TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

N.Birulis: "Man šventės niekas nepadaro"

2008 01 19 0:00
N.Birulis niekada nesiskiria su legendiniu geltonuoju lagaminėliu.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Vyriausybei bejėgiškai ieškant partnerių naujos atominės elektrinės statybai, nepastebima, kokios jėgainės vaikšto šalia mūsų. Vienas iš tokių ir toks vienintelis - Norvydas Birulis, šviesų dailininkas, prožektorių, "galvų", dimerių ir kitais efektais koncertą paverčiantis švente, o šventę - neblėstančiu prisiminimu.

Kas nežino N.Birulio? Rankose - geltonas medinis daiktas, apie kurį sutarėme nekalbėti, o ant pečių - ne galva, o visas elektrinės valdymo centras. Jis beveik niekada nemiega (jei miega, to nežino), na, gal tik porą valandų perdien ir dirba, dirba, dirba... Tad nuo darbo ir prasideda pasakojimas arba keletas su šia asmenybe siejamų pasakojimų apie elektromonterį, pirmąjį kompiuterio ir lazerio gamintoją, šviesos režisierių ir šiaip - šviesų žmogų.

Amžina takoskyra

N.Birulis dirba 20 valandų per parą, kartais neturėdamas laiko nusnausti ir per likusias keturias. Net dusyk paklaustas, jis kartoja tą patį: dabartinis darbas neteikia jokio džiaugsmo. "Viską atperka tos dvi improvizacijos valandos per koncertą prie pulto", - sakė bendrovės STS apšvietimo dizaineris. Nuo pirmadienio iki penktadienio jis pradingsta: ieško klientų, apžiūrinėja renginių vietas, projektuoja, skaičiuoja, derasi, tvirtina sutartis. Ir vėl nauja savaitė. "Poilsio dienų šiame darbe nėra. Jei jų pasidarysi, iškrisi iš žaidimo", - anot N. Birulio, tai geležinė taisyklė. Kai prasideda renginys, žiūrovai mėgaujasi reginiu. Jiems - "kaifas". O N.Biruliui ir Ko - priešinga būsena, kafaras (arabiškas žodis, paimtas iš Jurgio Gimberio). Kai šventė baigiasi ir visi laimingi patraukia namo, prasideda ardymo, pakavimo darbai. "Man šventės niekas nepadaro ir nemanau, kad padarys ateityje. Amžina takoskyra", - nustato savo padėtį žiūrovų atžvilgiu N.Birulis.

Pasak Norvydo, dabar renginius organizuoja visi, kas netingi. Sunkiausia su tais, kurie nežino, ko nori. Tokie dažniausiai siekia ne meniškumo, o kuo mažesnės kainos. "Manęs klausia: kiek pigiausiai? Penki litai, - atsakau, - žvakutė prie pulto", - trykšta sąmoju N.Birulis. Užsakovus, kuriems svarbiausias kriterijus - grožis, pasak jo, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. "Esu altruistas ir fanatikas. Dažnai padarau daugiau, nei man sumokėta. Savo sąskaita", - priduria jis.

UAB "Ekstremalka"

Vasara. Scena Šventosios paplūdimyje susmenga į smėlį, ją pradeda lyžčioti potvynio vanduo. Dainuoja Česlovas Gabalis, virš vandens kabo kabelis, žuvys apspinta paskirstymo spintą. Minia žiūrovų, koncertas pačiame įkarštyje, spintoje - aukšta įtampa. N.Birulis ima karštai melstis, kad tik kabeliai būtų sandarūs. "Kad tik netrenktų kam per nagus! Esu atsakingas, pasirašiau saugos aktą", - sakė jis.

