TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Mylimosios ultimatumas Al Pacino grąžino į kiną

2015 01 28 9:00
fotkes/thumb/27473_al-pacino1-afp.jpg AFP/Scanpix nuotraukos

Populiarusis 74 metų aktorius Al Pacino pasakoja, kad anksčiau kine jautėsi kaip boksininkas ringe. Dabar gyvenimas ramesnis, bet iki šiol sapnuojasi aktoriniai košmarai. Dabar jis imasi tik tų vaidmenų, dėl kurių jaučia kūrybinį alkį.

- Aktorius Javieras Bardemas apie jus pasakė: "Netikiu Dievą, bet tikiu Al Pacino."

- Kažką tokio esu girdėjęs. Mėgstu J. Bardemą, puikus aktorius. Jis gali sakyti, ką nori. Apie tokius dalykus negalvoju. Man vis viena, kai mane vadina legenda ar panašiai. Tai yra negaliu pasakyti, kad nepatinka, kaip ir negaliu pasakyti, kad patinka.

- Ar gailitės dėl kokių nors atliktų, ir priešingai, neatliktų vaidmenų?

- Ne, tai kvaila. Tie vaidmenys, kurių neatlikau, priklauso kitiems aktoriams ir yra jų nuosavybė. Tiksliai žinau, kad kai sutikdavau ar atsisakydavau vaidinti, būtent to ir norėdavau. Po pirmojo "Krikštatėvio" filmavausi be pertraukos. Tarsi mane būtų užtaisę kaip automatą ir šaudę. Atvirai sakant, tas gyvenimo laikotarpis man iki šiol - kaip migloje. Ką jis reiškia, nesupratau nei tada, nei dabar. Tačiau panašu, kad darbo atžvilgiu tai buvo teisinga. Be to, kitaip nei aktoriai, tapę kino žvaigždėmis, kai tik būna galimybė, visada grįžtu į teatrą. Tik teatras leidžia man išlaikyti šviesią galvą ir realybės jausmą.

- Ar tikrai nenorėjote filmuotis "Krikštatėvyje"?

- Pasakykime taip: ir aš nenorėjau! (Juokiasi.) Juk tai manęs šiame filme niekas nepageidavo, išskyrus Francisą Fordą Coppolą. Aišku, jis šiek tiek išprotėjęs. Užsisuko dėl manęs, ir viskas. Sakiau jam: "Nusiramink, kodėl gadini sau nervus? Na, prodiuseriai nenori manęs matyti šiame filme, tiek to. Būtinai tau suvaidinsiu kitą kartą, tu - geras vaikinas ir man patinki." Tuo metu vaidinau teatre. Ir laikiau save scenos žmogumi. Prodiuseriams buvo nusispjauti, kad buvau pelnęs prestižinį teatrinį apdovanojimą. Apskritai bijojau, kad F. F. Coppola per mane neteks režisieriaus darbo "Krikštatėvyje". Dėl užsispyrimo, kad Maiklo Korleonės vaidmenį atlikčiau būtent aš. Beje, prodiuseriai nenorėjo ir Marlono Brando.

- Turbūt nuo tada daugiau neteko patirti, kad jūsų nenorėtų kviesti vaidinti, atstumtų?

- Kodėl ne? Taip būna iki šiol. Tačiau nutikdavo ir taip, kad atsisakydavau vaidmens ir atverdavau kelią kitam aktoriui. Tikiuosi, jie man dėkingi. Pavyzdžiui, siūlė filmuotis kino juostoje "Kietas riešutėlis", atsisakiau ir sudariau galimybę Bruce'ui Willisui padaryti puikią karjerą. O mano atsisakymas vaidinti "Žvaigždžių karuose" virto Harrisono Fordo sėkme. Pats nesutikau, nes nesupratau scenarijaus.

Lyg dūmas

- Nejaugi tiesa, kad turėjote vaidinti filme "Graži moteris" su Julia Roberts?

- Taip, vaidmenį atidaviau Richardui Gere'ui, tokiu būdu jis gavo galimybę suvaidinti patį nuostabiausią moterų kerėtoją pasaulyje! (Juokiasi.)

