TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Namai, kuriuose netrūksta tolerancijos

2012 03 13 6:00

Bandau įsivaizduoti, kaip trapi ir jautri moteris atsitraukia nuo šeimos rūpesčių - valgio gaminimo, namų tvarkymo, skalbimo (tai atrodo taip buitiška) - ir, suradusi laisvą valandėlę, sėda rašyti savo jaukioje kertelėje.

Moteris eiliuoja ne lyriškai, nors jos kūryboje buvo toks laikotarpis, bet rašo politinę dramą "Duobė" apie Lietuvos žydų likimą Antrojo pasaulinio karo metais. Ši jauna poetė, dramaturgė, aktorė - Daiva Čepauskaitė. Šiemet už dramą "Duobė" autorę VšĮ Sugiharos fondas "Diplomatai už gyvybę" paskelbė metų Tolerancijos žmogumi.

"Noriu įsiterpti, - sako D.Čepauskaitė ir patikslina, koks tai kūrinys: - Nemanau, kad "Duobė" yra politinė drama. Niekada nepolitikavau ir nenorėjau turėti su politika ką nors bendra. Nepriklausau jokiai partijai. Ši drama yra veikiau istorinė. Aprašiau vieną Lietuvos istorijos epizodą, atstovaudama ne kokiai nors politinei grupuotei, bet grynai žmogiškiems ir kūrybiniams interesams. Rašiau taip, kaip supratau ir kaip liepė mano sąžinė."

Pokalbio pradžioje bandau išsiaiškinti, ar namai jai yra ta vieta, kurioje gali ramiai, niekieno netrukdoma kurti rimtus veikalus. Daiva su vyru dailininku Antanu Obcarsku ketina išsikraustyti iš Kauno centre esančio buto į erdvų namą miesto pakraštyje. "Tiesą pasakius, į naują namą dar neįsikėlėme. Tai artimiausi mūsų planai, o kol kas tebegyvename bute Kauno centre. Bet namai, kad ir kur jie būtų, yra ir mano darbo vieta. Nors dar neturiu nei savo kambario, nei rašomojo stalo, randu ramybės oazę, kurioje gimsta visi mano rašiniai", - patikina D.Čepauskaitė.

Kad išsklaidyčiau abejones, pasitikslinu: gal vis dėlto užsuka į biblioteką ar kavinę? Gal, kai nusibosta namų aplinka, prisėda ant suoliuko Laisvės alėjoje su kompiuteriu? ("Hario Poterio" autorė būtent tokiose vietose sukūrė nuostabų romaną ne tik vaikams, o - Daiva kažkuo primena šią rašytoją.) O gal sėdi šalia dukreles Ievos lovelės, sūpuoja ją ir kuria?

Žvaliai šypsodamasi moteris paneigia visas abejones. "Nei kavinėse, nei ant suoliuko, nei kitose viešose vietose niekada nerašau. Priešingai, man reikia visiškai hermetiškos aplinkos, kad netrikdytų nė vienas žmogus. Rašyti prie dukters lovos taip pat neįmanoma. Prieš miegą skaitau jai pasakas arba abi aptariame prabėgusią dieną", - paaiškina dramaturgė.

Tarsi girdžiu, kaip ji pagalvoja: argi vieta kurti yra svarbi? Jei tos skrajūnės mintys nesuguls į knygą, rašymo vieta nė kiek negelbės - lapas liks tuščias. Lyg atspėjusi, apie ką svarstau, D.Čepauskaitė sako: "Svarbu gal ne pati rašymo vieta, bet aplinkybės. Kai rašau, šalia neturi būti nieko, tik bent vienas žmogus - mintyse..."

- Kuo skiriasi jūsų dabartiniai namai nuo tų, kuriuose gyvenote viena, be šeimos?

- Kaip ir bet kurio kito šeimos žmogaus namuose, atsirado daug vaikiškų žaislų, kurie nuolat išmėtyti po visą butą, skalbinių dėžėje - vaikiškų drabužių. Vakarai tapo sklidini nesibaigiančių klausimų, kurie kyla vaiko galvoje ir į kuriuos turiu nuolat atsakyti. Juokaudama pacituosiu vienos pjesės herojės žodžius: "Anksčiau bijojau, kad naktį į mano namus gali įslinkti vagis ir mane apvogti, o dabar dėl to esu rami, nes žinau, kad joks žmogus tamsoje nepereis per mano kambarius, nenusisukęs sprando."

 

- Esate kilusi iš Marijampolės. Koks buvo jūsų išsiskyrimas su tėvų namais, kurie išlieka visą gyvenimą kaip brangus prisiminimas?

