TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

N.Sadūnaitė: "Tiesa apsigins pati"

2007 08 23 0:00
Nuotrauka: @ "Lietuvos žinios"

"Kas galėjo pagalvoti, kad tapsiu tokia ponia?" - juokiasi Nijolė Sadūnaitė, bėgiodama iš interviu į interviu, kuriuos prašoma duoti dvidešimtųjų mitingo, pasmerkusio Molotovo ir Ribbentropo paktą, metinių proga. Prieš dvidešimt metų ji dar kartą įrodė esanti bebaimė - prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kaip ir 1975-aisiais sakydama garsiąją kalbą teisme, disidentė tarsi atsistojo prieš visą pasaulį (visų pirma prieš blogio imperiją) ir išrėžė, ką privalėjo išrėžti.

Vidinis sesers Nijolės švytėjimas gali pasirodyti mįslė, tačiau yra abejonių nekeliantis jos įminimas - malonė iš aukščiau, bent krašteliu persmelkianti visus, su kuriais sesuo bendrauja. Mordovijos lageryje drauge kalėjusios moterys laukdavo, kada Nijolė dalys maistą: net surūdiję spirgai, net prišvinkusi žuvis atrodydavo visai pakenčiama išgirdus žvalų jos balsą: "Na, mergaitės, o dabar - skanumynai!" Tokia švytinti ji ir šiandien.

- Jūs tokia energinga, kad net baisu. Tarsi sprogmuo.

- Baisu? O kas dėjosi, kai buvau aštuoniolikos!

- Kas?

- Laipiojau medžių viršūnėmis! Tai pasiutusi buvau: ant stogo sėdėdavau, ant kamino. Anykščių šilelyje su berniukais, metais vyresniu broliu ir dar dvylika bernų, žaisdavau krepšinį, tinklinį, tenisą - duodavau jiems į kailį. Daug sportavau, turėjau atskyrius.

- Gal taip buvote rengiama didesnėms kovoms?

- Tikiu, kad čia visur - Dievo darbas.

- Prieš dvidešimt metų, regis, taip pat atsidūrėte tarp vyrų.

- Tikrai, mitingą organizavo vyrai. Julius Sasnauskas, tada dar ne kunigas, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis. Jie buvo jau nutarę, kad viskas vyks prie A.Mickevičiaus paminklo: jei sups milicija, bus kur bėgti. Prie Žemaitės - negerai, čia pat KGB.

Pasirašyti kvietimą dalyvauti mitinge pasiūlė A.Terleckas. Prisimenu, po Mišių Šv. Mikalojaus bažnyčioje paklausė: "Nijole, ar pasirašysi?" "Žinoma, pasirašysiu!" "Mes nekalbėsime, - sakė, - tik tylos minute pagerbsime Stalino ir Hitlerio aukas." Pasakiau: "Antanai, tos aukos - daugiausia tikintys žmonės, gal bent sukalbame Viešpaties Angelą?" Jis sutiko. Nuėjome prie paminklo, žiūrime, tokios moterytės baltomis skarytėmis stovi nuošaliau, o kagėbistai filmuoja, klausinėja: "Ko čia atėjote?" Sakau Antanui: "Tu matai, paskui jie varys propagandą - va, tie Amerikos samdiniai organizatoriai susišlavė pinigų maišus ir nėrė į krūmus, o atėjo kelios bobutės ir nežino ko. Būtinai reikia kalbėti!"

O prokuratūroje buvome įspėti: jeigu kalbame - 15 metų. Matau, kad vyrai nenori, žinote, šeimos, vaikai, kam tie 15 metų reikalingi? Sakau: "Antanai, aš kalbėsiu." O dabar jis man aiškina, esą Petras Cidzikas buvo pasiruošęs kalbėti. Dabar jau suka ienas...

- Buvote parengusi kalbą?

- Viskas vyko spontaniškai.

- Ir jokio virpulio, balso drebėjimo? Jokios dvejonės?

- Jokios! Privalėjau pasakyti apie kunigą Stanislovą Valiukėną, kuris mirė prie altoriaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Per rytines Mišias jis ketino visus pakviesti į mitingą, bet krito aukštielninkas širdies smūgio ištiktas. Jį išnešė, visa bažnyčia sunerimo, ėmė rėkti. Paraginau žmones: "Nerėkite, verčiau kalbėkime "Tavo apgynimo šaukiamės..."