Žiema. Rotušės aikštėje rengiamasi kalėdiniam koncertui. Montuojama scena, spaudžia 30 laipsnių speigas. "Imi laidą, o jis lūžta rankose, kibirkščiuoja, sustingsta prožektorių variklių tepalas", - pasakojo N.Birulis. Koncertas baigiasi, brigada surenka techniką, suvynioja laidus - ir į Klaipėdą. O čia tik šeši laipsniai šalčio. "Chebra", čia galime be pirštinių dirbti", - sušunka kažkuris brigados narys. Atsisagstę viršutinius drabužius, visi virsta lauk iš automobilių. Vietiniai šiurpsta - kokie čia keistuoliai atvažiavo? "UAB "Ekstremalka", kitaip nepavadinsi", - keistuolius įvardija N.Birulis.

Darbas ir artimieji

Šviesų režisierius svajoja savaitę pagyventi ten, kur tikrai šilta, pvz., Ispanijoje, paplūdimyje. Ir nesulaukti jokio skambučio. "Dabar neturiu galimybės pailsėti, man skambina bet kuriuo paros metu: renginys, daryk, ką nori, bet atvažiuok. Poilsio diena atsieina brangiau už darbo dieną", - tvirtina N.Birulis. Jei ištrūksta atostogų, tai prie jūros praguli su kompiuteriu, atsakinėdamas į laiškus per "mobiliuką". "Iš tiesų - tai darbas fanatikui. Nėra tokių pinigų, kurie atpirktų mano pastangas. Visa esmė - įdomu. O jei įdomu, tai darbo labai daug", - guodėsi jis.

Darbas sunkiai dera su šeimos nario pareigomis. N.Birulio žmona Edita iš darbo grįžtantį vyrą dažnai pamato tik paryčiais, pati besirengdama į darbovietę. "Mūsų tvarkaraščiai visiškai prasilenkia, beveik nesusitinkame. Ji paskambina ar parašo žinutę, norėdama sužinoti, ar egzistuoju. Jei egzistuoju, šaunu", - sakė Norvydas. Edita - lituanistė, dirba Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute. Ji kartais skambina vyrui ir klausia, kuris žodis labiau tiktų. "Turiu būti ir kalbininkas", - patenkintas šypsosi pašnekovas.

Su pirmąja žmona Danguole, biologe, jis susipažino studijų metais. "Patikome vienas kitam, ir tiek, - neatskleidžia draugystės detalių N.Birulis. - Tačiau, esu padaras, kurį labai sunku ištverti." Pora išsiskyrė draugiškai, be barnių. Nesutapo gyvenimo pozicijos - taip jis aiškina nutolimą. Atsitiktinai susitikę, išgeria kavos, pasikalba apie sūnų Adomą, kuris baigė informatikos studijas.

Norvydo tėvas Kostas Birulis buvo nepriklausomos Lietuvos ryšių ir informatikos ministras, pirmosios vyriausybės narys. "Manau, jo labai nenuvyliau, gyvenome vienas kitą gerbdami, labai gerai sutardavome", - prisimena sūnus. Jis likęs sūnui sektinu pilietinio ir pareigybinio sąžiningumo pavyzdžiu. Iš tėvo sakė paveldėjęs technikos suvokimą. Ir čia pat pateikė bulvių tarkos ir kosminio laivo palyginimą, pritaikomą ir tėvui su sūnumi: "Juos jungianti idėja akivaizdi - veiksmo logika".

"Gigabaitinė" atmintis

Paklaustas, kiek jam metų, N.Birulis ima lankstyti pirštus. Lankstosi, vadinasi, dar nedaug. "Mano atmintis - loginė, - sakė jis. - Istorija mokykloje man buvo peilis, nes jokios logikos joje nėra. O reikėjo atsiminti: kas, su kuo, kaip ir kuriais metais." Todėl apie pirmąjį vaikystės teatrą, cirką, net pirmąją meilę ar bučinį geriau neklausti. Sakė neprisimenąs net nakties, pirmą kartą praleistos su moterimi. "Mano atmintis "gigabaitinė", aš ją naudoju tauresniems tikslams", - štai taip.

