TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Naujas vaidmuo padėjo išbristi iš depresijos

2006 08 12 0:00
Garsią Rusijos dainininkę Jeleną Obrazcovą galima matyti ir operos, ir dramos teatro scenoje.
Užsienio spaudos nuotrauka

"Aš nors ir primadona, bet ne kvaiša", - taip save apibūdina Jelena Obrazcova. 67 metų pasaulinio garso Rusijos operos dainininkė po truputį atsigauna palaidojusi mylimą vyrą, lietuvį dirigentą Algį Žiūraitį. O apie senatvę galvoti jai tiesiog nėra kada.

Neseniai Sankt Peterburge ji klausėsi pirmojo tarptautinio Jelenos Obrazcovos jaunųjų vokalistų konkurso, į kurį sukvietė daugiau kaip 100 talentingų vaikų iš visos Rusijos, NVS ir Baltijos šalių, finalininkų, surengė jiems susitikimą su pasaulinėmis įžymybėmis prašmatniuose rūmuose ir Mažojoje filharmonijos salėje. Kitą dieną ji - jau Maskvoje, užsiėmusi taip pat savo vardo, tik jau suaugusiųjų, konkurso reikalais, blaškosi po valdininkų kabinetus, kad paspartintų Obrazcovos mokyklos, kurioje drauge su pasaulio operos žvaigždėmis teiks meistriškumo pamokas, įsteigimą. Dar po kelių dienų jau išskrenda į Japoniją - Tokijo muzikos akademijoje Obrazcova dėsto jau 13 metų. Vasaros pabaigoje ji surengs meistriškumo pamokas keliose Europos šalyse. Štai taip gyvena Jelena Obrazcova, tikra primadona, jau daugelį metų dainuojanti geriausiose pasaulio operos scenose.

Rūpinasi, kad nebūtų raukšlių

- Iš kur tiek energijos, Jelena Vasiljevna?

- Tai ne mano nuopelnas. Balsas, kaip ir fizinė sveikata, - Viešpaties dovanos, kad teikčiau žmonėms džiaugsmą. Esu tikinti nuo penkerių metų, kai močiutė vieną iš baisiausių Leningrado blokados dienų nusivedė į cerkvę. Kaip sunku mums tada buvo! Tik apie viena svajojome - išgyventi. Gelbėjo tikėjimas.

- Atrodo, pastaruoju metu jūs dar labiau atjaunėjote...

- Ne, ne atrodo, o taip ir yra. Vartydama senus nuotraukų albumus pati sau sakau: "Aha, štai šitoje, kai buvau sena ir stora..." Na, taip, man 67 metai, ir to neslepiu. Kaip ir to, kad naudojuosi plastinių chirurgų paslaugomis. Prisižiūriu, kad nebūtų raukšlių. Yra toks gydytojas Puchovas, akademikas, dirba Čeliabinske. Kartais pasinaudoju jo pagalba. O tos, kurios teigia, kad atsijaunina kokiomis nors agurkų, braškių ar grietinėlės kaukėmis, akivaizdžiai gudrauja.

Senatvė ateina, kai žmogus ima nuolatos apie ją galvoti ir jos bijoti. Aš tam tiesiog neturiu laiko. Tačiau artistas turi prisižiūrėti. Prieš vaidmenį dramos pjesėje sublogau beveik 30 kilogramų. Tai buvo svarbu ir mano jaunam partneriui, kuris spektaklyje turėjo nešioti mane ant rankų. Tuomet laikiausi baltymų dietos, pamėgau rytietišką virtuvę, kuri ne tokia riebi ir kaloringa kaip europietiška, ypač rusiška, vokiška ir lietuviška. Apskritai esu ekonomiškos mitybos šalininkė. Ypač taupus santykis su maistu būdingas visiems, patyrusiems blokadą. Negaliu nieko išmesti į atliekų kibirą, likučius išnešu gatvės šunims ir katėms. Algis dažnai nepiktai šaipydavosi iš šio mano įpročio.

Nemirštanti meilė

- Atrodo, kad jūs pagaliau išbridote iš depresijos, apnikusios po jūsų vyro, garsiojo dirigento Algio Žiūraičio (1928-1998) mirties?

- Aš iki šiol jį myliu... Maniau, kad jau niekada neatsigausiu... Nors ir negulėjau nusisukusi į sieną, kur nors nuolat važinėjau, dėsčiau, koncertavau, bet viskas buvo kaip per rūką, lyg nė ne aš tai būčiau... Paskui kreipiausi į Aukščiausiąjį. Manau, kad kiekviena tragedija sutaurina ir praturtina žmogų. Sielvartas atneša išmintį. Vertybės keičiasi, muzika skamba visai kitaip. Mažumėlę atsigavusi po Algio netekties staiga pastebėjau, kad dainuoju visiškai kitaip. Ir pradėjau rašyti eiles, jos pačios tarsi išsiliejo iš manęs. Pirmą kartą - per Algio laidotuves. Lyg kas būtų pradėjęs diktuoti. Šitaip prirašiau kelis storus sąsiuvinius - visai knygai užtektų...

Taip, fiziškai Algio nebėra šalia, bet dvasinį jo buvimą jaučiu nuolatos. Su juo praleisti metai - nepertraukiamas laimės laikotarpis. Tikriausiai žinote, kad Žiūraitis buvo mano antrasis vyras. Jį sutikusi, geriau pažinusi, pamilusi ir pirmą kartą pasijutusi tikrai mylima supratau, kokia buvau kvailė gyvendama be meilės ir siekdama išsaugoti šeimą, kad dukra neliktų be tėvo. Dvejus metus kankinausi, kol galiausiai tiesiogine prasme puoliau į Algio glėbį. Šeima gali ir privalo laikytis tik meile????????. Mūsų su Algiu jausmai buvo tokie stiprūs ir abipusiai, kad aš iki šiol nejučia savęs klausiu: "Kaip gi taip ilgai galėjau be jo gyventi?" O dar sako, kad lietuviai - sužiedėję, sausi, nelinkę rodyti jausmų žmonės.

Dukra dainuoja Ispanijoje

- Jūsų dukra Jelena Makarova Maskvos universitete baigė žurnalistiką, tačiau nuėjo jūsų pėdomis. Kaip tai atsitiko, ar džiaugiatės?

- Visai nesidžiaugiu, kad ir kaip paradoksalu... Nepritartų ir Algis, esu tikra, nes manė, kad Lena, su kuria palaikė labai draugiškus santykius, turi literatūrinę dovaną ir avantiūristės gyslelę, kuri, kaip suprantu, reporterei nepakenktų. Tačiau šis jos avantiūrizmas prasiveržė visai ne ten, kur tikėjausi. Nuvažiavusi kaip turistė į Ispaniją Lenka staiga paskambino ir pranešė, kad susitarė dėl pamokų su pačia Montserrat Caballe (kaip vėliau paaiškėjo, paršelis net nepasakė, kieno ji dukra). Aš netekau žado. Tuojau paskambinau Montserrat. Ji mane nuramino atvirai pareiškusi, kad primadona mano dukra netaps, tačiau tikrai bus gana rimta profesionalė. Buvo jos tiesa. Štai jau 10 metų Lena su šeima gyvena Ispanijoje (su šituo niekaip negaliu susitaikyti, nes dievinu anūką, kuriam suėjo 17 metų ir kurį matau nepaprastai retai), koncertuoja (puikiai dainuoja baroką, neretai su Montserrat dukra Marti, programa taip ir vadinasi: "Dvi dukrelės"), dainuoja klasikinėse operose, nors atlieka ir antraeilius vaidmenis.

Įvairiais pavidalais

- Jūs atsisakote projektų su estrados žvaigždėmis, nors nuolat pasirodote džiazo koncertuose su pianistu Denisu Macujevu ir saksofonininku Igoriu Butmanu. "Karmen" spektaklyje išėjote į sceną basa, galiausiai Romano Viktiuko teatre vaidinate senstančią operos deivę, kuri keikiasi, plėšia dūmą ir šoka rokenrolą. Argi tai nėra publikos šokiravimas, kurį iš esmės taip niekinate?

