TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

"Mūsų Žanetukas vėl dainuoja"

2008 05 24 0:00
"Nežinau, ar norėčiau gyventi, jei Adriana būtų žuvusi", - apie dukrą sako Ž.Taurinskienė.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Pirmadienį sukaks metai, kai Irenos Starošaitės visureigis nuvažiavo nuo kelio, o juo keliavusi žavi trijulė - dainininkė, jos pritariančioji vokalistė, šokėja Žaneta Taurinskienė su dukra Adriana - patyrė skausmą ir išgąstį. Didžiausias juodas debesis pakibo virš Žanetos galvos. Draugai ir giminaičiai nerimaudami laukė gydytojų atsakymo, ar ji vaikščios, ar dainuos. "Tačiau stebuklas įvyko, - šiandien duodama interviu tvirtina Žaneta, - praslydome."

- Gydytojai jūsų artimiesiems bijojo prognozuoti, ar vaikščiosite, ar atgausite sveiką protą, o praėjus metams jūs vėl koncertuojate, šokate scenoje. Jūsų išgijimas tikrai stebina.

- Visi tą patį sako. Pirmiausia Kauno klinikų gydytojai. Ir artimiesiems, kurie nepaliko manęs nė minutei, tai yra stebuklas.

Ištrintas mėnuo.

- Koks buvo pirmasis mėnuo po avarijos, kai gydėtės Kauno klinikose?

- Visas mėnuo, įskaitant ir avarijos dieną nuo pat ryto, išsitrynė iš atminties. "Delete", kaip aš sakau, failas išsitrynė. Gal ir gerai, nes dabar bijočiau sėsti prie vairo.

Visą mėnesį nevaikščiojau, kamavo žiaurūs skausmai. Teta su dėde, vyras ir brolis su žmona prižiūrėjo mane, jie buvo mane palaikantis kumštis. Iš jų pasakojimų ir žinau apie pirmąjį ligoninėje praleistą mėnesį. Trumpai galiu pasakyti - kvailiojau.

- Nukentėjote ne tik jūs, bet ir duktė.

- Adrianai per avariją lūžo stuburo slankstelis, ji patyrė šoką. Dukra gydėsi trečiame klinikų aukšte, aš - pirmame. Vėliau vaikas man sakė: "Maniau, kad tu mirusi." Ji matė, kaip per avariją aš pirma išlėkiau iš mašinos. Kokias dvi savaites net neklausė, kur yra mamytė.

Kai gulėjome kartu ligoninėje, paskambinau jai, pasišnekėjome. Vėliau močiutei ji sakė: "Mamytė girta." Kalbėjau lėtai, gražiai, kaip nesava.

Kartais pagalvoju, kad jei Adriana būtų žuvusi, nežinau, ar norėčiau gyventi.

Autostradoje baisu

- Kas pasikeitė praėjus metams?

- Vaikštau, galiu dainuoti ir šokti. Vėl galiu vairuoti, eiti į pirtį.

Prieš avariją turėjau "liuksinę" atmintį, visada Irenai pasufleruodavau žodžius, žiopčiodavau, kai ji atsisukdavo pamiršusi. Dabar nieko neprisimenu, ilgai reikia mokytis, kad įsiminčiau.

Šiuo metu nebegeriu vaistų, tik papildus, dažnai atliekami masažai, planuoju pradėti lankyti baseiną.

- Kaip jaučiatės kitų žmonių - vyro Vaido, I.Starošaitės - vežama automobiliu, pati vairuodama?

- Iš pat pradžių draugai mane veždavo į miestą vos ne kiekvieną dieną, kad nesėdėčiau namie. Mieste važinėti ir pati vairuoti nebijau, tačiau vos tik išriedame į autostradą, apima baimė. Nors atmintyje avarija ir neišliko, tačiau kažkas užsiblokavo.

