TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

N. Pumprickaitė bjaurisi Rusijos propaganda

2014 07 26 6:00
"Jaunystėje buvau labai bjauraus charakterio. Nesakau, kad šiandien jis geras, bet su metais apsilamdžiau", - teigia Nemira Pumprickaitė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kai kas sako, kad LRT televizijos aktualijų laidos „Savaitė“ vedėja Nemira Pumprickaitė aikštinga, tačiau duodama interviu LŽ žurnalistui ji atrodo paprasta, linksma ir nuoširdi. Moteris prisimena savo karjeros pradžią, mano, kad politika nėra purvina, ir meta plytgalį į komercinių kanalų daržą.

- 1986-aisiais karjerą pradėjote kaip LRT televizijos Sporto laidų redakcijos reporterė. Kaip sporto „žiniukė“ ilgainiui virto aktualijų žurnaliste?

- Labai paprastai. Tiesiog Sporto laidų redakcijoje praėjo maždaug šešeri metai, ir aš supratau, kad ši sritis man tapo per siaura – norėjosi veikti ką nors daugiau. Darius Lukoševičius kaip tik pakvietė dirbti „Vakaro žiniose“, kurias sukūrė ir vedė. Taip viskas ir prasidėjo.

- Prieš keturiolika metų jau būdama žinoma TV žurnalistė perėjote į kitą barikadų pusę: 2000-2001 metais dirbote susisiekimo ministrų Gintaro Striauko ir Dailiaus Barakausko, 2001-2006 metais – šviesaus atminimo premjero Algirdo Brazausko atstove spaudai, 2006-2008 metais – ministro pirmininko Gedimino Kirkilo patarėja viešiesiems ryšiams, o 2008-2009 metais – Seimo pirmininko Arūno Valinsko sekretoriato vadove. Didžiosios politikos užkulisiuose daug purvo?

- (Juokiasi.) Tikrai ne – joje purvo ne daugiau nei kitose srityse. Politika nėra purvinas dalykas, dėl kurio Lietuvoje žūsta žmonės, griūva ekonomika arba griaunamki valstybės pamatai. Aš nemačiau tokių dalykų.

Politikai – ne banditai, bet, aišku, už įstatymų neretai slypi pinigai, egzistuoja partiniai ir karteliniai susitarimai, partijų interesai Vyriausybėje ir Seime. Todėl ir vienijamasi į koalicijas.

Ne visada politikos atstovai žaidžia dėl savo kišenės – jie žaidžia ir dėl partijos kišenės. Apie tai reikia kalbėti siekiant skaidrumo. Juk galima galvoti ne tik apie save, bet ir apie savo šalį. Šiandien apie Lietuvą mąsto nelabai daug politikų – jiems svarbesni asmeniniai interesai. Antra vertus, juos išsirenka patys žmonės. Kokie mes, tokie ir mūsų išrinktieji.

- Jums neatrodo, kad beveik visa šalies žiniasklaida politinius veikėjus vaizduoja neigiamai ir tuo mėgaujasi?

- Gal ir yra tiesos. Sovietmečiu mūsų burnos labai ilgai buvo užčiauptos – negalėjome kalbėti apie tai, kas vyksta iš tiesų. Kai atsirado tokia galimybė, visi pradėjo rėkti apie negeroves. Kadangi šiandien laisvai galime reikšti mintis, daugelis susitelkė į visas blogybes. Kita vertus, žmonėms įdomiau matyti, girdėti ir skaityti neigiamus dalykus. Jei padarysi reportažą apie teigiamus politikos įvykius, iš karto išgirsi, kad parsidavei valdžiai arba milžiniškam verslui. Kai žodžio laisvė taps norma, žiniasklaidoje nebus tiek neigiamos informacijos.

Nesakau, kad nėra blogybių – jų gana daug. O dažniau pastebima tai, kas yra blogai.

- Įtariu, kad turite informacijos, kuri ne vienam politikos žmogui kainuotų postą. Mano spėjimas teisingas?

- (Juokiasi.) Be abejo, turiu tam tikros informacijos. Nežinau, ar ji galėtų kainuoti postus. Būtų nedovanotina ir bjauru garsiai kalbėti viską, ką žinau, ir tokiu būdu užsitarnauti autoritetą. Man tai – nepriimtina. Apie kai kuriuos politikos žmones turiu savo nuomonę, bet nesiimsiu dėstyti jos viešai.

- 2009-ųjų pradžioje iš valstybės tarnybos grįžote į eterį: ėmėte vesti LNK aktualijų laidą „Savaitės įvykių TOP 5“, o po metų pradėjote šeimininkauti panašaus formato projekte – LRT televizijos „Savaitėje“. Sena meilė nerūdija?

- Grįžau ne dėl to, kad televizija – sena meilė. Tiesiog mane pakvietė, o man šis pasiūlymas pasirodė priimtiniausias.

- Teiginys: komerciniame TV eteryje daug vienadienės pramogos ir mažai turinio. Pritariate?

- Taip. Komercinės televizijos nėra visiškai vienodos, bet jos nusivažiavusios, nusiritusios ir nuėjusios labai pigiu keliu. Kai žemiausio intelekto ir sluoksnio žmonėms pumpuoji patį pigiausią produktą, turi atitinkamus žiūrovus. „Bet mus žiūri!“ Taip. Tačiau gal jūs turėtumėte susirūpinti tuo, kaip žiūrovas galėtų pasikeisti? Komercinių kanalų atstovai nesusimąsto, kokį poveikį daro auditorijai, arba nekreipia į tai dėmesio. Netgi pramoga turi būti padaryta su protu. Vis dėlto tai turi būti pramoga, o ne koks nors apgailėtinas vaizdelis. Mane liūdina šiandieninė situacija.

