TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

N. Pareiga: nepamiršęs Evangelijos, tėvynės ir tiesos

2015 04 03 12:14
Narcizas Prielaida 1994 metais JT sekretoriui perduoda Lietuvos Respublikos akreditacijos raštus. Autorės archyvo nuotrauka

Pražydus magnolijoms, Didžiosios savaitės pradžioje, kovo 31 dieną, gražų kalnų kraštą amžiams paliko dar vienas senosios lietuvių emigrantų kartos atstovas, septynias dešimtis metų Ženevoje pragyvenęs Narcizas Prielaida.

Gimė jis 1920 metais Azerbaidžane, Akstafoje. Iki karo Prielaidų šeima gyveno Klaipėdoje, kur Narcizas puoselėjo svajonę tapti jūreiviu. Šios jo svajonės gražiai aprašytos žurnalistės Adelės Žičkuvienės apybraižoje „Jūra ir likimai“. Narcizas tam tikslui net studijavo karinėje jūrų akademijoje Italijoje, tačiau studijas nutraukė 1940 metų Lietuvos okupacija.

Emigranto likimas

Nuo Sibiro šeimą išgelbėjo prasidėjęs karas. Kartu su savo dviem broliais – Zigmu ir Eugenijumi – Narcizas patraukė į Vakarus. Savo emigracinę istoriją Narcizas pasakodavo liūdnai, kaip didelėje neviltyje ir laikinume pergyventą laiką.

2010 metų sausį aplankiau jį Ženevoje, švenčiantį savo 90-metį. Tai buvo paskutinis mudviejų interviu, kurį esu publikavusi savo knygoje „Visada tolimi – niekada svetimi“ (LRS leidykla, 2011, p. 23-32).

Su N. Prielaida man teko laimė ilgai ir prasmingai bendrauti 1999-2005 metais rengiant knygą „Alpių lietuviai“. Jo asmeninis archyvas buvo sutvarkytas preciziškai lyg geriausioje bibliotekoje, viskas sužymėta ir susegta į tomus chronologine tvarka.

Narcizo kaip akredituoto žurnalisto 30 metų kūrybinė patirtis žurnalė „Pasaulio lietuvis“ atspindėjo visą Vakarų Europos emigrantų gyvenimą ir veiklą: svarbiausius įvykius, išeivių gyvenimo įvairenybes, lietuviškų studijų savaites, politines konferencijas, viskam suteikiant gyvą turinį, pasisemtą iš sunkių emigrantinių pergyvenimų, ištikimos tarnystės savo tėvynei ir vilčių matyti ją nepriklausomą...

N. Prielaida rašė ir į Anglijoje leidžiamą tikybinės ir tautinės minties žurnalą „Šaltinis“, taip pat į vietinę šveicarišką spaudą: „Tribune de Geneve“ (Ženevos tribūna), „24 Heures“ (24 valandos ) ir kitus prancūziškai kalbančios Šveicarijos spaudinius.

„Kadangi menas – mano mylimiausia sritis, esu rašęs ir į Vakarų Europos meno leidinius – apie M. K. Čiurlionį, Vakarų Europos lietuvius menininkus: ženeviškius J. Katiliūtę, G. Stanulį, paryžiečius A. Raudį-Samogitą, Pr. Gailių, V. Kasiulį, Švedijoje gyvenusį E. Budrį ir kitus“, – vis rodinėdavo man savo straipsnių iškarpas. Jas perskaičiusi, labai daug sužinojau apie Sovietų Sąjungoje man visai negirdėtus menininkus. Reikia pridurti, jog N. Prielaida buvo ne tik gilus meno kūrinių vertintojas, bet ir kolekcionierius. Apsilankymai jo šešių kambarių bute prie Ženevos ežero buvo lyg įdomus dailės vernisažas.

Žurnalistas ir visuomenininkas

N. Prielaida 1982 metais buvo išrinktas į Tarptautinę žurnalistų federaciją, su kurios pažymėjimu įgijo teisę ne tik dalyvauti visose Žmogaus teisių gynimo konferencijose Ženevoje, bet ir jose pasisakyti.