Jo mirtis suteikė dar didesnį impulsą. Sakiau, kad tai dar viena, duok Dieve, paskutinė Molotovo ir Ribbentropo pakto auka. Jei kunigų seminarijos būtų galėjusios normaliai veikti, argi būtų reikėję ligotam 80-mečiui kunigui dirbti: sausakimšoje bažnyčioje klausyti išpažinčių, laikyti Mišias?! Jam jau derėtų būti altarista.

- Faktiškai tada stovėjote prieš visą pasaulį.

- Išvis labai laisvai jaučiuosi tokiose situacijose. Dievulis turbūt panaikina visas baimes. A.Terleckas paskui pasakojo, jog už manęs stovėjo kagėbistas, kuris ir mėlo, ir raudo iš pasiutimo. Į tuos brolelius nekreipiau dėmesio - įpratau per 20 metų, kad seka, lydi. Pradėjau nuo padėkos, jog broleliai kagėbistai išgarsino renginį, nes mes juk neturime savo žiniasklaidos. Žmonės skaito tarp eilučių. Nebūtina, kad jie čia dalyvautų, tegul bažnyčiose pasimeldžia už nužudytuosius ir nukankintuosius. Sakiau, kad atėjome pagerbti aukų, dėl kurių kalti didžiausi pasaulio banditai Stalinas ir Hitleris. Po to žodį tarė kunigas Robertas Grigas, kiti.

Paskui pakviečiau sugiedoti himną. Tiesa, giedojome nelabai darniai - pirmą kartą, bet ne paskutinį. Apsidrausdama, kad vėliau provokatoriai ko nors neprišnekėtų mūsų vardu, paskelbiau, jog mitingas baigtas, o kas kalbės po to, už tai neatsakome.

- Šiandien mitingo metinės minimos Nacionalinėje filharmonijoje.

- Rugpjūčio 4 dieną per tremtinių ir politinių kalinių suvažiavimą Ariogaloje paskelbėme, kad sukaktį 23 dieną minėsime Mišiomis Šv. Mikalojaus bažnyčioje 17 val., o 18 val. rinksimės prie A.Mickevičiaus paminklo. Dalyvaus V.Landsbergis, kun. R.Grigas, monsinjoras A.Svarinskas. Po kelių dienų gaunu V.Muntiano pasirašytą kvietimą į Filharmoniją. Skambina iš Seimo, ragina dalyvauti, aiškina, kad kalbės 8 vyrai, o baisiai reikėtų ir moters. Paklausiau, kas tie vyrai? V.Bogušis, A.Terleckas... "Ačiū, - sakau, - mes skirtingose barikadų pusėse, tikrai nedalyvausiu." Informavau, kur ir kada mes būsime.

- Neišvengiamai sakysite kalbą. Ir dabar nesiruošiate?

- Niekada nesiruošiu, visada - ekspromtas. O, tiesa! Tada, prieš 20 metų, Antanas štai kaip įvertino: "Nijole, tu neblogai kalbi, bet čia tiesiog dešimtkart save pranokai." Dievulis pasirenka tokias žioplas kaip aš.

- Broliai saugumiečiai turbūt nebūtų ryžęsi taip tvirtinti?

- Ir tie broliai žinojo, kad "ne iš savęs" kalbu. Mane dešimt mėnesių tardė, o aš jiems ramiausiai: "Broliai, jūsų milijonas prieš Dievą - niekas. Nulis!" Jie arbatą geria, rankos dreba. Negali baimės įvaryti, nes tu jų nebijai. Kai pagrasina mirtimi, džiugiai sakau: "Taigi jūs mane kankine padarysite, nusiųsite ekspresu tiesiai į dangų su visais čeverykais. Griešną žmogų tiesiai į dangų!" Jie dar labiau irzta.

- Iš kur tokie vykę jūsų atsakymai - kaip pagal scenarijų? Tikrai kaip Žanos d'Ark.

- Dabar dar stipriau suvokiu tikėjimo malonę: kai žmogus tiki, kad yra Visagalio rankose, ir visiškai pasitiki, tada ir gauna jėgų. Žino, ką atsakyti tardytojui, ir panašiai. Pateisinu žmones, kurie be tikėjimo palūžta, nes tai iš tiesų baisus dalykas. Girdėjau grasinimų: "Aha, pati nebijai, bet yra tavo brolis ir jo šeima, jiems bus blogai." O aš svarstau: ir mano brolis, ir jo šeima yra Dievo rankose. Kad ir kaip tu prieš okupantus šliaužiosi, jie tik pasinaudos tavo baime ir anksčiau ar vėliau sutrins kerziniu batu - šliužų niekas nemėgsta.