- Tas išsiskyrimas buvo kaip ir daugelio jaunų žmonių - išvažiavau studijuoti kupina jaunatviško maksimalizmo, naivumo, kvailumo, apsvaigusi nuo savarankiško gyvenimo iliuzijų ir laisvės. Tik gerokai vėliau supratau, ko netekau, - tos tik tėvų namuose egzistuojančios ramybės ir saugumo.

 

- Koks vaizdas jus nuolat lydi iš vaikystės namų: liūdnas, nostalgiškas, džiugus, viliojantis?

- Ypač šiltas vaizdas - kai vakare, prieš miegą, tamsoje guliu savo lovoje, matau pro plyšį durų apačioje šviesą, sklindančią iš kito kambario, o toje šviesoje tyliai krebžda tėvai, baigdami dienos darbus ir pokalbius. Ir užmiegu jausdama, kad man negali atsitikti nieko bloga jau vien dėl to šviesos pluoštelio durų apačioje...

 

- Kaip tėvai vertino jūsų pasirinkimą, kai, užuot dirbusi gydytoja - turite šios profesijos diplomą, pasirinkote teatro sceną ir tapote aktore be diplomo?

- Manau, jie, kaip ir bet kurie normalūs tėvai, jautė nerimą, kad jų vaikas pasiklydo, metė kelią dėl takelio. Tačiau tėvai niekada nekėlė jokių sąlygų, ultimatumų, nebandė manęs "perlaužti". Tiesiog susitaikė su mano sprendimu, priėmė jį ir visada padėjo, kuo galėjo.

- Dramos "Duobė" (Kauno kamerinis teatras pastatė spektaklį "Diena ir naktis" - red.) autorė - tai visiškai kita dramaturgė D.Čepauskaitė, kuri anksčiau rašė pjeses vaikams?

- Nemanau, kad visai kita. Be to, jau buvau parašiusi ne vieną pjesę suaugusiesiems, ne vien vaikams. Žinoma, "Duobė" yra sudėtingiausia ir temos, ir dramaturginės technikos požiūriu, bet joje mane galima atpažinti iš poetinės kalbos, iš man būdingų metaforų ir kitų išraiškos detalių. Vienas žmogus pasakė, kad jei nežinotų, kas pjesės autorius, vis tiek pamanytų, jog ją parašė poetas. Vadinasi, toli nuo savęs nepabėgau.

 

- Nuo šiol "Duobė" jus lydės kaip dar vienas pripažinimas. Už dramą holokausto tema pelnėte 2011 metų Tolerancijos žmogaus vardą. Kodėl ėmėtės tokios dramatiškos temos? Gal tai tapo jūsų tikrąja aistra, kai atradote save kitame amplua?

- Idėja rašyti apie tai kilo ne mano galvoje, ją pasiūlė Kauno kamerinis teatras. Anksčiau niekada nesidomėjau šiais įvykiais. Priėmiau pasiūlymą kaip iššūkį, kaip galimybę kalbėti apie išties rimtus ir be galo skaudžius dalykus. Kurpti nuotaikingas vaikiškas pasakas arba gvildenti šeimines istorijas yra vienas dalykas, o pakelti tokį akmenį - jau visai kitokio masto darbas. Todėl man tai buvo be galo įdomu profesiniu požiūriu - kautis visiškai kitoje svorio kategorijoje. Be to, žmogiškas krūvis, kurį patyriau rašydama šį darbą, man labai brangus, nes davė neįkainojamos patirties ir tam tikrą suvokimą.

O kas yra mano "arkliukas", net nežinau. Man visai neįdomu sėsti ant vieno ir kratytis visą likusį gyvenimą.

- Kaip jaučiatės dabar, tapusi Metų tolerancijos žmogumi?

- Įvairiai, ir tas jausmų diapazonas gana platus: nuo sumišimo (kartais klausiu savęs, kodėl man, ką aš čia tokio ypatingo padariau, yra daugybė žmonių, kurie vertesni to titulo...) iki pasididžiavimo (anksčiau šį vardą pelnę žmonės - man dideli autoritetai). Tačiau joks apdovanojimas neapverčia gyvenimo iš esmės. Jei taip atsitinka, vadinasi, iki tol gyvenai nelabai teisingai. Manau, bet kuris kuriantis žmogus daro tai ne dėl apdovanojimų, o todėl, kad pats darbas jam atrodo prasmingas.

 

- Vėl bandau įsivaizduoti, kaip buvo rašoma ši sunki drama? Ar vyrui atpasakodavote sukurtas scenas?

- Dramos rašymas pareikalavo nemažo pasirengimo. Gal pusę metų tik skaičiau įvairią literatūrą ta tema - nuo memuarų iki profesionalių istorikų studijų. Taip pat nemažai kalbėjomės su būsimo spektaklio režisieriumi Stanislovu Rubinovu. Vyrui niekada nerodau parašytų tekstų ir jų neatpasakoju. Tai - mano darbas, o savo darbe tariuosi su profesionalais. Jis yra kitos profesijos atstovas ir man tiesiogiai niekuo negali pagelbėti. Padeda nueidamas į parduotuvę ar atlikdamas kitus buities darbus, jei pritrūkstu tam laiko. Aišku, pasidalijame samprotavimais bet kokia tema, tačiau į vienas kito kūrybinį procesą niekada nesikišame.

- Poezijos jau senokai nerašote, nevaidinate Kauno kameriniame teatre... Ar pastebėjote, kad jūsų gyvenime vis atsiranda žodelių "ne"? Ką jie reiškia pačiai?

- Man neatrodo, kad tų neigiamų žodelių mano gyvenime padaugėjo. Tiesiog vienus "ne" pakeitė kiti "ne". Kitaip sakant, vietoj vienų dalykų darau kitus. Dažnai tenka rinktis, nes neįmanoma visko atlikti gerai. Tiesiog tam, kad galėtum ką nors padaryti kokybiškai ir iki galo, kai kuriems dalykams turi pasakyti "ne".

 

- Teatro mūzai likote ištikima - esate Kauno kamerinio teatro literatūrinės dalies vedėja, kuriate dramas, jas stato ir teatras, kuriame vaidinote. Kaip dažnai sakoma, teatras aktoriui yra antrieji namai. Ar šis posakis jums tinka?

- Teatre dirbantys žmonės visada yra artimi ir susiję kur kas glaudžiau nei, tarkime, sėdintys kokiame nors biure. Tai gana ekstremali meno sritis. Čia žmonės dirba savo nervais, savo jausmais, be to, visada komandoje. Vieno žaidėjo nesėkmė yra visos komandos nesėkmė, ir priešingai. Todėl manau, kad teatras daugeliui tampa antraisiais namais būtent dėl šių ypatingų žmogiškų ryšių. Kol dirbau scenoje, teatre praleisdavau daugiau laiko negu tikruosiuose namuose.

Kadangi dabar mano "scena" - kompiuterio ekranas, teatro savo antraisiais namais gal nepavadinčiau, bet vis tiek tai yra ypatinga vieta, kurioje žmonės turi "tą pačią kraujo grupę" kaip ir aš.

 

- Kodėl drama, kaip kūrybos žanras, jums tapo artimesnė už poeziją?

- Ne visai taip... Tiesiog poezija man niekada nebuvo darbas. Eilėraštis aplanko tave kaip kibirkštis, kurios pats neįžiebtum jokiomis valios pastangomis. Negali visą gyvenimą laukti, kol ji įsižiebs, ir nieko daugiau neveikti. O pjesių rašymas man yra darbas ir kasdienė duona. Čia nelauki jokių kibirkščių, tiesiog sėdi ir dirbi.

Taigi galima dūsauti ir laukti, bet galima, laukiant eilėraščio, nuveikti ir daug įdomaus bei dar vieną kitą litą užsidirbti. Pasirinkau aktyvų laukimą. O poezija man nėra svetima, aš jos neišsižadėjau. Kai turėsiu ką pasakyti eilėraščiu, tai ir padarysiu.

- Viename interviu prasitarėte, kad sudeginote "Poezijos pavasario" laureatės ąžuolų vainiką, kuris daug metų buvo jūsų namuose. Kodėl taip padarėte?

- Tai jokiu būdu nereiškia, kad sunaikinau apdovanojimą. Jį branginu ir vertinu. Tebeturiu ir austą juostą, ir įrėmintą "raštą".  O kur dedame, pavyzdžiui, šventines gėlių puokštes, kai jos nuvysta? Taigi išmetame. Tas vainikas, gerą pusmetį kabojęs garbingoje vietoje, virto sudžiūvusių stagarų rezginiu, bet ranka nekilo jo paprasčiausiai išmesti į šiukšlių konteinerį. Kartą mūsų namuose sutikome Naujuosius metus, svečių kompanijoje buvo du poetai - Antanas A.Jonynas ir Kęstutis Navakas. Kadangi mudu su Antanu jau buvome gavę po "Poezijos pavasario" laureato ąžuolų vainiką, o K.Navakas - ne, juokais sugalvojome tokį ritualą: sudeginome mano vainiką židinyje ir apibarstėme pelenais Kęstutį, linkėdami jam šio titulo. Tai buvo pokštas, ir tiek.

 

- Kas jums yra kūrybos apdovanojimai? Regis, dar esate ir "Auksinio scenos kryžiaus" laureatė už nacionalinę dramą "Pupos"?

