TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

N.Porvaneckas operuoja, skambant eilėms

2009 01 03 0:00
Garsenybes operuojantis chirurgas N.Porvaneckas dėmesio nemėgsta.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Gydytojas, kuris remontuoja žmones, - taip galima linksmai pavadinti chirurgą, traumatologijos specialistą Narūną Porvanecką. Už pagydytus sąnarius jam dėkojo Rusijos estrados žvaigždė Maja Pliseckaja, lietuvių dirigentas Donatas Katkus, krepšinio treneris Vladas Garastas ir daug kitų žinomų asmenybių. Medikas kuklus: "Darau tai, ką privalau daryti."

- Su kokiomis žmonių nelaimėmis susiduriate dirbdamas chirurgu?

- Daugiausia pas mus atvyksta žmonės, kuriems skauda, jie išvarginti sąnario ar kitokių ligų, kurios riboja aktyvumą. Jiems sunku vaikščioti, atsikelti, atsigulti. Dažnai naktimis nemiega dėl skausmo. Jei vartoja vaistus skausmui malšinti, kyla įvairių šalutinių reakcijų: pilvo skausmai, galvos svaigimas. Todėl mūsų pacientai irzlūs, jiems sunku bendrauti.

Mirktelėjimas anesteziologui

- Tarp jūsų operuotų pacientų būta garsių žmonių...

- Nereikėtų pavardžių, jų labai daug. Tik tiek galiu pasakyti, kad juos lygiai taip pat kamuoja skausmas. Jiems neskiriame daugiau dėmesio negu kitiems. Įdomu, kad jie net mažiau reiklūs negu kiti.

- Jie - asmenybės. Kaip bendraujate su tokiais? Ar yra kaip nors jus nustebinę?

- Vienas Lietuvos muzikas po operacijos kitam draugui, kuris taip pat ketino panašiai gydytis, rimtu veidu aiškino: "Didžiausią stresą sukėlė, kai aš jau gulėjau ant operacinio stalo, o seselė atsinešė didžiulį švirkštą (tokio dar nesu matęs, adata - kokio pusmetrio ilgio) ir, įsivaizduoji, dūrė man į bambos sritį. Paskui pabudau tik po operacijos." Gal draugas ir suprato, kad čia nerimtai... Po savo operacijos smagiai juokėsi iš šio šiurpinančio pasakojimo.

Kai operuoju poetus, jie prabyla eilėmis. Dažniausiai operuojame pritaikę regioninę nejautrą, kai viršutinę kūno dalį pacientas gali valdyti, tik apatinės - ne. Todėl jie gali kalbėti. Operacijos pradžioje išraiškingai rėžia savo kūrybą. Kai pradedi operuoti ir dėl deklamavimo negali susikaupti, mirkteli anesteziologui, kad suleistų vaistų, ir eilės baigiasi nė nebaigus sakinio.

- M.Pliseckaja, duodama interviu, yra pagyrusi jūsų darbą. Ar dažnai skaitote, girdite tokių įvertinimų?

- M.Pliseckaja yra parašiusi dvi knygas, jose - atskiros skiltys vien apie gydymą pas mus. Menininkai žiūri per kitokią prizmę nei mes. Buvau priverstas išgirsti: kvietė į svečius, skaitė juodraštį. Paskui pakvietė į savo jubiliejų Maskvoje, Kremliuje.

- Nekyla pagunda susireikšminti?

- Man labiau gėda. Ir jūsų atvykimas... Nejauku, nes dirbu normalų darbą. Noriu kuo mažiau dėmesio. Chirurgai labai lengvai gali pelnyti laurų: operavai, pacientas laimingas, pasveiko, išėjo... Visa tai gražu. Man didesnį įspūdį daro reanimacijoje dirbančių žmonių triūsas: išslaugyti pūvantį žmogų, pakelti jį, ištraukti iš mirties nagų ir likti nežinomam, nematomam. Koks tai atsidavimas!

Humoras gydo

- Viena pacientė žavėjosi jūsų gera nuotaika ir gebėjimu ja pasidalyti su aplinkiniais. Iš kur toks bruožas?

- Mes esame ir psichologai. Turime padrąsinti pacientą. Aplinka mus taip išugdo. Kai su pacientais juokauji, leidi jiems suprasti, jog viskas gerai, kad neįžvelgi nieko blogo - skausmo išvarginti žmonės iškart atsigauna.

- Dėstote universitete. Jums patinka dirbti su studentais?

- Studentai yra šaunūs, imlūs, reiklūs, šiaip labai mieli žmonės. Supranta humorą. Bendrauju su jais kaip su draugais, atvirai. Paskaitos vyksta ligoninėje. Noriu parodyti jiems ligoninės gyvenimą. Tarkime, kaip atrodo žmogus, atvykęs į traumpunktą, nes kai kam iš studentų ateityje tai bus kasdienybė.