Tačiau pirmasis prisiminimas ganėtinai ankstyvas. Norvydas tada buvo trejų metukų, šeima gyveno T.Ševčenkos gatvėje. "Laipiojau į "Amerikos balso" slopintuvų bokštus, kurie stovėjo mūsų kieme", - pasakojo prisimindamas vaikystę. O mama neleido karstytis, tempė už kojos, liepė leistis žemyn. Šis epizodas rodo, kad jau vaikystėje Norvydas siekė išgirsti laisvės balsą, už schemų, matricų, konstrukcijų ieškoti nematomos, bet glūdinčios, prasmės. Kas kita - prisiminimai apie sukurtus technikos gaminius.

Išrinktas televizorius

Vos kelerių metukų Norvydas - jau inžinierius. Jis žino, kas yra radiolempos, diodai, ritės ir relės. Tėvelis iš darbo atveža schemų, ir mažylis imasi darbo. Jo imtuviukai elementarūs - ausinės su diodu ir laidu prijungtas... lietvamzdis. Girdėti Vilniaus programa. To negana. Namų kertėje rastas sekcijos stalčius tampa pirmojo patefono korpusu. Tereikia prijungti prie televizoriaus - dėl garso. Kalvarijų gatvėje pirktos nukainotos plokštelės po tris, dešimt kapeikų vaiko rankose, sakytum, pačios užgroja. Sukasi ant pieštuko plokštelė, pagaliukas su elektromagnetu ir adata prijungtas prie televizoriaus - dėl tos pačios priežasties.

Prisimena ir pirmąjį pėrimą. Grįžęs namo tėtis Kostas rado vieną pirmųjų Sovietų Sąjungoje televizorių "Start". Išrinktą dalimis. "Dabar tai neįsivaizduojama brangenybė, kurią sugebėjau išardyti varžtas po varžto", - pasakojo Norvydas. Sūnaus smalsumas tėvui pasirodė perdėtas... Pirmąjį elektrošoką gavo jau vėliau.

Aistra diskotekoms

N.Birulis sakė mokyklos laikais jokioje grupėje negrojęs. Degdamas aistra garso technikai, jis su draugais rengė diskotekas. "Buvome pasigaminę galingas kolonėles. Nešti jas tekdavo dviem, bet skambėjo gerai", - prisimena N.Birulis. Lapių vargonininkas mikčiojo kalbėdamas, bet giedojo jis gražiai (paimta iš Antano Škėmos). Priešais "Vaikų pasaulį", kitoje "gediminkos" pusėje, būta "univermago". Ant jo sienos kabojo metalinė dėžė-spinta, kurioje miesto elektrikai laikė atsargines dalis. Norvydas su draugais įsmukdavo, įsisukdavo į ją ir pasisavindavo neono vamzdelius. Kita Vilniaus vieta - draugo butas virš "Voveraitės" gastronomo. "Tyliai vogdavome po langu laikomus atsarginius transformatorius", - pasakojo N.Birulis. Nedideliais kiekiais, po dešimt kilovoltų... Nusavintos detalės greitai prigydavo diskotekos salėje.

"Pro vodku"

Pirmasis butelis, kaip ir dera ugdymo įstaigoje, išbandytas mokykloje. N.Birulis vadovavo S.Nėries mokyklos radijo mazgui. Direktorius leisdavo už mokyklos pinigus pavedimu įsigyti radiotechnikos prekių ir įrankių. Už porą šimtų rublių mokiniai nusiperka laidų, žirklių, atsuktuvų, replių ir du sifonus bei 200 vienkartinių balionėlių su angliarūgšte. Prisiperka, sienas gręžia, laidus vedžioja ir džiaugiasi: "Oi, čia garsinsime, oi, čia darysime." Direktorius išsikviečia N.Birulį "ant kilimo" ir klausia: "Kas čia per sifonai, kas čia per balionėliai?". Tas susigūžęs: "Daug dirbame, gerklė išdžiūva, gazuoto vandens vakarais norime atsigerti." Direktorius nukerta: "Supratau. Vieną sifoną ir šimtą balionėlių man į kabinetą neši! Laisvas!". Pasidalijo perpus - įrangą ir svaiginantį malonumą. "Toks skanus putojantis gėrimas iš obuolių rašalo išeidavo, kai prisotini angliarūgšte!" - apsąla pašnekovas.