- Kai kurie televizijos žmonės kalba, kad esate aikštinga. Tiesa?

- (Šypsosi.) Gali būti, kad jie taip kalbėjo anksčiau. Jaunystėje buvau labai bjauraus charakterio. Nesakau, kad šiandien jis geras, bet su metais apsilamdžiau. Manau, kad nesu aikštinga, bet mane iš pusiausvyros išveda kvailumas. Tai labiausiai erzina, todėl galiu nesusilaikyti ir pasakyti, ką manau. Taip nutinka retai, todėl nežinau, ką žmonės, vadinantys mane aikštinga, turi galvoje. Nesijaučiu tokia esanti. Tiesiog turiu tam tikrų nuostatų ir jomis vadovaujuosi.

- Prieš riebų dešimtmetį dirbdama A. Brazausko atstove spaudai Vyriausybės koridoriuje „TV3 žinių“ žurnalistei Daivai Ulbinaitei mestelėjote sparnuotą frazę: „Čia savo nepatenkintu, šūdo atsikandusiu snukiu tai man nestovėk!“ Gailitės dėl šios replikos?

- Kodėl turėčiau gailėtis? Kad ir kaip ten būtų, šiuo klausimu yra dvi skirtingos nuomonės, ir mes niekada nesutarsime. Galėčiau save nuteisti ar teisintis, tačiau nieko jau nepakeisi.

- Pernai rugsėjo 18 dieną per spaudos konferenciją Seime advokatas Aidas Venckus perskaitė savo žmonos, tuomet Seimo narės Neringos Venckienės laišką. Citata: „(…) N. Pumprickaitė darbo užmokestį gauna už viešą melą ir mano šmeižimą, kad aš neva gaunu darbo užmokestį, bet nieko nedirbu. Pumprickų Nemirai, kuri rinkimų kampanijos į Seimą metu dovanojo partijoms kaip savo nacionalinės televizijos laidas, kurios apmokamos iš mokesčių mokėtojų pinigų, reikėtų pasiteirauti Seime ir sužinoti apie man nuo gegužės mėnesio išmokėtus, o tiksliau, neišmokėtus. pinigus, ir mano paruoštus įstatymų projektus. N. Pumprickaitė turėtų paviešinti savo darbo užmokestį, kurį ji gauna nacionalinėje televizijoje už nesisteminių partijų žmonių šmeižimą ir žeminimą.“ Gal norėtumėte atsikirsti?

- Mano supratimu, N. Venckienė yra blogis, jos išrinkimas į Seimą – taip pat. Tai, kas yra blogai, turi būti demaskuota ir paviešinta. Be abejo, niekada nebuvau šios moters ideologijos, veiksmų ir elgesio šalininkė. Todėl „Savaitėje“ ji buvo kritikuojama. Jeigu mano laidoje būtų melo ir šmeižto, LRT televizija atsidurtų teisme.

N. Venckienės sakinys apie partijoms dovanotas laidas turbūt reiškia, kad omenyje ji turėjo Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka politikams skirtą rinkimų TV projektą „Seimo rinkimai 2012“. Nepamenu kitų kandidatų į parlamentą skundų dėl to, kad jie buvo neišklausyti, kad jiems nebuvo leista kalbėti.

Mano darbo užmokestis nėra didelė paslaptis, bet nemanau, kad N. Venckienei turėčiau atsiskaityti dėl kiekvieno lito. Prasimanymai apie pasakiškus pinigus yra netiesa. Be to, toje pačioje rinkimų laidoje jau sakiau, kad turbūt nė vienas LRT žurnalistas ar laidų vedėjas negauna daugiau nei Seimo narys, kurio atlyginimas – penki tūkstančiai litų. Nuo honoraro dydžio mano nuostatos dėl tokių kaip N. Venckienė nesikeičia.

- LRT televizijos užkulisiuose kalbama, kad rudenį eteryje pasirodys „Savaitės“ analogas rusų kalba, kurį ves „LRT kultūros“ projekto „Rusų gatvė“ veidas Olegas Kurdiukovas. Tai sudarys atsvarą rusiškų kanalų varomai propagandai?

- Taip. Rusijos televizijos skleidžia juodą, nemotyvuotą ir neįrodytą propagandą, kuri yra visiškas melas. Tokių dalykų patyriau sovietmečiu, kai SSRS žiniasklaida teigė, kad Vakaruose viskas blogai, o pas mus – rojus. Baisiausia tai, kad dalis Lietuvoje gyvenančių rusakalbių, ir ne tik jie, žiūri rusiškus kanalus ir šventai jais tiki. Mano manymu, atsakant į tokią propagandą civilizuotoje, demokratinėje valstybėje nėra kito būdo, kaip skleisti teisingą informaciją, kitaip sakant, kalbėti tiesą. Galbūt taip įmanoma paveikti tuos žmones, kad jie pakeistų savo nuomonę ar bent jau susimąstytų. Save gerbianti šalis negali atsakyti į melą tuo pačiu. Jos ginklas – tiesos sakymas suprantama kalba ir forma.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"