Atsimenu, kaip po lagerio man žadėjo panaikinti priteistus tremties metus, jeigu tylėsiu apie tardymus ir gyvenimą lageryje. Pasižadėjau būtinai papasakoti! Sakė parūpins man tremtį, šimtąkart baisesnę už lagerį. Atsakiau: "Kuo sunkiau, tuo linksmiau." O jie vienas kitam: "Va čia tai charakteris, mums patinka." Nejaučiu jiems neapykantos ir šiandien, juk tai - nelaimingi broliai.

- Ar tie nelaimingi broliai pasidomėdavo, kodėl juos mylite?

- Paaiškindavau: jeigu būtų valdžioje katalikai ir juos, ateistus, persekiotų, diskriminuotų, neleistų studijuoti ir panašiai, eičiau už juos į kalėjimą. Ir jeigu būtų augę tokioje šeimoje kaip maniškė, kur tėvai, seneliai auklėjo savo pavyzdžiu, darytų tą patį.

- Jūsų sumanumas, vedžiojant už nosies persekiotojus, aprašytas knygose "KGB akiratyje" ir "Gerojo Dievo globoje", panašus į patyrusios žvalgės ar profesionalios sukčiautojos.

- Taip Dievulis ir veikia. Nei Baudžiamojo kodekso, nei Konstitucijos į rankas nebuvau paėmusi. Broliai stebėjosi: na ir pakaustyta. O kas mane kaustė? Žiopla aš, man - ligoniai, senukai, Bažnyčia. Vidurinę baigiau ir amen, aleliuja.

- Ar dar naudojatės persirengimo ir grimo triukais?

- Dabar nebereikia. (Juokiasi.)

- Ką darytumėte, jei tektų gyventi griežtos regulos vienuolijoje, pavyzdžiui, tarp keturių sienų arba duoti tylos įžadus?

- Dėl to ir nesu ten. Ką daryčiau? Turbūt melsčiausi.

- Jūsų kongregacija, Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių, veiklos pasaulyje nedraudžia?

- Nedraudžia. Mūsų vienuolija įsteigta pogrindyje 1878 metais, carinės okupacijos laikais. Prie seserų prisidėjau 1956-aisiais, baigusi vidurinę mokyklą. Čia tikrai pašaukimas. Net mano labai religinga šeima stebėjosi: kaip - į vienuolyną, į kalėjimą? Nesąmonė.

- Kolegė anądien išgyrė jūsų knygas - sakė, štai tikroji nuotykių literatūra apie tuos laikus.

- Taip, detektyvas. Norėjau, jog visos peripetijos išeitų į viešumą, patektų į "Katalikų Bažnyčios kroniką". Žinojau, kad vis tiek labai ilgai negalėsiu slapstytis. Mane areštuos, brolis uždarytas psichiatrijos ligoninėje - taip viskas ir nurims. Surašiau viską pas tokią močiutę, gyvenusią palėpėje prie Šv. Mikalojaus bažnyčios. Dievas reikiamu momentu duoda reikiamą supratimą, jeigu žmogus turi gerą valią ir tiki.

- Jūsų kalba teisme 1975-aisiais apskriejo visą pasaulį - pasiekė net Japoniją.

- Bet kas tada manė, kad apskries? Ten sėdėjo tardytojas, prokuroras, sekretorė, keturi KGB tardytojai ir 6 kareiviai, ginkluoti automatais. Beje, kriminalinius nusikaltėlius lydi du kareiviai, o manęs taip bijojo, kad pristatė šešis. Mano nuotaika buvo puikiausia: susisukau plaukus, brolis tokį kostiumėlį perdavė - kaip iš Paryžiaus. Gynimosi kalbą pradėjau taip: "Myliu jus kaip brolius, ir jeigu reikėtų už jus mirti, su džiaugsmu už kiekvieną atiduočiau gyvybę. Bet šiandien reikia ne mirti, o į akis išdėstyti karčią tiesą. Sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tas, kas myli. Pasinaudodama ta meilės teise kreipiuosi į jus Vinco Mykolaičio-Putino žodžiais: "Ir tribunoluos išdidžiai / Teisiuosius smerkia žmogžudžiai." Visi sėdėjo galvas nuleidę. Paskelbė pietų pertrauką, o tie rusai kareiviai sako: "Mes antri metai lydime teisiamuosius, bet tokio teismo dar neregėjome: jūs - kaip prokuroras, o jie - kaip myriop pasmerktieji."

