TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Nairobio lūšnynai ir jų sėkmės istorijos

2016 03 05 6:00
"Furaha" savipagalbos grupė suteikė mikrofinansavimą Winfred verslui - populiarėjančiai užeigai Hurumos lūšnyne. Vaidos Blažytės nuotrauka

Kenijos sostinė Nairobis iš pirmo žvilgsnio atrodo gražiai sutvarkytas, skiriamosios juostos ir žiedinės sankryžos apsodintos akį rėžiančio žalumo žole, parkuose po medžiais pavargusieji sugriuvę pogulio, o gatvių labirintų šešėliuose, kuriuos meta naujos statybos verslo ir prekybos centrai, į darbus skuba pasitempę kostiumais pasipuošę miestiečiai.

Tačiau vos išvažiavus iš kamščiuose dūstančio miesto centro, prasideda priemiesčiai ir nuo daugiaaukščių saulėje tviskančiais langais šlumšteliu tarp padrikai pabirusių skardinių lūšnų stogelių, kur gyvenimas nusidažęs jau visai kitokiomis spalvomis.

Gyvenimas lūšnynuose ir Dievo valia

Lūšnynai užima vos vieną aštuntąją miesto ploto, tačiau juose susispietę daugybė gyventojų – maždaug trys ketvirtadaliai iš daugiau kaip trijų milijonų. Viliojami galimybių susirasti darbą žmonės aklai plūsta į sostinę, kai kurie atkeliauja šimtus kilometrų pėsčiomis, ir susiduria su ne tokia patrauklia realybe – darbą susirasti gali užtrukti net iki keleto metų, o būsto nuomos kainos padoresniuose rajonuose jiems neįkandamos. Todėl tenka apsigyventi lūšnynuose, kur skardinį stogą virš galvos galima išsinuomoti vos už 25 dolerius per mėnesį, o kai kuriems būstus tenka pasistatyti patiems ir gyventi nuolat baiminantis, kad bus iškeldinti, nes žemė – vyriausybės nuosavybė.

Vyriausybė lūšnas laiko nelegaliais statiniais, o jų gyventojus – „skvoteriais“, todėl lūšnynuose trūksta pačių būtiniausių sąlygų – švaraus vandens sistemų, kanalizacijos, o ką ir kalbėti apie sveikatos priežiūros ir švietimo infrastruktūras arba elementarų saugumą. Policija kartais patruliuoja palei pagrindinius kelius, tačiau giliau lūšnyne keliai policijos automobiliams nepravažiuojami, o patruliuoti pėsčiomis nesaugu – buvę atvejų, kai lūšnyne gyvenantys nusikaltėliai užpuolė pareigūnus ir pavogė jų ginklus, pasitaikė ir žmogžudysčių. Todėl lūšnyne kartais net dieną gali išvysti prievartaujamą mergaitę ar apiplėšinėjamą senyvo amžiaus moterį. Kadangi lūšnynuose galioja džiunglių įstatymai, gyventojai patys buriasi į grupes teisingumui vykdyti, tačiau tai dar labiau skatina smurtą, nes nusikaltėliai kerštauja. O nusikaltėliais dažnai tampa tie patys laimės mieste ieškoję atvykėliai, tačiau jos neradę dėl išsilavinimo stokos dažnai įninka į narkotikus ir nusikalstamą veiklą arba paprasčiausiai praradę viltį, pasmerkti gyventi skurde savo likimą palieka Dievo valiai.

Įvažiavus į Hurumos lūšnyną savo akimis matau, kaip pėstieji veik užsimerkę lekia per judrią gatvę, kartais iššoka tiesiai priešais automobilius, ant kurių priekinių stiklų neretai pamatysi priklijuotus lipdukus, nežinia, su drąsinančiais ar grasinančiais užrašais „God“s Power“, statybos vyksta be jokių aptvarų ir nuo aukštų namų trupa plytos tiesiai į vidury gatvės sukrautą plytų krūvą.

Priešingai nei žymioji Kibera, penktas pagal dydį pasaulyje lūšnynas, į kurį netgi rengiamos turistinės ekskursijos, Huruma – vienas skurdžiausių lūšnynų Nairobyje, negauna jokios paramos iš užsienio rėmėjų, labdaros organizacijų. Tad čia, skardinių stogų, dulkių, prekystalių, skalbinių girliandų ir nenuilstamai bruzdančių gyventojų mišrainėje, kur po kojomis šiugžda plastiko, pūvančių vaisių, daržovių atliekos ir čiurlena srutų nuotekos, įsikūrusios bendruomenės, „svajones ir viltį puoselėjančios“ pelno nesiekiančios organizacijos „Furaha“ (išvertus iš suahili kalbos tai reiškia „laimė“) egzistavimas prilygsta stebuklui.