Kai mokausi vairuoti, kad ir kas atsisėstų šalia manęs, visi akimirksniu pasikeičia į blogąją pusę. Vienintelė Irena normaliai paaiškina, ką reikia spausti, kaip vairuoti. Ramus žmogus, su ja nebijau važiuoti. Po koncerto teko kartu per plikledį iš Mažeikių į Vilnių važiuoti. Mūsų greitis buvo 90 kilometrų per valandą, važiavome ramiai ir ilgai, tačiau saugiai. Geriau pavėluoti į koncertą, bet atvažiuoti gyvoms.

- Kai gydėtės Kauno klinikose, jus lankė draugai. Kaip jie padėjo atsigauti?

- Buvo daug gražių akimirkų. Pati neprisimenu, draugai man vėliau viską papasakojo. Vienas juokingų nutikimų, kai aplankė "Blogos mergaitės". Pasilenkė ir pasisveikino: "Žanetukai, labas, Žanetukai, čia Milisandra ("Grupės "Blogos mergaitės" narė - aut. past.)" Aš nesupratau, kokios čia blogos mergaitės. O ji lenkiškai sako: "Juzef, co to?" Taip jas atpažinau ir pradėjau juoktis. Mes draugaujame seniai, turėjome visokių lenkiškų posakių, virtusių juokeliais.

Kai tik parvažiavau iš sanatorijos, draugės pasitiko su puokšte, saldainiais, nusivedė į kavinę, džiaugėsi, kad grįžau.

Žinučių, kurias gavau sveikdama, neištryniau. Rašė labai daug draugų: tu tik laikykis, viskas bus gerai. Jutau visų palaikymą. Ir pirmiausia iš giminių, ypač tetos, nes abu tėvai yra mirę.

Per pirmuosius koncertus po avarijos draugės ir giminaičiai, matydami mane scenoje, verkė. "Mūsų Žanetukas jau išeina dainuoti", - džiūgavo artimieji. Po šitos nelaimės pradėjau dar labiau vertinti šalia esančius mylimus žmones.

- Vienas kineziterapeutas, gydęs jus "Draugystės" sanatorijoje, pamatęs savaitgalį jūsų koncerto įrašą per televiziją pamanė, kad išvažiavote iš sanatorijos ir gyvai šokote, dainavote. Sanatorijos darbuotojams įsiminėte.

- Ten dirbę gydytojai žinojo du mano klausimus. Kad ir kokias procedūras darė, vis klausdavau, ar padės ir ar suliesėsiu. Esu humoristė, stengiausi ir sanatorijoje "bajerius" skaldyti, bendrauti su visais - nuo valytojų iki medikų. Masažuotoja net klausė manęs, ar galėsime susiskambinti, kai išeisiu.

Besišypsanti pesimistė

- Buvo sužalotas ne tik jūsų kūnas. Iš kokios psichologinės duobės turėjote išsikapstyti?

- Išgyvenau siaubingą depresiją. Rugpjūtis ir rugsėjis buvo nepakeliami. Kankino stuburo skausmas, kuris ir dabar iki galo neišnykęs. Negalėjau sėdėti, tik gulėjau. Mintis, kad galbūt negalėsiu dainuoti ir šokti, mane žudė. Visi klausdavo: Žanetuk, ką tu veiki? Atsakydavau: guliu lovoje, žiūriu televizorių ir pykstu, kad negaliu niekur eiti.

- Konsultavotės su psichologu. Ką naujo sužinojote apie savo asmenybę?

- Sužinojau tą patį, ką ir žinojau: esu pesimistė. Man nuolat reikia kitų žmonių postūmio, jog jie padrąsintų, įtikintų, kad galiu. Pati sunkiai apsisprendžiu. Tačiau niekam neatrodo, kad aš - pesimistė.

- Tai buvo antras kartas, kai gulėjote ligoninėje ir nežinojote, ar ateis laiminga pabaiga. Koks buvo pirmas kartas?