Kitą dieną - mano paskutinis žodis. Gynėjo atsisakiau: tiesos ginti nereikia, ji labai tvirta ir apsigins pati. Sakiau, kad ši diena laimingiausia mano gyvenime, nes esu teisiama už tiesą ir meilę, o kas gali būti didingiau? Šis teismas - tragikomedija, tačiau, kaip rašė M.Lermontovas, "yra teisingas Dievo teismas". Paskui tie rusai klausė, ką ten apie Lermontovą kalbėjau?

- Viena jūsų tremties nuotrauka įdėta internete. Kad jūs švytinti, nieko keista, bet kaip madingai atrodote - tarsi nuo podiumo!

- Tai, angelėli, lagerio suknelė. Kadangi ji trumpa, dar nešiojau treningus. O nuotaika visą laiką buvo karališka, ir lageryje.

- Dievulis jums davė sangvinišką būdą, kad mokėtumėte ir kitiems nuotaiką taisyti.

- Ką gauni, už tai dėkoji Dievui - juk ne pats pasiimi. Tačiau Kristus yra pasakęs: "Iš tų, kuriems daugiau duota, bus daugiau ir pareikalauta."

- Iki šiol rūpinatės tais, kuriems reikia pagalbos. O kaip jūsų sveikata - ar tuo kas nors pasidomi?

- Dešimt su pliusu. Tikrai viskas gerai. Augau ant Šventosios kranto, maudydavomės kone iki šalčių: tik murkt, paskui į chalatą ir - į namučius. Užsigrūdinau.



Gintaro Mačiulio nuotrauka

sadunaite1618GM

sadunaite1609GM

Kai talentinga sportininkė N.Sadūnaitė pasirinko vienuolystę, nustebo net jos artimieji.



citatos

"Sakau, Antanai, tu matai, paskui jie varys propagandą - va tie Amerikos samdiniai organizatoriai susišlavė pinigų maišus ir nėrė į krūmus, o atėjo kelios bobutės ir nežino ko. Būtinai reikia kalbėti!"

"Kad ir kaip tu prieš okupantus šliaužiosi, jie tik pasinaudos tavo baime ir anksčiau ar vėliau sutrins kerziniu batu - šliužų niekas nemėgsta."

"O nuotaika visą laiką buvo karališka, ir lageryje."

Viena uoliausių užsienio "dirigentų" valios vykdytojų ir pagrindinių rugpjūčio 23-iosios susibūrimo organizatorių - Nijolė Sadūnaitė, prisidengusi religingumo skraiste, ši 49 metų moteris svarbiausiu savo gyvenimo tikslu pasirinko atvirą antitarybiškumą ir nacionalistinių idėjų skleidimą. Už antitarybinio turinio literatūros gamybą ir platinimą 1975 metais ji buvo nuteista 3 metus kalėjimo - ir tiek pat laiko nutrėmimo. Kalinimo vietose bandė organizuoti įvairias priešiškas akcijas, siuntinėjo šmeižikiškus prasimanymus apie tarybinę tikrovę. Svarbiausias N.Sadūnaitės tikslas - įžūli savireklama. Užsienyje išleistoje knygelėje ji vaizduoja save sąžinės laisvės ir tikėjimo kankine, svarbiausia kovotoja Lietuvoje už žmogaus teises...
Tiesa. 1987 m. rugpjūčio 25 d.

Ir štai šių metų rugpjūčio 23 dieną Vilniuje demonstracija už Lietuvos nepriklausomybę! Drąsiausiai ir ilgiausiai kalba Nijolė Sadūnaitė, ta pati, kurią mes iš spaudos iki šiol pažįstame kaip sąžinės kalinę, kaip kovotoją už tikėjimo laisvę. Kalbėtojai reikalavo (o minia jiems triukšmingai pritarė) grąžinti Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę, kuri buvo iš jos atimta pagal Stalino ir Hitlerio suokalbį. Daug kas nešiojo ant krūtinės prisegtus juodus kaspinus.
Tai buvo reikšmingas ir daug pasakantis įvykis. Jis buvo paminėtas pirmuose didžiųjų Vakarų Europos ir JAV laikraščių puslapiuose. Jam reikšmę suteikė ir sovietiniai Maskvos bei okupuotų Pabaltijo kraštų laikraščiai, pripažindami, kad tokia demonstracija įvyko, bet ir vėl, žinoma, panaudojo Stalino laikų priežastingumo aiškinimą: tai buvęs Vakarų imperialistų sukurstytas įvykis, kurio rengėjai buvę visokie "ekstremistai" ir, žinoma, antisovietiniai gaivalai.
Ne, tauta su okupacija, nors dešimtmečiai po dešimtmečio ir bėga, su pavergimu neapsiprato ir negalėjo apsiprasti.
Varpas. 1987 m. Nr. 22

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS