TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Naminė duona kepama vaikų rankomis

2016 08 06 6:00
Ant ajerų sudėti pagrandukai keliaują į krosnį. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Keturis dešimtmečius Elvyra Verksnienė mokė pradinukus rašto, skaičių ir kitų mokyklinių gudrybių. Išėjusi į užtarnautą poilsį ilgai dyka nesėdėjo – dabar moko miesto vaikus, kaip kepti ruginę duoną, rašyti žąsies plunksna, seka mažiesiems pasakas ir kuria vaidinimus.

Moteris prisipažino užklasinės veiklos prasimanydavusi ir dirbdama mokykloje – be tiesioginių pradinių klasių mokytojos pareigų Vilniaus Filaretų pradinėje mokykloje, vadovavo įvairiems dramos būreliams. „Kai išėjau į pensiją, pasidarė baugu: ką aš dabar darysiu? Man per maža vien ravėti daržus ir rūpintis savo vištomis, prigimtis reikalauja ką nors kurti. Esu prirašiusi daugybę eilėraščių, kūryba yra man gyvybiškai svarbi“, – sakė pašnekovė.

„Įdarbino“ duonkepę

Šalia Vilniaus esančiose Gineitiškėse E. Verksnienė su šeima turi didelį namą ir žemės sklypą. Nuo seno čia stovėjo jos vyro sumūryta duonkepė krosnis, joje Elvyra kartkartėmis kepdavo duoną. Pasak moters, jai duonos kepimas – būdas prisiminti ir pagerbti savo mamą, kuri gyvendama Suvalkijoje duoną šeimai ir kaimynams kepdavo nuolat. „Mano ryšys su mama buvo labai stiprus, jaučiu jį iki šiol, nors jos jau nėra su mumis. Tad išėjusi į pensiją pasiūliau vyrui virš mūsų duonkepės pastatyti pavėsinę ir pasikviečiau anūkus kartu kepti duoną. Supratome, kad vien pavėsinė nėra labai patogu, ji perpučiama vėjų, tad vyras padarė ir sienas. Dabar turime savitą trobelę, kurią išpuošiau įvairiais pačios surinktais senoviniais rakandais“, – pasakojo ilgametė pradinukų mokytoja.

Kaip sakė Elvyra, ją aplankiusios kolegės mokytojos, su kuriomis iki šiol gražiai bendrauja, pasiūlė moteriai duonos kepimo mokyti ne tik savo anūkus, bet ir kitus vaikus, juolab vietos erdviame Verksnių kieme tikrai pakanka viskam: dekoratyviniams ir valgomiesiems augalams, moters laikomoms vištoms, duonkepei krosniai, sūpynėms, iškylų stalams ir net ajerams, ant kurių Elvyra kepa duoną.

Mokytoja sakė visą gyvenimą mėgusi piešti, gaminti žaislus, tad per žiemą užsiėmė namelio su duonkepe krosnimi dekoravimu, atmintinai išmoko Martyno Vainilaičio poemą vaikams „Ežio namas“, padarė paveiksliukų su jos veikėjais, parengė nedidelį improvizuotą pasakojamąjį vaidinimą. Vėliau trobelėje atsirado pasakos apie našlaitėlę Sigutę kampelis. „Dabar pas mane atvažiuoja vaikai, mes su jais kepame duoną, tiksliau, pagrandukus, aš jiems pasakoju, iš ko kepama duonutė, kodėl senovėje šeimininkės būtinai kepdavo ir pagrandukus. Tešlą pasiruošiu iš anksto, turiu senovinį duonkubilį, vaikai iš jos sulipdo savo pagrandukus, dedame juos ant ližės ir šauname į pečių kepti“, – kalbėjo Elvyra. Savo sklype ji specialiai augina ajerus, ant kurių su vaikais kepa duoną, pasakoja jiems, kaip senovėje šeimininkės šiuos augalus naudodavo ne tik kaip paklotą kepamai duonai, bet ir pagardą, kad duoną būtų skanesnė.

Pasakojimai apie senovę

Elvyros teigimu, savo rankelėmis iškeptus pagrandukus vaikai kaipmat suvalgo. Mažieji stengiasi pasižymėti savo duonos gabalėlį, kad iškepusį sukirstų būtent tą, kurį patys darė. Anot Elvyros, vyresniems vaikams ji dar pasakoja javų istoriją, ant stalo turi grūdų varpų pavyzdžių, korteles su egzotiškais vaikams žodžiais „pėdas“, „guba“, „rikė“, simbolizuojančiais, kaip javai buvo kertami, rišami į pėdus, statomi į gubas arba rikes. Iš mokytojos vaikai sužino, kad ajerus, ant kurių nuo seno Lietuvoje kepama duona, į mūsų kraštą atvežė Vytauto Didžiojo samdyti totorių kariai – prie jų drabužių ir arklių uodegų prikibusios ajerų sėklos sukrito į žemę ir pradėjo augti iki tol nematyti augalai, kuriuos šeimininkės greitai rado kur pritaikyti.