Lūšnyno bendruomenės savipagalba

„Pats užaugau šioje bendruomenėje ir mačiau tikrąjį jos veidą, – pasakoja Kerry Owino, vienas „Furaha“ organizacijos įkūrėjų, – Mačiau daug skurdo, amoralia veikla užsiimančių gatvės vaikų, sušaudomų jaunų vyrų... Baigęs aukštąją mokyklą pradėjau dirbti repetitoriumi norėdamas sumažinti skurdą ir padėti kurti šviesesnę ateitį naujoms lūšnyno kartoms. Supratau, kad be išsilavinimo gyvenime nieko nepasieksi. Po mėnesio sutikau Christopherį Okello, taip pat ką tik baigusį aukštąją mokyklą, ir pasiūliau dirbti kartu. Atlyginimo negaudavome, tačiau už pamokas šiek tiek mokėdavo mokinių tėvai. Prie mūsų prisidėjo dar keli Chriso draugai, tad tapome komanda. Aistra šiam darbui suteikia man vilties.“

„Furaha“ bendruomenės fondas buvo įkurtas 2004 metais. Iš pradžių tai buvo pradinė mokykla-vaikų darželis, kurį lankė vos 20 mažamečių, o juos mokė vienas mokytojas, tačiau 2007 metais ši jaunimo grupė tapo bendruomenės savipagalbos grupe, daugėjo mokinių, mokytojų ir sveikatos priežiūros darbuotojų. Vadovaudamiesi misija ginti silpnuosius ir našlaičius, saugoti skurstančiųjų ir engiamųjų teises „Furahos“ darbuotojai šiuo metu vykdo kelias programas.

Minėtąją pradinę ir vidurinę mokyklą dabar lanko keli šimtai vaikų, iš kurių apie 80 proc. yra našlaičiai arba socialiai nuskriausti. „Furaha“ yra įkūrusi vadinamuosius Saugius namus (angl. Safe House) – trumpalaikės prieglaudos, kuriuose laikinai apgyvendinami vaikai, patiriantys fizinį arba psichologinį smurtą, išnaudojimą šeimoje, taip pat tie, kurių tėvai neišgali jų išmaitinti.

Šiuo metu laikinojoje prieglaudoje gyvena 12 vaikų. Pirmasis prieglaudos gyventojas buvo 12 metų berniukas vardu Mosesas, gyvenęs lūšnyne vienas, nes per kruviną porinkiminę krizę neteko jį prižiūrėjusio vyresnio brolio. Kitas berniukas Samsonas čia pateko todėl, kad jo motina sunkiai susirgo ir jis nebegalėjo lankyti mokyklos – kad išlaikytų šeimą visą dieną rinko ir pardavinėjo metalo laužą. Tai sužinojusi įsikišo „Furahos“ prieglaudos vadovė ir socialinė darbuotoja Josephine Naiyanoi, parūpino motinai sveikatos priežiūrą, o Samsoną apgyvendino prieglaudoje. Dar trys mergaitės pateko į Saugius namus taip pat netekusios sunkiai susirgusios motinos.

Kai kurie vaikai lieka našlaičiais jų tėvams tapus AIDS aukomis. „Furaha“ vykdo ir sveikatos apsaugos programą, skirtą ŽIV užsikrėtusiems tėvams ir globėjams. Jie čia renkasi į paramos grupę arba terapiją ir mokosi, kaip vartoti vaistus, sužino kur jų gauti, taip pat įgyja įvairių įgūdžių, pavyzdžiui, gaminti muilą, siūti drabužius. Mokykloje yra ir ŽIV užsikrėtusių vaikų, tačiau ši informacija neviešinama.

„Čia jie jaučiasi labai gerai, nes turi po nuosavą lovą, o tikruose namuose lova reikia dalytis su dar keliais šeimos nariais, – sako Josephine. – Nors į prieglaudą iš Madoya lūšnynų atvykę vaikai iš pradžių turi emocinių problemų dėl šeimoje patirtų išgyvenimų, globėjai su jais šnekasi ir padrąsina, todėl vaikai vėliau ima dalytis išgyvenimais ir sveikti. Prieglaudoje jie turi viską, ko reikia – elektrą, vandens, taip pat gauna išsilavinimą. Situacijai šeimoje pagerėjus, vaikai vėl grįžta į savo namus.“

Siekdama padėti globėjams ir tėvams, gyvenantiems su vaikais, kuriems reikalinga parama, „Furaha“ teikia nedideles lengvatines paskolas turintiems mažą verslą Hurumos lūšnyne. Anksčiau už paskolas jų gavėjai turėdavo mokėti 8 proc. palūkanų (bankų palūkanų dydis paprastai siekia 22 – 26 proc., tačiau dabar „Furaha“ bendradarbiauja su Kvazi organizacija – pasauliniu paskolų teikėjų ir gavėjų tinklu, kurio teikiamos paskolos neapmokestintos jokiu palūkanų mokesčiu. Tėvų ar globėjų gaunamas pelnas naudojamas šeimos gerovei kelti.

„Furahos“ kaimynystėje tarp palei žvyro gatveles nusidriekusių prekyviečių, kur pardavinėjami įvairiausi vaisiai, čiapačiai ir apmusijusios smulkios džiovintos žuvytės, miniatiūrinę užkandinę turi viena mikrofinansavimą gavusi lūšnyno gyventoja Winfred Mwikali. „Hoteli“ vadinama užeiga – tamsi, ankšta ir tvanki patalpa, apgaubta medžiagos ir plastiko sluoksniu su trimis mediniais staliukais po skardiniu stogu. Gavusi paskolą moteris galėjo įdarbinti tris pagalbininkus, nes verslas einasi gerai, viena nesusitvarkytų. Darbo diena ilga, nuo keturių ryto iki aštuonių vakaro, tačiau skųstis nėra kada, nes reikia išlaikyti tris vaikus ir mokėti už jų mokslą.

Tolėliau toje pačioje gatvėje savo vaistinėlę turi nuolat besišypsanti keturių vaikų motina Lucy. Gavus paskolą pakilo jos pajamos, tad dabar jai lengviau sumokėti mokyklos mokesčius, vaikus gali maitinti įvairesniu maistu.

Pasukus nuo pagrindinės gatvelės į lūšnų tankmę, tarp kurių negalėtų prasilenkti du žmonės, vos kelių kvadratų namelyje, suręstame iš skardos plokščių, gyvena Felista – dar viena potenciali „Furahos“ teikiamo mikrofinansavimo gavėja, be to, du jos vaikai jau lanko „Furahos“ mokyklą. Moteris dirba įvairius darbus – kai sezonas, padeda nuimti gretimų ūkių kukurūzų derlių, gamina krepšius ir sėdynių apvalkalus, kartais skalbia drabužius neturintiems tam laiko.

Nors gyvenimas lūšnyne nelengvas, vargiai pavyksta sudurti galą su galu ir iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad dauguma paiso tik savęs, visgi lūšnyno žmonės bendradarbiauja. „Furahos“ dėka bent saujelė skurstančiųjų gavo galimybę susikurti geresnį gyvenimą. Organizacijos darbuotojai įsitikinę, kad tik išsilavinimas (o ne Dievas) – svarbiausias išsigelbėjimo iš skurdo veiksnys, vedantis į sėkmę. Na, ir truputėlis paramos iš tų, kurie ją gali suteikti – darbuotojams reikalinga kompiuterinė įranga ir programos, kad savipagalbos grupės darbas vyktų dar efektyviau, sklandžiau ir greičiau, ir jie galėtų suteikti pagalbą dar didesniam skaičiui lūšnyno vaikų ir jų tėvų ar globėjų (iš paraiškas pateikusiųjų į „Furahos“ mokyklą šiuo metu patenka vos ketvirtadalis).

Gatvės vaikinų verslas

Kitoje Nairobio dalyje, Kaloleni rajone, prie miesto stadiono veikia dar viena geradarių programa – Stadium Homeless Youth Rehabilitation (SHY). Šioje reabilitacijos programoje dalyvaujantiems Nairobio miesto centre rastiems gatvės vaikinams suteikiamas maitinimas ir galimybė palaikyti gerą fizinę būklę. Vaikinai ne tik mokosi žaisti futbolą miesto stadione, bet ir pelnosi iš šiukšlių rinkimo bei viešojo tualeto paslaugų.

Šalia miesto stadiono įsikūrusiame turguje iš skardų suręstas viešasis tualetas keistoku pavadinimu „SHY toilet“. Jo „direktorius“ – grandinėmis apsikarstęs dvidešimt penkerių metų gatvės vaikinas Victoras. Nors jis svajoja užsiimti kitokia veikla, pavyzdžiui, turėti savo krautuvėlę ar panašų privatų verslą, dabartinių savo pareigų nesibodi, netgi sako, kad jam patinka. Atsikėlęs pradeda darbą 6 ryto, išvalo tualetą, renka mokestį – po 10 šilingų (apie 10 euro centų) už apsilankymą, vėl plauna tualetą ir taip iki vakaro. Nors kartais pasitaiko tokių klientų, kurie pabėga nesusimokėję, vaikinas gan didžiuojasi „direktoriaus“ pareigomis – į jo vietą atsirastų nemažai norinčiųjų. Per dieną jis surenka daugiausiai 1000 Kenijos šilingų (apie 10 eurų). 70 proc. pelno atiduoda SHY projektui, o likusius pasilieka sau. To neužtenka, bet bando išgyventi iš tokių pajamų, nes kol kas neturi nei žmonos, nei vaikų. Uždirbtus pinigus Victoras išleidžia nuomai ir dalijasi su motina. Papildomų lėšų užsidirba ir pardavinėdamas sarginius šuniukus, kurie graužia ką radę tarp atliekų – vieno šuniuko kaina 20 eurų. „Mes parduodame viską, – šaukia vienas gatvės vyrukų. Kenijoje viskas – pinigai!“

Victoro patekimo į SHY projektą istorija panaši į kitų dalyvių. Benamiais vaikinai tampa dėl problemų šeimoje arba neturėdami galimybių užsidirbti iš žemės ūkio ir gyvulininkystės. Taip pat dažnai pasitaiko, kad tėvui arba motinai susiradus naują partnerį, šie atsisako rūpintis svetimais vaikais, todėl jiems tenka bėgti iš namų. Pabėgę į Nairobį jie tikisi geresnio gyvenimo, tačiau iš tikrųjų čia jų niekas nelaukia, dauguma tokių vaikų tiesiog tampa priemiesčių lūšnynų elgetautojais, įninka uostyti klijus arba rūkyti žolę. Victoras niekada nėjo į mokyklą ir nekalba angliškai. Jo tėvai – arbatos rinkėjai. Kai jis buvo mažas, atvažiavo į miestą tiesiog iš skurdo, nes tėvai negalėjo jo išmaitinti. Anksčiau Victoras rūkė daug žolės ir uostė klijus, bet tapęs SHY projekto nariu susitvarkė ir netgi turi šiokį tokį darbą.

Projekto įkūrėjas Alexas Mwangi prieš daugelį metų taip pat buvo į narkotikus įnikęs gatvės vaikas, pasakojo, kad kadaise dirbant miesto savivaldybei (renkant šiukšles aplink stadioną) jam šovė mintis sukviesti netoli stadiono esančioje žiedinėje sankryžoje futbolą žaidusius gatvės vaikinus pažaisti stadione. Po treniruotės Alexas nupirko jiems košės. Pavalgę vaikinai grįžo į gatves, tačiau nuo to karto pradėjo susitikinėti dažniau ir surengė aplinkos tvarkymo akciją greta įsikūrusiame turguje. Tai tapo tarsi verslu, mat gatvės vaikinai prekiautojus įkalbėdavo duoti nedidelį kiekį pinigų už surinktas šiukšles, o už tuos pinigus jie galėdavo nusipirkti maisto. Turgui užsidarius vaikinai miegodavo po prekystaliais. Pastebėję, kad stadiono turguje nėra tualeto, vaikinai surinko 10 tūkst. šilingų (apie 100 eurų) ir pastatė viešąjį tualetą kaip dar vieną pinigų rinkimo šaltinį. Įsitikinę, kad gali užsidirbti dar daugiau pinigų, pastatė dar du tualetus. Gaunamą pelną gatvės vyrukai dabar leidžia maistui, drabužiams ir mokesčiams už mokslą.

„Ši programa – šansas gatvės vaikinams būti priimtiems atgal į visuomenę,“ – didžiuodamasis sakė Alexas. O didžiuotis yra kuo – vaikinai keičiasi jo akyse, išmoko žaisti futbolą, nustojo vartoti narkotikus, tapo bendradarbiaujančiais, kai kurie iš viešojo tualeto surinktų pinigų pradėjo lankyti mokyklą, o dar sėkmingesniems pavyko susituokti ir apsigyventi užsienyje. Kas būtų galėjęs pamanyti, kad tokie nepatrauklūs dalykai, kaip tualetas ir šiukšlės, kai kam gali įgyti aukso vertę...

Šviesėjanti ateitis

Naktį viešbutyje Nairobio centre prabudau pažadinta sunkiai suvokiamo garso – tarsi krioklys šniokštų. Pašokau iš lovos ir prisiplojau prie lango pažiūrėti – gal ištiko koks pavojus, gal lauke vyksta katastrofa? Tačiau tai tebuvo liūtis, šuorais keliaujanti Nairobio urbanistiniais statiniais ir pagaliau ištuštėjusiomis gatvėmis. Bet tokia galinga ir viską permerkianti, kad nenorėtum į ją pakliūti nepasiruošęs. Įsivaizdavau, kaip sunkūs vandens šuorai šluoja skardinius Hurumos lūšnų stogus ir Kaloleni rajono turgavietės prekystalius, o siaurus nuotekų griovius užtvindo liūties vanduo. Tačiau žinojau, kad ryte viskas bus sugrįžę į savas vėžes – miestas vėl skęs eismo kamščiuose ir dus nuo smogo, kostiumuoti verslininkai bėgios per judrią gatvę savo gyvybę palikdami Dievo valioje, o lūšnynų žmonės toliau suksis savo versliuke, kad išliktų. Gera žinoti, kad auga nauja karta – į normalų gyvenimą sugrįžę buvę gatvės vaikinai padeda kitiems likimo bendrams stotis ant kojų, mokykloje išsilavinimą įgiję našlaičiai dabar eina į universitetą ir grįžta savanoriauti į gimtąjį lūšnyną. Taip lūšnynų geradariai padeda vieni kitiems kurti šviesesnę ateitį.

***

Straipsnis parengtas remiantis medžiaga, surinkta pažintinės kelionės, organizuotos pagal tarptautinį projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ (angl. „Media4Development“), metu. Projektą remia Europos Sąjunga.

Apie projektą

Šiame „Lietuvos žinių“ numeryje VšĮ „Europos Namai“ ir Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma kviečia skaitytojus susipažinti su vystymosi istorijomis iš Kenijos sostinės Nairobio priemiesčių. Rašinio autorė Vaida Blažytė, laimėjusi „Žiniasklaida vystymuisi“ straipsnių konkursą kartu su fotografe Akvile Norkute, apdovanota pirmąja vieta „Pasaulis tavo akimis“ fotokonkurse, Rytų Afrikos valstybėje lankėsi šių metų sausį.

Nairobis – miestas, turintis daugiau nei 3 mln. gyventojų, yra žymus ne tik dėl verdančio gyvenimo, ekonominio augimo ar tarptautinių korporacijų, tokių kaip „Google“, „Coca Cola“ ar „General Electric“ būstinių. Kaip šiame cikle publikuotame straipsnyje „Klijų vaikai“ jau atskleidė estė Karolin Kruuse (š. m. sausio 30 d.) priemiesčių gyvenimas Kenijoje dažnai skiriasi nuo blizgančių centrinių rajonų. Nairobio lūšnynai, supantys Kenijos sostinę, yra vieni didžiausių pasaulyje ir taip pat garsėja dėl aukšto nedarbo, nusikalstamumo bei miglotų ateities perspektyvų.

V. Blažytė, savo ruožtu, pratęsia K. Kruuse pradėtą diskusiją ir kalba apie dar nepastebėtus gyvenimo lūšnynuose aspektus. Vietos savipagalbos grupės, mikropaskolos ar kitos pačių lūšnynų gyventojų iniciatyvos pamažu bent daliai čia gyvenančių žmonių padeda išbristi iš skurdo ir integruotis į miesto gyvenimą. Vaidos pasakojamos istorijos ne tik perteikia autentiškas Nairobio gyventojų patirtis, bet ir laužo mitus apie pasyvius ir abejingus besivystančių šalių žmones.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"