TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

N.Juška: "Kaip noriu, taip ir elgiuosi"

2009 05 30 0:00
"Baletas - mano gyvenimas", - tvirtina Nerijus.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Pavarčius žurnalus kartais susidaro įspūdis, kad Nerijus Juška tampa labiau žinomas kaip įvairių renginių dalyvis, o ne baleto solistas. Vyrui pikta dėl lipdomos vakarėlių liūto etiketės, aplinkinių domėjimosi jo meilės reikalais. Tačiau visa tai nublanksta prieš kojos operaciją, po kurios Nerijus nuogąstauja negalėsiantis grįžti į sceną.

- Esate dažnai matomas žurnalų puslapiuose apie vakarėlius, priėmimus. Keista tokiose vietose matyti baleto solistą.

- Kai galiu, kartais pasilinksminu. Visą gyvenimą sau tai draudžiau, nes dariau karjerą. Kiek per metus aplankydavau vakarėlių, kol man suėjo 30 metų, galėjau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Visą karjeros laiką buvo liūdniausia praleisti naktinį gyvenimą. Kai kiti ėjo į diskotekas, turėjau gultis miegoti, nes anksti rytą laukė repeticijos, vakare - spektakliai. Aukojau pramogas. Dabar irgi atsisakau kvietimų, jei kitą dieną turiu šokti.

Esu vadinamas vakarėlių liūtu. Koks aš liūtas? Žmonės paprasčiausiai mato tai, ką nori. Kodėl niekas nekalba apie mano darbą teatre? Man darbas - svarbiausias dalykas. Nejau vakarėliai užgožia tai, ką darau scenoje?!

Esu pakraupęs, kokių straipsnių prisiskaitau. Stebina tokios frazės, neva girtuokliauju ir nežinia prie ko tai prives. Tačiau ar kas nors bent viename vakarėlyje yra matęs mane girtą? Šito nėra buvę. Jei kartais fotografams ir pozuoju laikydamas taurę šampano, tai dar nereiškia, kad geriu.

- Ar Operos ir baleto teatro artistai turi paisyti kokių nors nerašytų taisyklių?

- Ne. Kaip noriu, taip ir elgiuosi. Nesistengiu taikytis, net jei kitiems ir nepriimtina, ką darau. Nesu iš tų, kurie nutyli, jeigu kas nors nepatinka. Gal todėl manęs daug kas nemėgsta?

- Ar teatre jaučiama konkurencija?

- Kokia ten konkurencija... Mus, du pagrindinius solistus, sudėjus išeitų vienas sveikas, normalus šokėjas.

- Jaučiatės atsiskleidęs kaip baleto šokėjas?

- Hmm... Ne.

- Ko trūksta iki visiškos laimės?

- Turiu daug minčių, planų, svajonių, susijusių su baletu. Kitą sezoną planuoju surengti keletą jubiliejinių koncertų Lietuvoje, kad ne tik vilniečiai galėtų pamatyti baleto spektaklius. Jau šiemet norėjau tai padaryti, tariausi su organizatoriais. Jie, žinoma, išsigando krizės, bet ateinantį sezoną, manau, pavyks viską įgyvendinti.

Čiužinių reklamos agentas

- Žinau, kad turėjote minčių pasitraukti iš Lietuvos scenos?

- Taip, tokių minčių buvo prieš "Auksinius scenos kryžius". Tvirtai sau pasakiau: jei šiemet negaunu apdovanojimo, arba metu viską, arba išvažiuoju šokti į užsienį. Jeigu pasižadu, taip ir padarau. Žinau, kad baletas yra mano gyvenimas, kad metęs žiauriai gailėčiausi, bet tai būtų principo reikalas. "Durnas" reikalas, tačiau toks jau esu: principas - svarbiau už viską...

Mane papiktino pats apdovanojimo įvardijimas, kad gavau jį už Ugnies paukštės vaidmenį spektaklyje "Ugnies paukštė". Geriau būtų įteikę už metų darbą, o ne už tokį nesąmoningą spektaklį, kurio kitą sezoną net nebus. Apima jausmas, jog apdovanojimus skiria eilės tvarka. Norėjo, kad nesupykčiau, neburbėčiau ir mažiau skandalyčiau.

- Kieno nuomonė jums svarbi?