- Vis dėlto kodėl nelabai gerai vertinate laikotarpį, kai po filmo "Krikštatėvis" sėkmės, atlikote puikius vaidmenis kino juostose "Šuniška popietė", "Žmogus su randu" bei kituose ir visiems laikams patekote į pasaulinę kino istoriją?

- Jaučiausi kaip boksininkas ringe. Nokdaunas. Boksininkas pakeliamas. Jam suteikiama pagalba. Jis vėl išvedamas į ringą... Per daug audringas gyvenimas. Pernelyg daug pokyčių. Tarsi aš, bet ir ne aš. Na, dar tuo metu daug gėriau. Girtuokliauti pradėjau būdamas paauglys, bet vėliau peržengiau visas ribas. Visada būdavau apsvaigęs - ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. 1977 metais nustojau gerti. Neįtikėtina, pačiam sunku patikėti. Tada labai padėjo draugai.

- Padėjo ir Diane Ceaton - viena jūsų moterų, su kuriomis ilgokai gyvendavote.

- Taip, mudu su Diane gyventi pradėjome septintojo dešimtmečio pradžioje. Tada pirmą kartą pasijutau palyginti normaliu žmogumi. Niekur nereikėjo lėkti, galėjau pamąstyti, papildyti dvasinį turinį. Bandžiau kai ką daryti, gal ir ne genialaus, bet niekas nekvėpavo į pakaušį. Vaidinau teatre. Vieną dieną Diane paskelbė man ultimatumą. Ji mane perspėjo, kad gyventi kukliai, kaip anksčiau, nebegalėčiau, o Holivude jau nesu pirmame sąraše. Pasakė, kad turiu grįžti prie darbo. Ir padavė filmo "Meilės jūra" scenarijų. Tai rūpestinga, jautru ir miela. Reikia pasakyti, kad Diane buvo teisi. Tas filmas "restauravo" mano karjerą.

Aktorius Al Pacino ir modelis Lucila Sola kartu jau septyneri metai.

- Dabartinė jūsų meilė - Lucila Sola, modelis iš Argentinos. Kiek žinoma, puikiai sutariate jau septynerius metus.

- Kaip sako Lucila, mudu kartu jau 49 metus. Kodėl? Manau, ji turi galvoje, kad mano amžių reikia skaičiuoti kitaip - kaip šuns.

- Dar ji sako, kad esate tikras mediumas. Skleidžiate kažkokią energiją. Todėl šalia jūsų nėra lengva būti, ypač, kai ruošiatės kokiam nors vaidmeniui.

- Turbūt ji persakė mano draugo mintį apie tai, kad aš panašus į dūmą - lyg esu, lyg nesu. Ir neįmanoma pagauti, kad ir kaip stengtumeisi. Esą tokia efemeriška savybė. Panašiai savo prisiminimų knygoje apie mane rašė mieloji Diane.

- Būtent todėl Al Pacino varo moteris iš proto?

- Kas yra šlovė, pirmą kartą suvokiau po filmo "Krikštatėvis". Gatvėje moterys pradėjo į mane kreiptis: "O, Maiklai!" Kartais, būdamas įkaušęs, pats stabdydavau merginas ir sveikindavausi. Jos atsakydavo: "Labas, Maiklai." O aš galėdavau paimti už rankos ir nusivesti. Tuo metu mano linksmybės ilgai tęsdavosi. Arba priešingai, eidavau iš proto ir puldavau į depresiją. Laimė, nenustojau judėti į priekį.

- Tiesa, kad 2010 metais jūsų vadybininkas jus įtraukė į finansinę piramidę ir praradote milijonus?

