiri daug skausmo. 43 metus gyvenu su žmonėmis, turinčiais begalę problemų. Tačiau daug esu matęs ir tokių, kurie atsikelia, pasikeičia ir tampa nuostabūs.

- Kaip žmonės keičiasi gyvendami "Arkos" bendruomenėje?

- Visi kartu mokomės, kaip jiems padėti tapti žmonėmis. Kai neįgalieji patiria meilę, susitinka su kitais, atranda, jog yra pajėgūs dirbti, pradeda gyventi dvasinį gyvenimą, jie keičiasi. Stengiamės, kad mūsų bendruomenės gyventojai nepatirtų nesėkmių, kad susidurtų su iššūkiais, kuriuos jie įstengia įveikti. Galiausiai tie žmonės priima aplinkinių meilę, mato, jog turi draugų, namus, kad yra mylimi ir gali ko nors trokšti. Taip pat atranda, jog yra mylimi Dievo.

13 metų - į karo mokyklą

- Jūsų pastebėjimai liudija, kad šių laikų žmogų kamuojančios problemos kyla dėl nedarnios šeimos. Kokioje šeimoje pats užaugote?

- Mano šeima buvo stipriai tikinti, joje augo penki vaikai. Buvo sakoma, kad vaikai turi būti matomi, bet negirdimi. Kai šiandien aplankau šeimas Kanadoje, matau, kaip skiriasi auklėjimas dabar ir mano laikais. Nepavadinčiau to kova, greičiau - diskusijomis tarp tėvų ir vaikų. Mes to nebūtume darę. Tais laikais vaikai buvo "įskaičiuoti" į gyvenimo būdą.

- Sakote, vaikai buvo matoma, bet tylinti ir paklūstanti šeimos dalis. Kaip nutiko, kad tėvas jus, 13 metų berniuką, Antrojo pasaulinio karo metais leido gyvybei pavojingomis aplinkybėmis (Atlanto vandenynu plaukiantys laivai būdavo torpeduojami) vykti mokytis į Didžiosios Britanijos karinį jūrų koledžą?

- Vis dar nesuprantu to. Nuėjau pas tėvą ir pasakiau, kad noriu stoti į kariuomenę. "Kodėl?" - paklausė jis. Neatsimenu, ką atsakiau, bet prisimenu tėvo žodžius: "Pasitikiu tavimi. Jei čia yra tai, ko nori, taip turi ir daryti." Tarsi iš naujo gimiau. Dabar žinau, kaip svarbu pasitikėti pačiais didžiausiais savo troškimais.

- Kokie jūsų troškimai dabar?

- Pasiekti Kauną (šypsosi). Ir sugrįžti į savo bendruomenę.

- Nežvelgiate toli.

- Mano amžiaus žmogui svarbiausia - gyventi dabar. Man yra 79-eri, gali būti, kad per artimiausius 5 metus mano fizinės galimybės sumažės. Todėl mėgaujuosi tuo, kas duota šiandien, ir ruošiuosi priimti tai, kas bus duota rytoj.

Tačiau dar nereiškia, jog neturiu minčių dėl netolimos ateities. Artimiausią mėnesį keliausiu į Ukrainą, ten laukia rekolekcijos.

Svarbiausia - namai

- Per paskaitą Vilniaus Bernardinų bažnyčioje sakėte, kad gyventi su proto negalę turinčiais žmonėmis nėra nieko herojiško. Bet visi jus vadina šių laikų herojumi.

- Tikrasis mano gyvenimas yra bendruomenėje, o ten niekas manęs nelaiko didvyriu. Mes tiesiog džiaugiamės būdami kartu. Mano gyvenimas - ne keliautojo, bet sėslus gyvenimas bendruomenėje.

Trumpai:

* J.Vanier gimė 1928 metais Šveicarijoje, Kanados diplomato šeimoje. Šeima gyveno Anglijoje, vėliau - Prancūzijoje, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui sugrįžo į Kanadą.

* Antrojo pasaulinio karo įkarštyje J.Vanier, būdamas 13 metų, įstojo į Anglijos karališkąjį karinį jūrų koledžą. Po kelerių metų tapo britų (vėliau Kanados) karinio jūrų laivyno karininku.

* Po 8 metų paliko laivyną ir pradėjo studijuoti filosofiją.

* 1964-aisiais jis, pastūmėtas dvasios vadovo T.Thomo Phillipe'o klausyti širdies, nusipirko mažą namelį Prancūzijos kaimelyje Trosly-Breuil ir pakvietė du proto negalią turinčius vyrus gyventi kartu. Šiuos namus, remdamasis Nojaus arkos istorija, pavadino "Arka". Dabar pasaulyje įkurta beveik pusantro šimto "Arkos" bendruomenių.

* Bendravo su palaimintąja Motina Terese ir popiežiumi Jonu Pauliumi II.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"