Ne kartą jis yra pasakojęs apie jaudinančias konferencijų akimirkas, kurių daugiausia buvo tada, kai pavykdavo gauti teigiamus atsakymus į savo klausimus, ir kitų valstybių palaikymą Lietuvos laisvės bylai.

N. Prielaida buvo vienas iš aktyvistų Ženevoje 1982 metais saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje Michalui Gorbačiovui susitinkant su Ronaldu Reaganu. Jis tada buvo Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkas ir su valdyba parengė memorandumą Šveicarijos vyriausybei JAV prezidento R. Reagano susitikimo su SSRS vadovu proga. Memorandume buvo išdėstyta, kad lietuvių bendruomenė pasaulio valstybių vadovų susitikimo proga prašo Šveicarijos vyriausybės pareikšti p. Gorbačiovui, kad Baltijos kraštai turi gauti apsisprendimo teisę grįžti į demokratinių tautų šeimą – ten, kur jie buvo prieš Molotovo-Ribbentropo paktą.

Tai buvo labai drąsus prašymas, kuris, visų nuostabai, buvo išpildytas. Šveicarijos vyriausybė prieš konferenciją atsiuntė raštą, kuriame pareiškė, kad ji laikėsi ir laikosi tos pačios pozicijos: nepripažinti Baltijos valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą.

Savo pokalbiuose su M. Gorbačiovu Šveicarijos konfederacijos prezidentas priminė nepertraukiamą ryšį, kuris turi egzistuoti tarp laisvės ir tarptautinio saugumo garantijų, paminėdamas Baltijos šalis.

„Tokio džiaugsmo iki mirties nepamiršiu...“, – pasakojo N. Prielaida.

Ištikimas visą gyvenimą

Aktyvus dalyvavimas Jungtinių Tautų konferencijose N. Prielaidai suteikė išskirtinių galimybių susipažinti ir bendradarbiauti su Vakarų Europos žurnalistais ir antisovietiniais disidentais: Jurijumi Orlovu, Leonidu Pliuščiu, Nadia Svitlyčna, Šveicarijos Rytų instituto Berne direktoriumi dr. Peteriu Sageriu, antikomunistu šveicarų žurnalistu Hansu Rychneriu, rašiusiu aštrius straipsnius į visus vokiškai kalbančios Vakarų Europos spaudos leidinius.

Atgimus Lietuvai, N. Prielaidai teko ne tik organizuoti ir vertėjauti aukšto rango susitikimuose, kai iš Lietuvos atvykdavo vyriausybinės delegacijos tartis su Šveicarijos vyriausybe dėl įvairių politinių ir ekonominių šalių bendradarbiavimo reikalų, bet kelerius metus buvo jam patikėtas atsakingas Lietuvos ambasadoriaus postas prie Jungtinių Tautų Ženevoje.

Į mano klausimą, kam jis liko ištikimas visą gyvenimą – Evangelijai, tėvynei ar tiesai, – N. Prielaida atsakė:

„Galėčiau pasakyti, kad visoms trims. Lietuva yra katalikiškas kraštas, gimiau giliai tikinčioje šeimoje, Romos saleziečių kolegijoje gavau religinio auklėjimo pagrindus, skaičiau Šventąjį Raštą, lankiau katalikų bažnyčią Ženevoje. Nors mano žmona eidavo į protestantų bažnyčią, mes niekada vienas kitam tikėjimo reikalais netrukdėme ir likome ištikimi savo religijoms. Man ir mano kartos lietuviams, ypač emigrantams, tėvynė ir tiesa neatskiriamai gyveno mūsų viduje, be šių dviejų dalykų būtume buvę lyg be duonos ir vandens...“

N. Prielaida priklausė tai senajai lietuvių išeivių gvardijai, kurios atstovai visus savo gyvenimo darbus, laimėjimus ir 50-ies metų antisovietinę veiklą emigracijoje paskyrė kiekviename žingsnyje galvodami, kaip prisidėti prie tėvynės pilietinio solidarumo ir tautos garbės išsaugojimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"