- Apskaičiavau, kad lygiai prieš dvylika metų, tais pačiais Kiaulės metais, gulėjau toje pačioje ligoninėje, tik kitame aukšte. Tąkart gydžiausi stuburo išvaržą, atsiradusią po gimdymo. Ir lygiai taip pat man sakė, kad neaišku, ar vaikščiosiu, gal sėdėsiu neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau kaip ir šįkart atsigavau.

Repeticijos su pagulėjimais

- Neseniai grupė "Nacija", kurioje dainuojate, išleido naują albumą. Jame skamba ir jūsų balsas. Vėl koncertuojate su I.Starošaite. Kaip sekėsi grįžti į muzikinį gyvenimą?

- Lapkričio pradžioje pradėjau su "Nacija" įrašinėti pritariamojo vokalo partijas. Kėdutė visada stovėjo šalia, stuburas buvo prilaikomas korseto. Ir su Irena (Starošaite - aut. past.) pradėjau repetuoti. Valandą, dvi, vis pasėdėdama, pagulėdama, tačiau pavyko padirbėti. Kai paklausiau Irenos, ar labai matyti, kad dar negaliu šokti kaip anksčiau, ji atsakė: "Tu kaip visada gerai šoki." Tokios frazės man įsimena.

- "Nacijos" albume "O mums ir ten labai gerai" turėjo būti jūsų solo atliekamų dainų, bet dėl avarijos nespėjote jų įrašyti. Apmaudu dėl to?

- Nieko. Nesu ta, kuri norėtų solo dainų. Man patinka būti antruoju smuiku. Tada jaučiuosi drąsiai, žinau, ką turiu daryti. Kai tampu pirmuoju smuiku, sutrinku.

Pavaduoja Violetą

- Šiuo metu retkarčiais prižiūrite savo geriausios draugės Violetos Tarasovienės mažylį. Patinka rūpintis vaikais?

- Galėčiau rūpintis bet kuriuo vaiku, man tai patinka. Violeta prieš kelerius metus stebėjosi: "Ko vaikai taip prie tavęs limpa?" Buvo tokių momentų, kai ji mano vaiką prižiūrėdavo, į repeticijas Adrianą kartu veždavosi. O aš dabar Violetą pavaduoju.

- Gal norėtumėte dar vieno mažylio?

- Kol kas ne.

- Su Adriana įdainavote lopšinę, kuri įtraukta į garsių atlikėjų ir jų atžalų dainų rinkinį "Lopšinės". Duktė noriai dainuoja?

- Tai buvo viena daina. Mergaitė labai bijojo, nenorėjo, jai buvo didžiausias stresas. Dukrai labiau patinka groti gitara, ji norėtų būti dizainerė. Vaikystėje Adriana apskritai labai mėgo šokti.

Gal tai yra genuose? Močiutė, mano mama, - profesionali šokėja. Mano vaikystė irgi prabėgo šokant: po pamokų iškart bėgdavau į muzikos mokyklą, po to - į pramoginių šokių repeticiją. Ir taip kol neapsisprendžiau, kad noriu dainuoti.


Trumpai

* Didžiausias įvykis praėjus pusei metų po nelaimės - Žaneta savarankiškai susitvarkė namų tamsų kambarį.

* Ž.Taurinskienės galvoje dabar - trys siūlės. Už ilgus nenuskustus plaukus atlikėja dėkoja gydytojams ir draugei kirpėjai iš Kauno. Prireikė trijų valandų ir įvairių priemonių, kad į kaltūną susivėlę plaukai būtų iššukuoti.

* Pirmiausia Žaneta - namų šeimininkė, Adrianos mama, ir tik paskui - dainininkė ir šokėja.

* Vokalistei labiausiai patinka gaminti salotas, kepti mėsą, moteris dažnai kepa netikrą zuikį. Naujų receptų ji kartais mokosi iš "Pelenų" gitaristo Romano Asmalkovo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"