TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Muziką renkasi kaip drabužį

2008 10 11 0:00
"Gyvenimas nėra paprastas", - įsitikinusi renginių režisierė V.Grigonytė.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Tarptautinis "Eurovizijos" dainų konkursas, šokių ir vaikų "Eurovizija" sukelia daug aistrų prie televizorių ekranų sėdintiems tūkstančiams žiūrovų. Kadaise buvo pirmas kartas, kai Lietuva žengė į šią tarptautinę sceną. Kas ta moteris, kuri rūpinosi pirmuoju lietuvių pasirodymu per "Euroviziją", ir kaip ji gyvena dabar?

Būdama 38-erių ji sunaikino visus pačios įdainuotus įrašus, taip pasakydama sau, kad dainininkės dienos suskaičiuotos. Dabar pirmoji "Eurovizijos" koordinatorė Lietuvoje Vilija Grigonytė mielai stovi šalia scenos, režisuoja renginius, pataria atlikėjams, mėgaujasi ypatinga jų kūryba.

Negailestingi komentarai.

- Esate pirma tarptautinio "Eurovizijos" dainų konkurso koordinatorė Lietuvoje. Kokia buvo pradžia?

- Buvau ką tik atėjusi dirbti į televiziją, nieko nežinojau. Atrankos į pirmąjį "Eurovizijos" konkursą niekas nerengė. Mane informavo, kad važiuos Ovidijus Vyšniauskas. Toks greičiausiai buvo tuometinių muzikos redakcijos vadovių Irenos Didžiulienės ir Virginijos Smolskienės sprendimas.

Ir bandžiau, ir bandau kalbėti apie šią situaciją, tačiau manęs niekas negirdi, toliau tvirtina, esą Ovidijus važiavo į "Euroviziją" todėl, kad buvo mano vyras. Bet tegul kalba, ką nori. Anuomet mano užduotis buvo sutvarkyti dokumentus. Viskas vyko labai stichiškai, išvažiuoti buvo sudėtinga.

Po nesėkmės (1999 metais O.Vyšniausko daina "Lopšinė mylimai" negavo nė vieno balso, liko paskutinėje vietoje - aut.) viena nepažįstama moteris lifte man pasakė, kad išdaviau, pardaviau Lietuvą ir padariau gėdą. Tai buvo pirmas smūgis. Jų sulaukė ir vėliau į konkursą važiavę atlikėjai. Lietuvių tauta žiauri ir negailestinga. Gal tai "mažiuko" kompleksas? Kai žmogus mažas, jis jaučia poreikį ką nors nugalėti, įrodyti. Bet stiprybė - ne tai, stiprybė yra, kai galime parodyti ką nors gera. Pavyzdžiui, Aistė Smilgevičiūtė mums gėdos nepadarė. Tik pinigų kelionei ir pasirodymui neturėjome. Lėšų užteko kompaktinei plokštelei išleisti. Žmonės greiti viską vertinti, teisti, jie mano, jog viską žino. Keista tauta.

- Kaip jaučiatės gyvendama Lietuvoje, būdama tokios tautos dalis?

- Tai mano gimtoji šalis, negaliu jos nemylėti. Tačiau nemyliu kai kurių žmonių.

Artimo draugo nėra

- Kodėl išsiskyrėte su O.Vyšniausku?

- Žmonės skiriasi, nes baigiasi meilė. Ir mums taip nutiko. Kažkur skaičiau, kad meilė praeina per penkerius metus. Paskui išlieka arba neišlieka draugystė, prieraišumas. Dabar sprendimai skirtis priimami lengviau - toks laikas.

Vis dėlto netikiu, kad žmonėms išsiskyrus yra geriau. Niekada nenorėčiau būti antra ar trečia žmona. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl neturiu draugo.

- Kaip manote, ar galima per gyvenimą mylėti kelis kartus?

- Manau, galima. Tačiau tai - didelė laimė.

- Norėtumėte tokios laimės?

- Žinoma. Kuri moteris nenorėtų? Deja, kol kas jokio žmogaus nėra.