"Provodkė"

Kai N.Birulis mokėsi devintoje ar dešimtoje klasėje, mokyklos direktoriui prabilo sąžinė. Už nenuilstamą ir nenutraukiamą "tąsymąsi" (na, ir žodis, kai įsiklausai) su laidais jis nutarė atsidėkoti ir įdarbino moksleivį laborantu. 40 rublių atlygis - milžiniškas, už tokį galėjai nusipirkti firminio vinilo. Direktoriaus pasiūlyme glūdėjo "gili" prasmė - giliai mokyklos sienose būta tūkstančio metrų laidų, jungusių sistemas, kino projektorius, laikrodžius ir skambučius, kuriuos metų metais po mokymo įstaigą vedžiojo jaunasis elektromonteris. Juos reikėjo surasti iš naujo. "Laidų liko visa raizgalynė. Padėjau jiems išsiaiškinti, kur jie ir į kur veda, ką su kuo jungia", - įdirbiu gyrėsi pašnekovas. Vėlesnės moksleivių kartos, bekrapštydamos sienas, būdavo, atveria kokią skylę, kurioje lyg "Dvylikoje kėdžių" styro trys stori laidai, penkiolika plonesnių ir dvidešimt visai plonyčių. "Niekas nesuprato, kur jie galėtų nuvesti ir kokia jų paskirtis", - sakė buvęs laborantas. Paieškos užtruko, ir pirmosios darbovietės atlyginimas šildė kišenę dar metus po paskutinio skambučio. Sukosi naujos vinilo plokštelės...

Sovietmečio nuotrupa

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje studentas N.Birulis sėdėjo Kauno geležinkelio stotyje ir laukė traukinio į Rygą. Šimtasiūle apsigaubusiam jaunuoliui kompaniją "palaikė" puodelis kavos ir naktis, jo visiškai netrikdė salėje praleistos trys laukimo valandos. "Nutranzavau" į Kauną, ko gi nepalėkus į Rygą", - mąstė sau studentas. "Tuo metu buvau užkietėjęs vienišius, kitokios kompanijos man nereikėjo." Tačiau svetingame mieste greitai atsiranda gera kompanija... Prisistatė stoties budėtoju. Paprašė dokumentų, uždavė kitokių klausimų, aiškinosi. "Dundukas niekaip negalėjo suprasti, kodėl aš važiuoju naktį į Rygą, "biesas" žino, ko ir kaip", - prisiminė N.Birulis. Viešnagė baigėsi taip: aštuntojo dešimtmečio pabaigoje "jaunuolis- vardas-Norvydas-pavardė-Birulis-užsiėmimas-studentas-gyvenamoji vieta-Vilnius" sėdėjo Kauno milicijos poskyryje. Neilgai, nes po pirmojo sulaikymo nesunku sulaikyti dar kartą.

Dar kartą - Birštone, per džiazo festivalį. Begurkšnojantį alų prie baro, žiūrėk, ir šaukia: "Ateik čia." Tada N.Birulis neliko vienas - sulaikytas buvo ir Eimuntas Nekrošius. Vėliau paaiškėjo, kad nurodymas "semti" buvo duotas dėl Estijoje, Tartu mieste, vykusio pankų sąskrydžio. Vykdytojai supainiojo respublikas. Jaunuolio atstovas ryšiams su dabartimi: "Jiems Lietuva ar Estija švietė vienodai - "Pribaltika". Nurodymas duotas, todėl pašlavė visur." Taip, sovietinės valdžios veiksmuose, perfrazuojant Volodią Vysockį, "byla dobraja dolia džiaza".