- Kiek žmonių - tiek nuomonių. Štai kitą sezoną mane kvietė dalyvauti viename televizijos šokių projekte. Iš pradžių sutikau. Paskui ėmiau tartis su draugais. Vieni mano sprendimui pritarė, kiti priminė, kad čia - Lietuva, ir kiek laukia purvo. Dėl viešosios nuomonės atsisakiau.

Prisimenu, kiek kritikos sulaukiau, kai dalyvavau "Auksinių svogūnų" renginyje. Visi kalbėjo, esą Juška, nuėjęs į tokį šou, nusirito. Tačiau buvau ten ne buratinas, parodžiau "aukštą klasę" - tai, ką darau teatro scenoje. Norėjau, kad daugiau žmonių pamatytų baleto grožį.

- Taip pat esate kritikuojamas, jog reklamuojate, pavyzdžiui, čiužinius...

- O Jėzau, dėl to net per miestą ramiai negaliu pereiti. Bet kuriame draugų būryje tampu vos ne reklamos agentu. Klausinėja, ar čiužinys tikrai geras...

Daug kas smerkia, jei šoki ne vien teatre. Visi mat tokie šventieji... Nematau čia nieko blogo, juk nesu šventoji dvasia, kad galėčiau vien iš teatro gyventi. Jei būtų normalus atlyginimas, niekas neieškotų papildomos veiklos. Todėl pateisinu ir kyšius imančius policininkus. Ir pats jiems duodu, kaip sakau - remiu.

- Esate minėjęs, jog norėtumėte daugiau papildomų užsakymų.

- Jeigu prasitariu, kad noriu ne tik teatre pasirodyti, žurnalistai iš manęs padaro vos ne go-go šokėją; parašo, neva mielai vestuvėse šokčiau. Na, jei vestuvės būtų teatre, kodėl ne.

Viename prabangiame automobilių salone teko pristatyti naują automobilį, buvo ir nedidelis šokio epizodas.

Tamsta mokytojas

- Su Andriumi Kandeliu įkūrėte pramoginių šokių ir baleto mokyklą. Kokios jūsų pareigos?

- Esu pedagogas. Toks darbas man patinka. Šiais metais teatre turėjau vesti repeticijas šokėjams. Patinka rėkti ir staugti ant visų (juokiasi). Šokėjai klauso, žiūri į mane ne tik kaip į mokytoją, bet ir kaip į kolegą.

- Kokiame teatre labiausiai norėtumėte šokti?

- Esu laimingas šokdamas mūsų teatre, kol manęs nenervina... (juokiasi). Garsiajame Sankt Peterburgo Marijos teatre norėčiau sušokti, bet ne dirbti. Smagiausia važinėti po pasaulio teatrus.

- Ar publikos temperamentas skirtingas?

- Žiūrovai skiriasi net Lietuvos miestuose. Klaipėdoje šokau "Graiką Zorbą". Užteko pasirodyti - publika ėmė šaukti ir ploti. Net sutrikau, pamiršau, ką reikia daryti, koks eiliškumas, ėmiau šokti bet ką. Pasibaigus spektakliui ir nusileidus uždangai, ant scenos atbėgo būrys žmonių prašyti fotografuotis, autografų. Tai labai malonu.

Po poros dienų Vilniuje rodėme tą patį pastatymą. Išėjau į sceną - šaltukas. Iš karto pasakiau: "Nafig, čia nešoksiu." Mums, artistams reikia plojimų, jie mus palaiko. Kuo daugiau žmonės ploja, tuo geriau

šoki. Kai pasitinka ovacijomis, esi pasiruošęs "perspjauti" save, publika suteikia dešimteriopai daugiau energijos. Kai ji nereaguoja, ir pats šoki snausdamas.

Iš užsienio šalių labiausiai įsiminė Brazilija. Per visą spektaklį publika buvo audringa, nenurimo ir po pasirodymo. Kolegė pasakė, kad

turėsiu išeiti bisui. Pirmą kartą gyvenime per spektaklį ėjau kartoti kelių šokio judesių.

Lietuvoje žmonėms galbūt gėda pernelyg daug ploti, sušukti "bravo". Arba publika nerimauja, kaip kiti reaguos, arba jau yra "atsikandusi" pramogų. O artistui žiūrovų reakcija - kaip dopingas.