Paragauti pačiam

- Jūsų dukrai Aušrinei - 18 metų, pavasarį baigs vidurinę mokyklą. Ką ji norėtų veikti toliau?

- Yra daug minčių. 18-metis žmogus pats nežino, kas jis. Aušrinė tai turi spręsti, aš nesikišu, neturiu teisės.

Mergina kūrybiška, gražiai rašo - man patinka jos eilėraščiai, novelės, - taip pat šoka flamenką, domisi kinu.

- Būdama mama, ką iš savo patirties labiausiai norėtumėte perduoti dukrai?

- Anksčiau maniau, jog galiu vaikui viską paaiškinti, kad daug ko išmoktų ir pradėtų savo gyvenimą nuo to taško, kuriame esu aš, pratęstų jį ir klaidų nebedarytų, nes viską žinotų. Tačiau vaikas eina savo keliu, daro tas pačias klaidas. Galiu tik mylėti, padėti. Apie skonį galima kalbėti kiek nori, bet kol žmogus neparagaus pats, jis nesuvoks, koks tas skonis.

Gal reikia dainininkės?

- Baigusi vidurinę mokyklą įstojote mokytis anglų kalbos. Kodėl pasirinkote tokias studijas?

- Tai buvo atsitiktinis pasirinkimas. Baigiau sustiprinto dėstymo matematikos klasę. Tačiau turėjau gerą anglų kalbos mokytoją, labai jį gerbiau. Turbūt tai buvo asmenybės poveikis.

Kai baigiau anglų kalbą, jos niekam nereikėjo, turėjau ieškoti kitos specialybės. Dabar anglų kalba labai praverčia. Pavyzdžiui, rengiant tarptautinį festivalį "Pax et Bonum", kai reikia daug bendrauti su užsieniečiais, sudarinėti sutartis, tartis. Šiuo atveju anglų kalbos žinios, įgūdžiai labai naudingi.

- Kaip, baigusi anglų kalbą, įsidarbinote Vilniaus filharmonijoje, vėliau - televizijoje?

- Dainavau. Pati paskambinau į Filharmoniją - tuomet ten dirbo Vytautas Kernagis - ir paklausiau, ar jiems nereikia dainininkės. Vytas pasakė, jog padėtis bloga, bet jei noriu, galiu ateiti. Dėkinga jam, kad viskas taip prasidėjo. O į televiziją mane pakvietė. Matyt, tikau. Taigi viskas klostėsi gana lengvai.

Kitas pasirinkimas

- Esate viena tarptautinio sakralinės muzikos ir labdaros projekto "Pax et Bonum" organizatorių, "Muzikinio viešbučio" direktorė, sukatės įvairiuose muzikiniuose ir kultūriniuose renginiuose. Ar jums patinka tai, ką darote?

- Man labai patinka rengti meninius projektus, susijusius su muzika. Patinka bendrauti su žmonėmis. Tačiau kiekvienas darbas turi ir tą dalį, kuri ne tokia miela. Organizacinis darbas nėra labai malonus, toks, apie kokį svajojau.

- Jūsų kartos žmonės norėtų išgirsti jus vėl dainuojančią. Ar jie gali turėti vilties? Kodėl liovėtės?

- Dainuoju sau viena, būdama namie. Manau, į sceną einantis žmogus turi parodyti ką nors ypatinga. Galbūt todėl ir nedainuoju, kad nelaikau savęs ypatinga scenoje.

Nustojau dainuoti tada, kai kilo buitinių rūpesčių - šeima, vaikas. Vėliau atsirado kitų įdomių dalykų, pasinėriau į juos. Dainavimas liko antroje vietoje. Po kurio laiko pamačiau, jog netampu tuo, kuo norėčiau būti scenoje, dėl laiko ar galimybių stokos. O kilti į ją tik tam, kad mane matytų, neįdomu. Juolab kad garbės ir pripažinimo užtektų trims žmonėms. Televizijos laidos, koncertai - mane visi pažinojo, bėgiojo iš paskos. Persirgau žvaigždžių liga greitai ir lengvai - turėjau labai daug darbo, nebuvo kada mėgautis populiarumu. Dabar esu patenkinta, kai gatvėje niekas neatpažįsta - galiu normaliai gyventi.