- Mano publika - inteligentiška, subtili, viską jaučianti ir suprantanti, kuriai aš įdomi ir reikalinga įvairiais pavidalais.

Neslėpsiu, Viktiuko pasiūlymas išmėginti save dramos scenoje buvo labai netikėtas ir stebinantis, nors kaip Didžiojo teatro senosios mokyklos operos dainininkė į kiekvieną vaidmenį stengdavausi sudėti ne tik balsą, bet ir plastiką, mimiką, kitus grynai artistinius dalykus. Jūs gi žinote, koks nenuspėjamas ir savitas režisierius Viktiukas... Iš pradžių mane tai tiesiog suintrigavo, paskui sudomino, galiausiai paaiškėjo, kad šitaip Roma ištraukė mane iš šiurpios depresijos, apnikusios po Algio mirties. Darbas mane visiškai įtraukė, aš tiesiog maudausi šiame vaidmenyje. Be to, gudruolis Roma užčiuopė mano skaudamą vietą. Aš labai mažai moku lietuviškai, bet kai ko iš Algio išmokau. Romka irgi nekalba lietuviškai, bet juk nemažai gyveno ir dirbo Vilniuje. Kai susipažinome, jis kur buvęs, kur nebuvęs vis įterpdavo lietuviškų žodelyčių ir posakių, tuo mane ir papirko. Esu jam labai labai dėkinga...

Nutikimas traukinyje

- Ką jums reiškia pinigai?

- Atsakysiu banaliai, tačiau iš esmės tiksliai: pinigų man visuomet reikėjo lygiai tiek, kad galėčiau apie juos negalvoti. Aš nekoketuoju. Labai dideli pinigai sugadina žmogų, paverčia jį arba snobu, arba šykštuoliu, nagu. Ir dar - dideli pinigai turi dirbti, juos reikia valdyti, pačiam tuo rūpintis arba ką nors samdyti. Visa tai - ne man.

- Tačiau juk turite palaikyti primadonos įvaizdį. "Paprasta liaudis" nesupras, jei būsite tokia kaip visi.

- Jaunystėje norėjosi titulų, vardų, o ir šiandien, neslėpsiu, malonu, kad juos turiu. Tačiau visuomet pamenu, ką sakydavo tėtis: "Nebūk primadona, jos visos - kvaišos!" Jei žmogui gerai susiklostė kaip kūrybinei asmenybei, altorius nereikalingas. Be to, save visuomet reikia vertinti su humoru. Papasakosiu jums vieną nutikimą. Važiuoju kartą traukiniu, paprastoje kupė, nors buvau jau gana garsi. Su manimi - dvi moterys ir vyriokas kažkokiais suriestais, siaubingais rankų riešais. Moterys atpažino, puolė klausinėti apie garsios artistės gyvenimą. Ir aš ėmiau skųstis savo "sunkia dalia": kelionės- skrydžiai, lagaminai-viešbučiai-stotys, repeticijos-koncertai-spektakliai, jokio asmeninio gyvenimo... Ir staiga tas dėdulė: "O akmenskaldžiu padirbėti nenori?" Tai buvo pamoka visam gyvenimui.

Apie įvaizdį: anksčiau viską siūdindavausi Didžiojo teatro ateljė, nesigėdijau ir pati ką nors sumeistrauti, sukurpti iš gabalėlių, atraižėlių, skutelių, skudurėlių... Kai ką gaudavau iš draugių, nuomodavausi. Pastaruoju metu mane rengia Igoris Čapurinas: jis gerai mane jaučia, žino, ko noriu, o ko kategoriškai nepriimsiu. Labai daug drabužių man padovanojo garsioji Renata Tebaldi (1922-2004). Ji buvo mano draugė, nepaisant metų skirtumo, aš ją labai mylėjau. Prieš metus iki mirties Renata man paliko visas koncertines savo sukneles.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"