- Oi, sunku kalbėti apie tuos apdovanojimus. Žinoma, tai yra kūrybos įvertinimas - džiaugiuosi, kad mano darbai buvo pastebėti, bet kartu ir atsakomybė, kuri nuolat slegia. Taip pat savigrauža, jog man tiesiog pasisekė labiau negu kitiems, kurie buvo ne mažiau verti. Šiaip ar taip, pati jų sau neskiriu, sprendimą priima kiti žmonės, tad turiu jį gerbti.

 

- Koks kitų apdovanojimų likimas? Ar laikote juos namie?

- Be abejo, visi yra mano namuose. Tik jie neeksponuojami kaip muziejuje, guli stalčiuose ir lentynose. Kartais dukra išsitraukia pažaisti...

- 1992 metais išleidote eilėraščių knygą "Bevardžiai". Viename jų yra tokios eilės: "Pakiemiais grįžta alkanas laikas, / Gena šviesą tolyn nuo akių. / Aš esu tavo žilstantis vaikas / Ir tave lyg lopšinę šaukiu." Ar šis eilėraštis - tolimos vaikystės iliuzija, kai sakote "...grįžta alkanas laikas"?

- Man sunku komentuoti ar aiškinti savo eiles. Jeigu galėčiau kalbėti apie tai, kas yra eilėraštyje, kitais žodžiais, pasakyti tą patį kitaip, nereiktų ir eilėraščio. Tai, ką parašiau, man buvo vienintelė galima žodžių kombinacija nusakyti tam jausmui, vaizdui, būsenai, kurią norėjau išreikšti, todėl daugiau nekomentuosiu.

 

 

- Kodėl sakote, jog esate "žilstantis vaikas"? Lyg užuomina, kad jau užaugote ir subrendote, esate pati atsakinga už savo gyvenimą?

- (Pašnekovė tik nusišypsojo ir nieko neatsakė.)

 

- Jūsų poezijoje stengiausi surasti kokią nors užuominą apie namus. Ta paieška buvo gana sunki, beveik nieko neaptikau. Kodėl taip atsitiko? Gal eilės "Pavadino mane krantu, / kad galėčiau skenduoliui padėti. / Pavadino mane šventu - / nepasakė, kur nuodėmes dėti" gali ką nors atskleisti?

- Kai ką nors rasite mano eilėraščiuose ar ko nors juose nerasite, visada būsite teisi...

 

- 2004 metais jus lydėjo sėkmė - poezijos knyga "Nereikia tikriausiai būtina" buvo pripažinta geriausiu metų eilėraščių rinkiniu. Ar poezija tapo jūsų dvasinių išgyvenimų veidrodžiu? Ar tai, ką išsakote eilėmis, yra dalis jūsų?

- Žinoma, tai dalis manęs, nejaugi Puškino... Ir išgyvenimų veidrodis, ir proto labirintai, ir jausmų etažerė, ir saviraiškos skrynelė, ir savisaugos instinktai, ir savianalizės brūzgynai, ir savimylos bala, ir egzistencijos lupenos, ir transcendencijos žvakelė - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi...

 

- Gana netikėtai poeziją palyginote su karve. Cituoju: "Esu karvė, vardu Poezija, / duodu šiek tiek pieno, / paprastai 2,5 proc. riebumo, / kartais pavyksta / išspausti ir iki trijų..." Kodėl atsirado toks proziškas poezijos sugretinimas?

- Todėl, kad poezija - tai ne vien rasos lašelio žibėjimas ant baltų obels žiedų ar pseudodvasingas drugelio sparnų plazdenimas. Kartais ji kuriama kur kas aštresnėmis detalėmis. Atrodo, Ana Achmatova pasakė, kad poezija gimsta iš šiukšlių.

 

- Kodėl tiek daug tuštumos ir nusivylimo eilėraštyje "Kai žiūrėsi į mano akis, tu ten nieko nerasi"?

- Toks gyvenimas... (Šypsosi.)

 

- Remdamasi jūsų eilėraščiu "Kaip gyveni", kuriame yra tokios eilutės: "Kartą jaučiausi laiminga. / Du kartus nelaiminga. / Tris kartus niekaip nesijaučiau. / Kartą pagalvojau apie gyvenimo prasmę. / Du kartus - apie beprasmybę. / Tris kartus nieko negalvojau", dabar klausiu: kaip gyveni, Daiva?

- Yra toks, regis, žydiškas anekdotas. Žydo klausia: "Kaip gyveni?" Jis atsako: "Nesulauksit..." O jeigu rimtai - ačiū, gerai. Nes, kad ir kur būčiau, į mano kambarį pro durų apačią vis dar skverbiasi kažkas panašaus į šviesos pluoštelį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"