TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Nauji vėjai daugiavaikės mamos gyvenime

2007 11 17 0:00
Dabar dailininkei Raimondai Kasparavičienei didžiausias malonumas - tapyba.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Į krantą verčiasi jūros bangos. Autizmu sergantis berniukas išskečia rankas tarsi paukštis sparnus. Į pajūrį vaiką atsivedusi mama piešia. Ji paslaptingai šypsosi.

Prie jūros piešianti moteris - dailininkė Raimonda Kasparavičienė. Moteris turi keturis vaikus, jaunėlis serga autizmu.

Anksčiau menininkės gyvenimas buvo kitoks. Daugiau kaip prieš ketverius metus R.Kasparavičienė LŽ pasakojo apie savo mažus džiaugsmus: ravėti, laistyti daržą, grožėtis prie namų ošiančiu mišku. Kadangi šeima gyvena gražioje vietoje nuosavame name prie Vilniaus, ji galėdavo daug laiko praleisti lauke.

"Dabar kaimynai darže mane mato du ar tris kartus per vasarą. Pasodinu tulpes, kad pavasarį būtų smagu", - šiandien šypsosi moteris. Kitiems darbams menininkė nebeturi laiko. Ir pietus šeimai verda gerokai rečiau negu anksčiau. Maisto gaminimas iš prievolės tapo malonumu. Ir namus tvarko nebe taip pedantiškai. Sako, ne tai svarbiausia.

"Viskas pasikeitė - ir gyvenimo būdas, ir aš pati, iki ląstelių", - tvirtina keturių vaikų mama. Anksčiau R.Kasparavičienė daugiausia dėmesio skyrė šeimai. Dabar ji nebeketina užsidaryti namie - trokšta tapyti, rengti parodas, leisti laiką mieste, keliauti į užsienį.

Nori pamatyti Paryžių

Regis, Raimondos vyras - dailininkas ir knygų iliustratorius Kęstutis Kasparavičius - dar nežino, kad žmona svajoja apie Paryžių, mintimis gal jau skrenda ten. "Noriu nuvažiuoti, išvysti savo mėgstamų impresionistų darbus. Nemanykite, jog tik svajoju. Viską darau labai metodiškai. Rengiuosi kelionei", - tikina dailininkė.

Šiuo metu R.Kasparavičienė tobulina užsienio kalbos žinias. Ir pinigų stengiasi sutaupyti kelionei į Prancūzijos sostinę. Dar ji nori dalyvauti plenere Graikijoje ir dėl to jau tariasi. Ar į tas keliones pasiims vyrą? "Kam? Juk jis niekur nevažiuoja, yra namisėda. Kai keliausiu, imsiu lagaminus, - juokiasi pašnekovė. - Turiu savo gyvenimą ir savų poreikių. Iki šiol gyvenau vaikams, nes taip reikėjo. Dabar jie jau užauginti."

Gali atsipalaiduoti

Kasparavičių vyriausioji dukra, 27 metų Petrė, dirba viešųjų ryšių specialiste ir jau įsikūrė atskirai. Su tėvais gyvena 24 metų sūnus Tomas, Vilniaus dailės akademijos magistrantas, dirbantis vienoje reklamos agentūroje, 18-metis Jonas, Dizaino kolegijos pirmakursis, ir 14 metų Gabrielius, sergantis autizmu. Jauniausioji atžala mokosi Šilo specialiojoje mokykloje.

"Ten Gabrieliui saugu. Mokykloje jis gerai jaučiasi, turi draugų. Visi jį myli. Todėl iš tikrųjų galima šiek tiek atsipalaiduoti, - sako berniuko mama. - Nebereikia gyventi vien dėl jo. Jeigu aukosiesi, nuo to niekam nebus geriau. Manau, pasirinkau tinkamą kelią."

Pastūmėjo sūnus

"Virsmas įvyko daugiau kaip prieš trejus metus", - tvirtina menininkė R.Kasparavičienė. Tada pavasarį iš galerininkės už keramikos dirbinius gautus visus pinigus ji išleido aliejiniams dažams ir drobei pirkti.