Kol krosnyje kepa vaikų sulipdyti pagrandukai, Elvyra mažiesiems seka pasaką apie degantį ežio namą, gesina su jais tyčia tam sukurtą laužą, skambina senoviniu telefonu gaisrinei pagalbai, vaikai išmoksta magišką skaičių 112, kuriuo reikia skambinti ištikus nelaimei. Jaukiai įrengtame namelyje yra ir tam tikra skrynelė žąsų plunksnoms. „Pasakoju jiems, kaip mano tėvelis eidamas į mokyklą nešdavosi ne pieštuką, tušinuką ar parkerį, kuriais vaikai naudojasi dabar, o tinkamai padrožtą žąsies plunksną ir buteliuką rašalo – taip senovėje buvo rašoma. Kai pasakau, kad rašysime diktantą žąsies plunksna, dažnas vaikas būna nelabai patenkintas, tačiau greitai įsitraukia į jiems neįprastą žodžių rašymą. Ant storesnio popieriaus gabaliukų pasidarome atvirukų – pataškome rašalo dėmių, iš kurių pagaliukais vaikai raito įvairius ornamentus ir abstrakcijas“, – aiškino pašnekovė.

Girnos ir kiaušiniai

Šalia duonkepės mokytojos įrengtame jaukiame namelyje yra ir senovinės girnos, kuriomis mažieji bando sumalti grūdų duonai, draugiškai dainuodami žinomą vaikišką dainelę apie du gaidelius. Pasak pedagogės, dvi valandos taip linksmai darbuojantis pralekia labai greitai. „Nusivedu juos ir į ūkinį pastatą, renkame vištų kiaušinius. Turiu dar dvi antis, planuoju ir žąsį įsigyti“, – planus vardijo E. Verksnienė.

Susipažinti, kaip senovėje kepta duona, kaip buvo rašoma tikra plunksna, pas buvusią pradinukų mokytoją atvyksta įvairaus amžiaus vaikų – nuo darželinukų iki penktokų. Su vyresniais moteris skaičiuoja, kiek javų varpoje yra grūdų, mokosi atskirti kviečius, rugius, miežius ir kitas grūdines kultūras. Elvyra vaišina vaikus žolelių arbata ir jie bando spėti, iš kokių kvapiųjų augalų ji išvirta – ramunėlių, mėtų ar melisų. Moteris juokėsi prisiminusi, kaip kartą ją aplankė pačių mažiausių darželinukų grupė. „Atvažiavo tokie žiopliukai, kai kurie dar su sauskelnėmis. Bet vyras paleido traktorių, susisodino juos pavėžinti. Ieškojome kiaušinių – dažnas vaikas vištos nematęs. Jiems labai patiko, ir man smagu su jais. Kai atvažiuoja vaikai, pasijuntu savo stichijoje, jaučiuosi, lyg vėl būčiau mokykloje, kur praleidau geriausius savo metus“, – džiaugėsi Elvyra.

Mokytojos pašaukimas moteriai, matyt, įgimtas – kartą ji buvo įsidarbinusi sutuoktinio firmoje sekretore, tačiau labai apsidžiaugė, kai dėl dukros ligos teko imti nedarbingumo lapelį. Mergaitei pasveikus net nesvarstė grįžti į darbą. „Man reikia vaikų, aš randu su jais bendrą kalbą, nemoku ir nenoriu kitų darbų“, – prisipažino jau keturis anūkus vasaromis prižiūrinti močiutė.

Anot Elvyros, dar būdama vaikas ji turėjo dvi svajones – būti mokytoja arba aktore. Baigusi pedagogikos studijas ir pradėjusi dirbti mokytoja, kartais gailėdavosi, kad taip ir nepabandė jėgų vaidyboje, tačiau, pasak moters, mokykloje jai šis pašaukimas labai pravertė – be improvizacijos, artistiškumo dirbti su vaikais neišeina. Neseniai į pensiją išėjusi moteris tikino, kad tie keturi dešimtmečiai mokykloje pralėkė akimirksniu, iki šiol jai sunku patikėti, kad rytą nereikia keltis ir skubėti į pamokas. Veikli ir energinga Elvyra greitai rado išeitį, kaip toliau tęsti kūrybingą bendravimą su mažaisiais.

„Miesto vaikai, kurių dažnas jau neturi močiutės kaime, nesupranta, kad pieno duoda karvė, kiaušinius deda vištos, duoną kepti yra sunkus darbas, tad ją reikia gerbti ir branginti. Kai po viešnagės vaikai bėga sėstis į autobusą, visada jų klausiu, kas jiems labiausiai patiko. Atsakymas paprastai būna tas pats – kepti pagrandukus ir klausytis pasakos. Šiais laikais jie per televizorių prisižiūri įvairiausių filmukų, tačiau pasaka – tai, ko jiems iš tiesų reikia“, – įsitikinusi pašnekovė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"