Man labai patiko viena grupė. Nuėjome į traumpunktą, ten jau laukė du pacientai su lūžiais (buvo slidžių gatvių metas). Man patiko, kaip studentai jais pasirūpino. Dirbo kaip bitės.

"O kas kremuos tėvus?"

- Kaip pasirinkote gydytojo profesiją?

- Atsitiktinai, kaip ir viską gyvenime. Iš tikrųjų svajojau tapti architektu. Kartą mokykloje buvo kalėdinis, tais laikais vadintas naujamečiu, vakaras. Man atiteko gydytojo vaidmuo. Po paskutinio skambučio, svarstant apie specialybę, paskutinė mintis buvo: galėčiau tapti gydytoju. Galiausiai pradėjau studijuoti mediciną. Nors giliai širdies kampelyje iki šiol sielojuosi, kodėl netapau architektu, kaip dėl kokios meilės. Bet esu laimingas, patenkintas savo darbu. Jaunesnioji dukra pasirinko architektūrą. Gal kada girdėjo apie mano troškimą? Esu dėl jos laimingas.

- Kiek vaikų turite, kuo jie užsiima?

- Turiu dvi dukras. Vyresnioji Lina baigusi vidurinę išvažiavo į Daniją. Ten studijavo tarptautinę ekonomiką. Dabar ir ištekėjusi už dano. Jaunesnioji - Jovilė, jai 24-eri. Prisimenu, kai Jovilė buvo visai maža, mokėsi Čiurlionio menų gimnazijoje, kalbėjome, kad jei ir ji išvažiuos į užsienį, liksime visai vieni. Jovilė paklausė: "O kas kremuos tėvus, kai jie numirs?" Nežinau, iš kur ištraukė tą žodį "kremuos". Bet taip ir pasiliko Lietuvoje.

- Kaip susipažinote su žmona?

- Visada sakau, kad gyvenimas pats man viską pasiūlė. Žmoną sutikau būdamas studentas, kartu mokėmės. Šalia sėdėjęs bendrakursis pasakė: "Tavimi domisi mergina iš mano grupės." Klausiu: "Šita? Ar šita?" Juokais pasakiau, kad man nelabai svarbu, ir paprašiau draugo, kad supažindintų su viena iš "grupiokių". Po kurio laiko Laima tapo mano žmona.

Velniškai laimingas

- Koks jūsų laisvalaikis, jei tokį turite?

- Dėl laisvalaikio sudėtinga. Mūsų profesijos žmonės paprastai neturi laiko: dirbame dažniausiai trijose, o kartais ir daugiau, darboviečių, taip pat užsiimame visuomenine veikla.

Pastaruoju metu stengiamės savaitgaliais pailsėti, pabūti su vaikais, jei atvažiuoja. Leidžiame laiką kaime, rūpinamės aplinka.

- Ką darote, kad "įkrautumėte baterijas"?

- Turiu gausų draugų būrį. Vienas kitas medikas, kitų profesijų žmonės. Esu labai laimingas. Mes susitinkame, einame į pirtį, bendraujame, aptariame įvairias temas, juokaujame. Gera pabūti tarp savų žmonių. Tada jaučiuosi saugus.

- Laimę siejate labiau su profesija ar su šeima?

- Apskritai, manau, jog turėtumėme būti laimingi vien dėl to, kad mums neteko patirti karo, bado. Per savo išlepimą skundžiamės, kad galbūt tas blogai, kitkas negerai. Kita vertus, esu tos kartos, kuri laimę sieja su profesine sėkme. Ypač vyrų toks požiūris, lyg šeimoje viskas savaime turėtų būti gerai. Svarbiausia - karjera ir profesionalumo siekis, o namie viskas klostosi lyg savaime. Penkis mėnesius dirbau Amerikoje, ten kolegų požiūris toks pats.

Bet būna metas, kai namie kas nors suserga - gripu ar ką suskausta. Tada skiri daugiau dėmesio tam žmogui, problema išsisprendžia, o tu sustoji, pasižiūri ir supranti, kad esi velniškai laimingas, jog tavo šeimą, gyvenimą kol kas aplenkia didesnės nelaimės.

Trumpai

* Gydytojas N.Porvaneckas gimė Žemaitijoje, gyvenvietėje netoli Medvėgalio kalno.

* Save vadina kaimo žmogumi. Turi vieną jaunesnį brolį. Abu tėvai buvo mokytojai, mama - pradinių klasių, tėvas - lituanistas.

* Gydytojas dėsto Vilniaus universitete, dirba Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje ir Vilniaus širdies chirurgijos centre. Yra Sveikatos apsaugos ministerijos konsultantas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"