Prezentacijos meno etika

N.Birulį visada domino technikos ir meno sąlytis, sritis, kurioje šios sferos papildo viena kitą. "Vaikystėje perpratęs technikos esmę, daugiau tuo nebesitenkinau. Klausydamasis muzikos, skambesiui nebeteikiau svarbiausios reikšmės. Labiau knietėjo išsiaiškinti, kokiu instrumentu grojama, pagal kokią schemą ir kokio reikia generatoriaus šiems garsams išgauti", - dėstė šviesų dailininkas. Polinkis mene ieškoti technikos, o technikoje - meniškumo, dar mokykloje Norvydą paskatino susidomėti apšvietimo ir prezentacijos galimybėmis. "Šviesos dailė yra tarsi džiazas, akimirkos improvizacija, - sakė jis. - Tu "matai" muziką, pildai atlikėjų norus ir kuri kažką savita, kaip visateisis ansamblio narys." Kažkada iš kolegės išgirdęs komplimentą, kaip gerai šviesos efektais jis "koduoja" muziką, Norvydas ėmė spręsti moralinį klausimą, ar tas visateisiškumas yra etiškas grojančių kolegų atžvilgiu: "Įsivaizduok, trio groja nuosavą kūrinį. Aš, ketvirtas, lendu su savo šviesomis ir priverčiu publiką "kaifuoti". Ar tai dera su elementaria etika? Savo kūryba stumti juos į šalį, tarsi sakydamas: "Jūs čia grokite, jūs man - fonas, aš padarysiu iš jūsų meninį vaizdą". Tačiau netrukus šviesų dailininką nuramino mintis, kad prezentacija nėra muzikos žanras, o koncertas nėra tik muzika - į jį renkasi žiūrovai, o ne klausytojai.

Ar žinote, kad...

N.Birulis nevalgo žuvies? "Savo noru jos niekada nesirenku. Daržovių irgi nemėgstu - esu ekstremalus mėsėdis", - gąsdina jis.

N.Birulio mėgstamiausias patiekalas - makaronai su faršu? "Tai mano meilė. Nežinau, kodėl, neturiu pasiteisinimo", - nerado pasiteisinimo. Pats valgio negamina - nėra kada, todėl kaulija žmonos. "Jei rasiu laisvo laiko, geriau miegosiu kaip lavonas, nei gaminsiu", - pabrėžė Norvydas.

Liepos švenčių kalendorių pradeda "birulinėmis" vadinamas gimtadienis? Pasiektas ir rekordas: 15 kvadratinių metrų bute jas kartą šventė 86 žmonės (vonioje buvo erdviausia).

N.Birulis buvo sumeistravęs lazerį? Tai įvyko praėjusio amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje, grupės "Saulės laikrodis" aktyvumo periodu. Klaikiai kaukiantis karsto formos ir matmenų įrenginys, "papuoštas" radioaktyvumo ženklu, gąsdindavo žiūrovus, todėl būdavo statomas priešais sceną kitame salės gale. "Kai būdavau blogos nuotaikos, šiuo įrenginiu piešdavau lytinius organus, kurie išaugdavo į gražią sovietinę žvaigždę", - sakė lazerio autorius.

N.Birulis neatmenamais laikais gamino nuosavą kompiuterį? Jo schema vos išsiteko 30-yje lapų. "Pramonė mane pasivijo ir aplenkė", - sakė gamintojas. Kompiuteris taip ir nebuvo surinktas, atsirado IBM, PC, XT. Palyginęs savo ir JAV gamintojų schemas, N.Birulis galėjo nerausdamas konstatuoti, kad "daug kas sutapo, daug kas mano buvo geriau sumanyta, daug kas - jų".

N.Birulis nėra surūkęs nė vienos cigaretės? "Pati rūkymo idėja nėra priimtina - gadinti orą ir jaustis teisiam. Negaliu sau leisti tokiam būti", - teigė jis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"