"Už tai, kad pradėjau tapyti, turėčiau būti dėkinga Gabrieliui, - pasakoja dailininkė. - Jis ypatingas žmogus, piešia nuo ryto iki vakaro. Aliejinių dažų pirkau norėdama, kad berniukas pamatytų tikrą tapybą." Todėl mama stojo prie drobės su teptuku rankoje. Iš pradžių tapė gana lėtai, vis nueidama daržo pakapstyti. Gabrielius, kaip koks prižiūrėtojas, ateidavo, paimdavo mamą už rankos ir vesdavo namo į dirbtuvėlę. Rodydavo į nebaigtą paveikslą. "Na gerai, neravėsiu, nelaistysiu, imsiu teptuką ir tapysiu", - juokiasi prisimindama R.Kasparavičienė. Moteris teigia neturėjusi drąsos keisti savo gyvenimo. Jis persivertė mamai stengiantis dėl sūnaus.

Sugrubusiomis rankomis

Iki tol R.Kasparavičienė buvo žinoma keramikė. Namus puošia menininkės molinės grožybės. Ne kartą jas eksponavo parodose. "Keramikos dirbinius kurdavau ilgai ir kruopščiai. Per mėnesį už juos gaudavau kokius 200 litų. Tai buvo daugiausia, ką galėdavau uždirbti", - ironiškai šypsosi pašnekovė. Tokie pinigai gausios šeimos finansinės padėties praktiškai nekeitė. Keramika nebuvo pragyvenimo šaltinis. Be to, menininkė neturėjo didelio noro kurti molio dirbinius. "Versdavausi eiti į šaltą rūsį. Imdavau šaltą, sudžiūvusį molį ir jį minkydavau, - prisimena R.Kasparavičienė. - Rankos būdavo sugrubusios. Dėl tokio darbo pasigaudavau šimtą ligų. Visa tai taip traumuodavo, jog būdavo vis sunkiau ir sunkiau prisiversti. Keramikos dirbinių nepadarydavau tiek, kad pajusčiau transą, kaip kokiame simpoziume, kai lipdai lipdai lipdai ir prisilipdai iki meno..."

Dabar paveikslus ji tapo su malonumu. "Tai didelis džiaugsmas", - tikina menininkė. R.Kasparavičienei patinka daug laiko praleisti prie molberto. Ji net prašo namiškių netrukdyti ir jaučiasi atsiskyrusi nuo aplinkos.

"Kėdė"

Šiuo metu Vilniaus galerijoje "Darijaus papuošalai" veikia R.Kasparavičienės tapybos paroda "Kėdė". Autorė teigia, kad išvertus iš autistų kalbos "kėdė" reiškia "noriu būti čia". "Kiekvienas autistas turi savo kalbą. Gabrieliaus kalboje kėdė yra ne daiktas, o apsisprendimas būti čia ir niekur neiti, - aiškina moteris. - Mano sprendimas tapyti irgi labai ryžtingas ir daug mano gyvenime nulėmęs."

"Kėdė" - trečia R.Kasparavičienės paroda nuo tada, kai ji ėmėsi tapybos. Per daugiau kaip trejus metus menininkė sukūrė jau 65 paveikslus. R.Kasparavičienės bičiuliai keramikai ją palaiko, ateina pažiūrėti tapybos parodų. O keramika jai dabar tarsi stuburas. "Šios parodos lankytojai man sakė matantys, kad darau tai, ką noriu. Niekas nevaržo, nėra jokių rėmų, nuostatų ar tabu", - sako menininkė.

Prie jūros

Ketvirta paroda bus surengta kitais metais Juodkrantėje - ten, kur mama su autizmu sergančiu sūnumi mėgsta leisti vasaras. "Penkerius metus Juodkrantėje gyvendavome po savaitę. Ir važinėdavome į delfinų terapiją Smiltynėje. Ypač gera buvo pastarąjį kartą atostogauti su Gabrieliumi", - pasakoja R.Kasparavičienė. Tai, kad berniukas beveik nešneka, moters teigimu, yra tam tikras pranašumas, jei žmogus nori pailsėti nuo kalbų.

Anksčiau, būdavo, mama su Gabrieliumi nueina prie jūros ir iškart keliauja ilgus kilometrus atgal į Juodkrantę. Berniukas nenorėdavo pasilikti. Bet kai R.Kasparavičienė pradėjo pajūryje piešti, vaikas pasidarė kantresnis. Kai mama dirba, Gabrieliui saugu, kad ji niekur nenueis.

Rami jūra berniukui nelabai patinka. Kuo aukštesnės bangos ir kuo stipresnis vėjas, tuo jam smagiau. "Kai pučia vėjas, jis kaip paukštis išskečia rankas. Apimtas tokio transo! - pasakoja mama ir nusijuokia: - O aš sėdžiu sustirusi ir piešiu."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"