TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

N.Bražėnaitė: "Į Lietuvą žvelgiu Juozo akimis"

2007 07 05 0:00
Rytoj N.Bražėnaitė-Paronetto atsiims Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių.
Nuotrauka: © Lietuvos žinios

Nijolė Bražėnaitė - Juozo Lukšos-Daumanto legendos dalis. Su partizaninę užduotį Paryžiuje vykdžiusiu Daumantu ji susipažino 1948 metų vasarą. Užsimezgė draugystė, kuri 1950-ųjų liepos 23-iąją baigėsi vestuvėmis. Porą Tiubingene sutuokė prelatas Mykolas Krupavičius. Tačiau jau po savaitės jie išsiskyrė - visam gyvenimui.

J.Lukša grįžo kovoti į okupuotą Lietuvą ir 1951 metų rugsėjo 4 dieną žuvo išduotas, pakliuvęs į pasalą. Apie vyro žūtį Nijolė nieko nežinojo šešerius metus.

"Aš žinau, Niliuk, kad toliau grumsiuos ne dėl savo vieno, bet dėl mudviejų garbės, kame Tu, Brangioji, lydėsi mane savais pergyvenimais ir savo malda", - rašė J.Lukša žmonai paskutiniame laiške. Vieno žymiausių Lietuvos partizanų vadų Daumanto laiškai išleisti knyga "Laiškai mylimosioms".

"Buvau jam antra mylimoji, - prisimena Nijolė, - nes pirmoji buvo Lietuva. Tačiau neretai abi mylimosios susiliedavo į vienumą. Buvau jam Lietuva užsienyje, o Lietuvoje-manyje jis ieškojo dvasios stiprybės."

83 metų moteris kasmet iš JAV atvyksta į Lietuvą. Rytoj Valstybės dienos proga prezidentas Valdas Adamkus įteiks "gydytojai, visuomenininkei, lietuviško sąmoningumo išeivijoje ugdytojai, įsipareigojimo nepriklausomai Lietuvos valstybei tradicijų puoselėtojai, jaunimo globėjai ir jo prasmingos veiklos savosios šalies labui skatintojai" N.Bražėnaitei-Paronetto Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių.

- Mes pažįstame jus ne tik iš "Laiškų mylimosioms", bet ir iš Jono Vaitkaus filmo "Vienui vieni".

- Džiaugiuosi, kad sukurtas toks filmas. Jį pamatė daug žmonių. Sutikau nemažai jaunuolių, kuriems filmas padarė didelį įspūdį, vadinasi, paskatino susimąstyti apie mūsų pasipriešinimo kovą dėl Lietuvos laisvės. Neigiamų nuomonių negirdėjau.

- Kai žiūrėjote filmą, jums teko iš naujo išgyventi skausmingą istoriją, šįkart pasakojamą meno kalba. Vėl kraujavo žaizdos?

- Visada, kai reikia tai iš naujo prisiminti, labai susijaudinu. Atrodo, bėgantis laikas prisiminimus nugludina, tačiau kiekvieną kartą jie vis dar tokie pat aštrūs. Gerai, kad pastaruoju metu žmonės gali įsigilinti į partizanų kovas, jų motyvus. Man labai sopėdavo širdį dėl partizanų pajuokos sovietiniais metais, pasityčiojimo iš jų. Visą laiką stengiausi, kad tų jaunų vyrų, kovojusių iš meilės Lietuvai, pasiaukojimas nebūtų pamirštas. Daugybė jų žuvo, tačiau ta kova turėjo prasmę.

- Kaip patiko žiūrėti į save ekrane?

- Apskritai nemėgstu žiūrėti į save filmuotoje medžiagoje.

- Ten jūs tokia linksma, nuolat besijuokianti. Esate tokia?

- Man daug kas sakė: "Kodėl tave pavaizdavo tokią vėjavaikę?" Brigita Bublytė ir kiti aktoriai labai stengėsi, kad filmas pasisektų. Jie įsigilino į medžiagą ir padarė labai daug. Žinoma, filmas yra meno kūrinys, jis negali šimtu nuošimčių atspindėti tikrovės. Tik šiek tiek gaila, kad mane vaizduojantį personažą aprengė ne tautiniu kostiumu. Tekėdama vilkėjau tautinius drabužius, nes kitokių neturėjau. Man net į galvą neatėjo ieškoti suknelės. Tačiau tai smulkmena.