- Prisimenate savo pirmąjį spektaklį?

- Buvau gal dvylikos metų. Atsimenu tą jausmą, kai publika pirmą kartą pradėjo man ploti už šuoliukus. Tą akimirką jaučiau tokią euforiją, kad, atrodė, į orą pakilau. Šypsena iš tos laimės tikriausiai apsivyniojo aplink galvą. Nerealus jausmas...

Nagais perrėžti šonai

- Kaip atėjote į baletą?

- Tai buvo seniai. Vaikystėje vaikščiodavau ant pirštų galų: vos grįždavau iš darželio ir pasistiebdavau. Tai nulėmė mano likimą.

- Kaip tėvai reagavo į jūsų pasirinkimą? Kokia jų profesija?

- Mama dirbo telegrafe. Tėvas turėjo auksines rankas. Tačiau juodu buvo išsiskyrę. Su tėvu palaikėme ryšį, tik jis jau miręs.

Mamai būdavo gaila manęs, kai atvažiavusi pamatydavo mūsų repeticijas. Norėdavo pasiimti atgal į Telšius. Sovietiniais metais baleto mokykloje mes tikrai vaikščiodavome kruvini. Mokytoja ir nagais perrėždavo šonus. Visko buvo. Reikėjo kaip nors priversti vaikus dirbti. Nuo pat pirmos repeticijos užsikabinau, žinojau, kad tai - mano kelias. Nors ir burbėdavome mokykloje, niekada nenorėjau pasitraukti.

- Kokiomis akimirkomis sunkiausia?

- Sunkiausia - juodas darbas. Turėjau kelias operacijas, nemažai lūžių, o ką jau kalbėti apie raiščių patempimus. Išnirusia kulkšnimi teko šokti visą spektaklį. Baisu, kai kiekvieną kartą abejoji, ar sugrįši vėl į sceną. Dabartinė mano situacija taip pat gąsdina - ruošiuosi kelio operacijai. Labai bijau, nes nežinau, ar galėsiu grįžti į sceną. Kai sakau, kad sušokau paskutinį spektaklį, žodis "paskutinis" kerta per širdį ir nukrečia drebulys. Iš tikrųjų jis - paskutinis šį sezoną. Bijau prisikarksėti. Maža kas, o jei operacija nepavyks? Tfu tfu tfu, baisu net pagalvoti.

- Rinktumėtės tą patį kelią, vėl aukotumėtės dėl baleto?

- Taip, baletas - mano gyvenimas. Ir darbas, ir malonumas. Džiaugiuosi tuo, ką darau. Po paskutinio šio sezono spektaklio "Romeo ir Džuljeta" publika šėlo: atsistojusi šaukė, plojo. Fantastika. Niekas to neatstos.

Trumpai

* Apie merginas. Nerijus nė neprašytas ima pasakoti neturintis merginos. Esą žurnalistai visada užduoda tokį klausimą. Beje, kadaise artistu susižavėjusi gėlių pardavėja dovanojo žiedų puokštę ir pasakė, kad galės mylimajai parnešti. Jam teko aiškinti, jog yra vienišas.

* Senberniai. "Abu su broliu dar nesukūrėme šeimų. Mama jau kiek metų mus terorizuoja: "Kada, kada?" Senberniais vadina. Mes, žinoma, pykstame. Kai paskambinu, vis klausia, ar turiu kokią mergiukę, kada parodysiu", - juokiasi N.Juška.

* Brolis. Ketveriais su puse metų vyresnis brolis Darius gyvena Telšiuose, yra apsaugos darbuotojas. "Esame absoliučiai skirtingi žmonės - kaip diena ir naktis. Net mudviejų interesai skiriasi", - pasakoja primarijus.

* Telšiai. "Vilniuje gyvenu nuo devynerių, čia ir mano namas, bet aš - telšiškis. Man ne gėda, kad esu iš provincijos. Didžiuojuosi savo miestu", - šypsosi šokėjas.

* Baisus padaras. "Esu žiauriai užsispyręs. Tai padėjo daryti karjerą. O kasdieniame gyvenime tikriausiai vien trukdo. Esu Skorpionas ir dar žemaitis - baisus padaras", - prisipažįsta Nerijus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"