- Tikrai. Ką padarysi. Nepuoliau į depresiją. Toks gyvenimas, toks pasaulis. Lucilai pasakiau: "Pasiraitokime rankoves ir imkimės darbo." Tik tiek. Anksčiau už vaidmenį gaudavau po 15 milijonų, dabar - penkis, na, septynis milijonus dolerių, jei į rankas paimu pistoletą. Nieko nepadarysi, tokia realybė. Filmavausi reklamoje, pardaviau nekilnojamo turto, iš banko paėmiau kreditą, vaidinau komedijoje su Adamu Sandleriu. Adamas - puikus žmogus ir geras aktorius. Beje, tas "Džekas ir Džilė" - visai mielas. Be reikalo dėl jo ant manęs tiek daug bjaurasties pylė. Vaikams filmas patiko. Argi to maža?

"Atsakau už vaikus"

- Iš Los Andželo persikėlėte į Niujorką, nors žadėjote niekada to nedaryti.

- Kaip sakė mano draugas M. Brando, niekada nesibylinėk ir negyvenk Kalifornijoje. Teismų man pavyksta išvengti, bet antro dalyko - ne. Tačiau persikėliau dėl vaikų. Anksčiau pastoviai tekdavo čia važiuoti, kad galėčiau su jais leisti laiką. Tai pasirodė per daug sudėtinga. Išsinuomojau namą. Dabar prie jo veža turistus ir sako: "Čia gyvena Al Pacino." Užtat vaikams geros erdvės - didelis sodas, baseinas, namie yra tinkamos vietos žaidimams. Dabar jie čia gali ne svečiuotis, o kurį laiką gyventi.

- Jūsų vyriausioji dukra, 25 metų Julie - taip pat aktorė.

- Taip, labai didžiuojuosi tuo, ką ji daro, kaip savęs ieško. Kai mokiausi mokykloje, vaidinau spektaklyje. Taip įsijaučiau į vaidmenį žmogaus, kurį pykina, kad net išvėmiau. Mokytoja nepatingėjo pakilti į penktą mūsų namų aukštą, - ten mažame bute glaudėmės su mama ir močiute, o tėvas išėjo ir paliko, kai man buvo dveji, - norėdama įkalbėti leisti mane į teatrinę mokyklą. Beje, būdamas 16 metų, turėjau mesti mokslus, nes reikėjo užsidirbti pragyvenimui. Siekdamas aktoriaus karjeros, dirbau įvairius darbus. Vienintelė svajonė, kurią turėjau, mamą ištraukti iš skurdo ir ilgesio, viso to, kas sulaužė jos gyvenimą, sužalojo jautrią sielą, kai tėvas mus metė. Svajojau, kad ateisiu ir pasakysiu: "Mama, gavau rimtą darbą." Tačiau nespėjau to padaryti.

- Taip ir nesusituokėte savo vaikų motinomis, bet į tėvo pareigas žiūrite labai rimtai.

- Už tai turbūt reikia dėkoti tėvui. Nenorėjau būti į jį panašus. Turiu tris vaikus, ir už juos atsakau. Esu jų gyvenimo dalis. Ir labai daug gaunu atgal. Kai po filmavimo su jais matausi, jaučiuosi nepaprastai.

- Viename naujausių filmų vaidinate pagyvenusį aktorių, nebeturintį jokių norų, taip pat ir kūrybinių, jis kenčia, manydamas, kad prarado ir talentą.

- Tačiau aš dar nieko nepraradau! (Juokiasi.) Atvirai kalbant, man iki šiol sapnuojasi aktoriniai košmarai. Aišku, kai kurių norų nebeturiu. Tai yra į kai kuriuos pasiūlymus net nesigilinu. Imuosi tik tų vaidmenų, dėl kurių jaučiu kūrybinį alkį.

- O kaip reaguojate į gerbėjus, kurie įkyri, norėdami autografų, asmenukių?

- Visada stengiuosi daryti, ko prašomas - pasirašau, fotografuojuosi, spaudžiu ranką... Tačiau neatsimenu, kada pastarąjį kartą buvau prekybos centre. Niekada nevažiuoju metro. Mano vaikams nelengva. Jie niekur negali kartu nueiti, kad aplinkiniai manęs nepažintų. Na, nieko, kada nors pasiryšiu nusipirkti namelį ant ežero kranto - kur nors labai toli. Tai mano svajonė.

Pagal užsienio spaudą parengė Rasa PAKALKIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"