- Kokios mintys sukasi galvoje prieš atsiimant apdovanojimą?

- Nesijaučiu kuo nors ypatingai nusipelniusi. Tiesą sakant, net nežinau, už ką mane apdovanoja, neskaičiau pareiškimų, kuriais remiantis priimtas toks sprendimas. Man be galo rūpėjo, kad mūsų partizanų kova dėl Lietuvos laisvės būtų deramai įvertinta. Dėl to dariau viską, ką sugebėjau. Nebuvau vienintelė. Tik tiek, jog visa tai mane palietė labai asmeniškai. Gerai žinojau, kokią auką Juozas ir kiti partizanai sudėjo, todėl stengiausi daryti viską, kad iš ateinančių kartų nebūtų atimta tikroji istorija, kad jauni žmonės nebūtų supainioti visokio prosovietiško požiūrio.

- Esate sakiusi: "Tada į ateitį žvelgiau Juozo akimis." Vis dar žvelgiate į Lietuvą Juozo akimis?

- Žinoma. Esu laiminga, kad Lietuva atgavo laisvę, džiaugiuosi jos pažanga. Atvykstu kasmet ir jaučiu, jog vis daugiau žmonių, ypač jaunų, supranta, kas yra laisvė ir kokia kaina ji pasiekta.

- Ar galima sakyti, kad Daumanto regėta krašto vizija jau išsipildė?

- Kažin ar visiškai išsipildė. Manau, laukia dar ilgas kelias, kol ta vizija įsikūnys. Skaitydama partizano Dzūko dienoraštį, taip pat Juozo mintis knygoje "Partizanai" ir laiškuose mąstau, ar dabar žmonės šitaip reaguotų į kraštą ištikusią nelaimę. Noriu tikėti, kad lietuviai visada liks lietuviai: jeigu kas palies jų žemę, sukils prieš okupantą.

- Kas jums kelia nerimą iš dabar Lietuvoje vykstančių dalykų, kurie galbūt kertasi su partizanų išsvajotais idealais?

- Mes vis dar keliamės. Dar kliudo daugybė praeities liekanų - juk okupacija truko taip ilgai. Man nerimą kelia nesupratimas, kas yra krašto meilė. Nekalbu apie savo kartą. Mes, senų laikų žmonės, gal nemokame realiai vertinti padėties, bet mums skauda širdį, kad ne kiekvienas jaučia taip, kaip mes.

- Šešerius metus nieko nežinojote apie vyro žūtį. Ką jums bylojo nuojauta?

- Visą laiką tikėjau, kad Juozas išliks gyvas. Jis buvo tvirtai nusiteikęs dar kartą prasiveržti pro geležinę uždangą. Klioviausi Dievo malone. Man buvo labai sunku: laikas bėgo, o apie jo likimą niekas nežinojo. JAV Kongreso narys Charlesas Kerstenas 1953 metais lankėsi Europoje, susitiko su liudininkais ir suprato, kad Juozas žuvo. Kai jau neliko jokių abejonių, pranešė man. 1956-aisiais sužinojau, kad Juozas žuvęs, partizanai sunaikinti...

- Ar tada neužgeso viltis, jog Lietuva kada nors bus laisva?

- Mums ta viltis niekada nebuvo užgesusi. Mes tam ir darbavomės iš visų jėgų, kad tokią viltį palaikytume. Įvairiomis demonstracijomis, kreipimaisi į Kongreso narius, ypač Vasario 16-osios proga. Ir sulaukdavome palaikymo, paramos.

- Paskutiniame laiške J.Lukša-Daumantas jums rašė: "O jei kartais likimui patiktų mane fiziškai sunaikinti, tai Tu, Niliuk, tąsyk padaryk mane kažkur egzistuojantį laimingu, susikurdama sau vėl laimingą gyvenimą..." Kaip vėliau klostėsi jūsų gyvenimas? Ar buvo laimingas?