- Jūsų vertybės pasikeitė?

- Visada maniau: jei ką nors darai, turi daryti maksimaliai gerai. Dešimt darbų iš karto gerai neatliksi. Dabar pasirinkau stovėti prieš sceną, šalia ar už jos, dirbu su atlikėjais, galiu režisuoti programas, stebėti, patarti, mokyti. Tai labai įdomu.

- Ką padarėte savo muzikiniams įrašams?

- Viską sunaikinau. Nusprendžiau: kai būsiu 38 metų, baigsiu dainuoti, lipsiu nuo scenos. Nežinau, kodėl nusistačiau tokią ribą. Viską sunaikinau, kad nebūtų už ko užsikabinti. Taip galėjau eiti į priekį.

- Ar buvo nebaisu taip baigti dainininkės karjeros, sunaikinti darbus?

- Ne. Būna baisu, kai nėra perspektyvų. O man tiesiog baigėsi vienas etapas.

Debesys ir lapai

- Kaip vertinate muzikinius realybės šou, rodytus per Lietuvos televizijas?

- Per pastaruosius metus buvo devalvuota visa pramoginė muzika. Iškeldami realybės šou dalyvius, tiesiog jaunus žmones, norinčius save parodyti, padarėme taip, kad nebeturime žvaigždžių. Argi jie žvaigždės? O štai tikrąsias žvaigždes nuvertinome, ypač suleisdami į vieną laidą su saviveiklininkais ("Žvaigždžių duetai" - aut.). Padėtis ne kokia.

- Ar žiūrite laidą "Mūsų dienos kaip šventė", per ją pasirodo vyresni Lietuvos estrados atlikėjai?

- Sėdėti prie televizoriaus neturiu laiko. Paprastai žiūriu gerus filmus arba žinias.

- Jus galima vadinti darboholike?

- Šiek tiek darboholizmo gal ir turiu. Tiesiog yra daug darbų, o ne visada moku planuoti laiką. Negerai. Kai daug dirbu, nesiilsiu, negaliu gerai visko atlikti. Reikia laiko, kad smegenyse viskas susidėliotų į savo vietas ir ten atsirastų erdvės. Kad rudenį matyčiau debesis, spalvotus lapus, tai, kas vyksta aplinkui. Kai žmonės vienas kito nemato, pasidaro ciniški, žiaurūs. Tokioje visuomenėje gyventi sunku - ypač jauniems ar jautriems žmonėms.

- Kaip stabtelite, kai suprantate, kad skubėjimo jau per daug?

- Išvažiuoju į kaimą arba pusę dienos drybsau lovoje ir visai nieko neveikiu. Kartais žiūriu gerą filmą.

- Buvęs jūsų vyras kurį laiką džiaugiasi atradęs katalikų tikėjimą. Kaip vertinate tokį žmogaus gyvenimo posūkį?

- Kiekvieno asmens teisė ir galimybė ieškoti to, kas padeda gyventi. Gerai, jei padeda tikėjimas, jis laimingas, kad tai surado. Daugumai prireikia atramos - gyvenimas, švelniai tariant, nėra paprastas.

- Kas jums yra atrama?

- Stengiuosi mylėti artimus žmones, draugus. Manau, mano atrama yra meilė.

Pagal nuotaiką

Režisierė ir prodiuserė, "Muzikinio viešbučio" direktorė V.Grigonytė mėgsta klausytis įvairios muzikos: "Svarbiausia, kad muzika būtų ne destruktyvi, profesionali, kad ją kurtų talentingi žmonės. Patinka Fatboy Slimas, Michaelis Buble'as, galiu klausytis afrikiečių grupės "Ladysmith Black Mambazo" kūrinių, XII amžiaus vienuolės Hildegardos giesmių. Muziką, kaip drabužį, renkuosi pagal nuotaiką - priklauso nuo to, koks oras, paros laikas, kaip jaučiuosi."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"