- Į Ameriką atvykau Ch.Kersteno padedama. Kišenėje turėjau medikės diplomą. Galų gale po penkerių internatūros ir rezidentūros metų tapau patologe. Susipažinau su vienu italų mokslininku, su kuriuo kartu dirbome vienoje garsioje Niujorko ligoninėje. Man jis padarė didelį įspūdį, pradėjome draugauti. Kartu rašėme porą straipsnių, vėliau sukūrėme šeimą. Su Fiorenzo Paronetto

užauginome dvi dukras, Laurą ir Liuciją. Dabar joms - per keturiasdešimt. Liucija irgi baigė mediciną, dirba vaikų ligų gydytoja. Laura Bostono universitete studijavo veterinariją. Turime penkis vaikaičius. Gyvename prie pat Niujorko.

- Bet vis tiek turbūt gyvenate su skausminga praeities našta?

- Kas mano gyvenime yra įvykę, to negaliu pamiršti. Niekada negalėsiu. Turbūt niekas negalėtų... Praeitį visada nešiosiu širdyje. Mano vyras Renzo - labai inteligentiškas ir supratingas. Jis žino, kad negaliu pamiršti praeities, ir išmoko su tuo taikytis. Mes tikrai esame laiminga šeima - Juozo noras išsipildė. Tiesiog taip susiklostė.

- Kodėl pasirinkote medikės kelią?

- 1941-aisiais, jau rusų okupacijos metais, baigiau Kauno "Aušros" mergaičių gimnaziją. Iš aštuoniolikos mano bendraklasių trylika pasirinko mediciną. Ji mums atrodė tokia nepaprasta. Gal kad laikai buvo neramūs ir reikėjo mąstyti apie praktišką profesiją.

Mes visos, išskyrus dvynę seserį, kuri susirgo plaučių tuberkulioze, pasirinktą mokslą baigėme, įgijome specialybę. Šešios liko Lietuvoje (kelias išvežė į Sibirą), kitos šešios atsidūrė Amerikoje ir Kanadoje. Tarp jų buvo ir patologių, ir ginekologių, ir akių ligų specialisčių. Turiu padėkoti mamai, kuri ragino mus, vaikus, du sūnus ir dvi dukras, mokytis, įgyti specialybę.

- Jūsų išblaškytos šeimos likimas atspindi visą krašto istoriją. Sibiras, emigracija...

- Mama kentėjo Sibire beveik 8 metus. 1949 metų gegužę ją ištrėmė prie Baikalo ežero. Ten sunkiai dirbo, baisiomis sąlygomis. Virė, valė, skalbė - kartu išvežtiems vyrams buvo lyg šeimininkė. Tarp tų vyrų buvo trylika Kauno kunigų seminarijos klierikų ir kunigų. Mūsų šeimai ypač brangus prelatas Vincas Pranckietis. Mamai padėjo ištverti tremtį jo moralinė parama. Kai atvažiuoju į Lietuvą, visada jį aplankau. Mama dažnai minėdavo prelatą savo laiškuose. Na, o galų gale atsivežiau mamą į Ameriką.

- Beveik neįmanomas dalykas.

- Mes su mama neturėjome jokių ryšių nuo 1944-ųjų iki 1956-ųjų. Pagaliau suradau ją ir 1956 metais gavau pirmą laišką iš Sibiro. Tada jie pasipylė vienas po kito. Konstancijos Bražėnienės laiškai sudėti į 2004 metais išleistą knygą "Ir dar valandėlė..."

Nutarėme: kas bus, kas nebus, bet kaip nors atsivešime ją į Ameriką. Mama neturėjo kur gyventi, juk viskas buvo atimta. Glaudėsi pas gimines, kurie jai buvo labai geri, tačiau vis tiek ilgėjosi mūsų, vaikų. Mamos atvykimo klausimu rūpinosi tas pats Ch.Kerstenas, viceprezidentas Richardas Nixonas, keli senatoriai, bet jų pastangos buvo nesėkmingos. 1965 metais į Lietuvą važiavo žurnalistė Salomėja Narkeliūnaitė. Paprašiau jos aplankyti mamą. Tik žurnalistės dėka mamą išleido, nes ji pažinojo asmenis, duodančius leidimus išvykti. Reikėjo juos papirkti. Mamos nenorėjo išleisti dėl to, kad aš - Juozo Lukšos našlė. O mama nieko apie tai nežinojo. Kaip jai galėjau viską parašyti?! Amerikoje mama pagyveno puspenktų metų. Atvyko prastos sveikatos. Sesuo atskrido iš Australijos ir jos susitiko Paryžiuje, o mes su broliu ir vyru laukėme Niujorke. Kai pamačiau, nepažinau - susitraukusi senutė, kuri visiškai nepriminė ankstesnės mamos. Bet ji atsigavo. Nelabai turėjau laiko daugiau su mama pabūti, nes nemažai dirbau. Didelė paguoda jai buvo kaip tik tada gimusi vaikaitė Laura. Vis dėlto mama be galo ilgėjosi Lietuvos ir savo "sibiriokų", tačiau prieš mirtį pasakė: "Ačiū Dievui, ačiū Dievui, kad mane išleido ir kad susitikome."

- Buvote Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto darbuotoja, Ateitininkų federacijos, Lietuvių katalikų mokslų akademijos, Lietuvių fronto bičiulių sąjūdžio, Lietuvių katalikų religinės šalpos ir kitų organizacijų, dabar - Tautos fondo tarybos narė. Kas verčia taip aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje?

- Verčia?!

- Skatina.

- Yra žmonių, kurie už mane šimtąkart aktyviau veikia. Manau, beveik visų išeivių širdyse degė meilė Lietuvai ir kuris ką sugebėjo, tą ir darė jos labui.

- Jus turbūt džiugina Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos veikla. Įrengtas Juozo Lukšos muziejus, veikia Lietuvos ir užsienio lietuvių rezistencijos studijų centras.

- Labai džiugina. Prisimenu, kokia vyko kova dėl galimybės pavadinti mokyklą partizano vardu, kaip buvo sunku gauti leidimą. Tada partizanus dar vadino banditais, žudikais ir panašiai. Nuo to laiko nueitas jau netrumpas kelias. Gimnazija pelnė autoritetą ne tik Kauno rajone. Tai gabus ir šviesus jos direktorius istorikas Vidmantas Vitkauskas sugebėjo pakelti įstaigą į tą lygį.

- Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms Valstybės šventės proga?

- Linkėjimai, kaip ir visą gyvenimą, yra tie patys: kad Lietuva taptų tokiu kraštu, apie kokį mes svajojome. Klestinčiu ir branginančiu savo laisvę. Dar daug galima iš kitų kraštų pasimokyti - laisvės ir demokratijos. Norėčiau, kad daugiau Lietuvos žmonių jaustų pasididžiavimą savo kraštu.

- Kokia jūsų šios viešnagės programa?

- Apdovanojimas man - didelis pamaloninimas, esu dėkinga už įvertinimą. Bet ne mažiau džiaugiuosi proga atsivežti į Lietuvą vyrą ir vaikaitę. Bus Mindaugo karūnavimo diena, vyks Dainų šventė - norėčiau, kad jie pajustų tautos dvasią. Norėtume aplankyti Kryžių kalną, Kernavę, Trakus. Iš Kauno atvažiuoja mano mirusio brolio Mindaugo duktė Dovilė. Jo gyvenimas irgi labai tragiškas. Vokiečiai abu mano brolius buvo paėmę į kariuomenę. Mindaugas pakliuvo į sovietų nelaisvę, turėjo būti vežamas į Sibirą. Kadangi jis padėjo mamai išgelbėti du žydų vaikus, Sarą ir Aleksandrą, ji tuo liudijimu ištraukė sūnų iš belaisvių stovyklos. Mindaugas studijavo farmaciją, bet sveikatą jau buvo praradęs - mirė, paliko besilaukiančią žmoną.

- Gal buvote Izraelyje pažiūrėti mamai skirto Pasaulio teisuolio medelio?

- Sara mus kvietė tol, kol galų gale su vyru nuvažiavome. Aplankėme Yad Vashem memorialą, kuriame šalia kitų gelbėtojų iškaltas ir mamos vardas. Sara mamos portretą laiko garbiausioje namų vietoje. O Aleksandras gyvena netoli Niujorko. Jie abu profesoriai. Aleksandras mėgsta keliauti, dažnai paskambina, visada prisimena mamą.

- Gal lankėsi ir Lietuvoje?

- Buvome atvažiavę drauge. Būtinai norėjo pamatyti tą vietą, kur mama slėpė jį ir Sarą. Name Kaune, netoli aerodromo, S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje, ant aukšto. Ten gyvena kiti žmonės, bet jie maloniai įsileido. Aleksas užlipo. Susitiko su praeitimi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"