TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Nė minutės nesigailėjo parvykusi

2014 05 10 6:00
E.Speičytė-Ruschhoff savo žinias ir patirtį skiria Lietuvai. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Po dvylikos Vokietijoje praleistų metų Erika Speičytė-Ruschhoff prieš penkerius grįžo į Lietuvą. "Motyvų buvo ne vienas, bet dar išvažiuodama žinojau, kad kada nors parvyksiu. Gal nuskambės patetiškai, tačiau norėjosi grąžinti savo šaliai duoklę, dirbti saviems", - tikino Erika.

Vilniaus arkivyskupijos "Caritas" būstinėje dirbanti ir Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedroje dėstanti Erika prisipažino, kad sprendimas grįžti nebuvo paprastas. "Nesusiklosčius ir nutrūkus santuokai turėjau rinktis: likti Vokietijoje ir kaip geležinė moteriškė daryti ten karjerą - tam buvo visos galimybės - ar savo žinias grąžinti Lietuvai. Nugalėjo antras variantas", - prisipažino ji.

Gimtinės grožiu Erika mėgaujasi Asvejos regioniniame parke prie Dubingių./Asmeninio albumo nuotraukos

Išvažiavo studijuoti

Baigusi germanistikos bakalauro studijas Lietuvos edukologijos universitete, E.Speičytė išvažiavo į Vokietiją toliau studijuoti magistrantūroje. Gavo lingvistikos mokslų stipendiją Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, Paderborno mieste. "Studijuodama apsisprendžiau, kad dar noriu gilintis į socialinio darbo sritį. Tuo metu, 1996-1997 metais, Lietuvoje tai buvo naujas dalykas, o tokio darbo poreikį mačiau labai didelį. Baigusi ir šias studijas, Vokietijoje daug darbavausi būtent toje srityje - su migrantais, senyvais žmonėmis. Viena grįžimo priežasčių, nors ir darbo santykiai susiklostė puikūs, ir draugų susiradau, buvo įsitikinimas, kad perkėlusi savo veiklą į Lietuvą nepatirsiu didelės netekties. Vokietijoje mano darbą vertino kaip tik dėl to, jog esu iš Lietuvos. Po 2004-ųjų, kai mūsų šalis įstojo į Europos Sąjungą, dažnai jausdavausi ten vos ne kaip ambasadorė, savo valstybės atstovė, kuri Vakarų vokiečiams gali pristatyti Lietuvą", - kalbėjo pašnekovė. Jos ryšys su Lietuva niekada nebuvo nutrūkęs.

Šiuo metu Erika savo žinias ir patirtį atiduoda Vilniaus arkivyskupijos "Carito" organizacijai, dirbančiai su benamiais, migrantais, nuo kokios nors priklausomybės kenčiančiais, visuomenės paribyje atsidūrusiais piliečiais. Ji dar Vokietijoje pradėjo darbuotis "Carite". Grįžusi į Lietuvą socialinio darbo specialybę dėsto ir Vilniaus universiteto (VU) studentams. Moteris prisipažino, kad visada norėjo derinti akademinę, teorinę veiklą ir praktiką. Erika prisiminė dažnai sulaukdavusi aplinkinių nuostabos, kodėl akademinę karjerą maino į esą saviveiklą "Carito" organizacijoje. "Norėčiau pasakyti, kad tai tikrai nėra saviveikla. "Caritas" - didžiausia Lietuvoje nevyriausybinė organizacija, kuri kaip tik ir dirba konkretų socialinį darbą. Tai bažnytinė struktūra, o mano veiklos sritis joje - mokymų programų rengimas darbuotojams, savanoriams ir tiesiogiai su šia organizacija nesusijusiems socialiniams darbuotojams. Man ši sritis itin svarbi. "Caritas", dirbdamas su atskirties grupėmis, labai prisideda prie asmens orumo išsaugojimo ir gynimo", - įsitikinusi Erika.

Bukarešto (Rumunija) "Caritas" ir jėzuitų pagalbos migrantams centre - Erika su kolegomis.

Skubantis kraštas

Daug metų Vokietijoje gyvenusi moteris grįžusi išvydo Lietuvą kitomis akimis. Jai, perėmusiai vokišką gyvenimo ritmą ir aktualijas, pirmiausia krito į akis nežmoniškai spartus gyvenimo tempas. Erikos teigimu, net Vokietijos didmiesčiuose gyvenimas nepasižymi tokiu greitu tempu kaip Vilniuje. "Ir tai ne mano vienos įspūdis, - sakė ji. - Daug bendrauju su vokiečiais, mano ryšiai su šia šalimi toli gražu nėra nutrūkę. Vokiečiai dažnai stebisi, kodėl mes net judame taip greitai. Rytą žmonės į darbą tiesiog bėgte bėga, visi skuba. Ir sau, ir jiems šį skubėjimą aiškinu tuo, kad lietuviams per labai trumpą laiką reikia perprasti daug naujų dalykų. Gyvenimas tiesiog stumia į priekį, negali delsti."

Pasak Erikos, mes, lietuviai, esame pragmatiški žmonės. Vokiečiai daug laiko skiria apmąstymams. Jie apsvarsto savo elgesio motyvus, įkainoja vertybes. O štai Lietuvos žmonėms nelieka laiko svarstymams - viską reikia imti čia ir dabar: žinias, idėjas, naujoves, struktūrinių ES paramos fondų lėšas. Erika savo gyvenimą skyrė socialiniam darbui, todėl pastebi, kad ši nauja veikla Lietuvoje labai sparčiai plečiasi. "Tai tikrai nėra blogai. Tik kartais pasigendu vieno dalyko - kad žmogus sustotų, pamąstytų, kas ir kaip", - šyptelėjusi tarė ji.

Atgaivą suteikia daina

Pašnekovė prisipažino, kad per penkerius metus, kai grįžo gimtinėn, ir pati įsitraukė į tą spartų gyvenimo ritmą. Jis dėl daugialypių poreikių puikiai tinka Erikai. "Vokietija man - lyg antra tėvynė. Ten subrendau kaip žmogus, asmenybė ir profesionalė. Ryšiai su šalimi ir draugais yra išlikę, dažnai važinėju į Vokietiją ne tik kokiais nors reikalais. Tai tenkina mano kelionių polinkį. Turiu ir kitą, labai lietuvišką pomėgį. Tai - chorinis dainavimas. Vokietijoje vienu metu dainavau net penkiuose choruose. Ši veikla man yra ir puikus bendruomeninio veikimo modelis. Čia susiklausoma, girdimas kito balsas ir visuma. Choras man turi sąsajų ir su "Carito" bendruomene - kiekvienas balsas išgirstamas, įsiterpia į bendrą kolektyvą", - aiškino E.Speičytė-Ruschhoff.

Šiuo metu ji gieda bažnyčios chore ir su didžiuliu entuziazmu dalyvauja VU choro, susiburiančio vienam projektui, veikloje. Šis projektas vyko dvejus metus iš eilės, gruodžio mėnesį, ir buvo skirtas klasikinei muzikai populiarinti. "VU chorų vadovai, populiarindami klasiką, vienai dienai sukviečia visus, kurie išmano muzikos raštą ir moka dainuoti, prisidėti prie šio choro. Taip pirmą kartą buvo atliktas Wolfgango Amadeuso Mozarto "Requiem", o praėjusį gruodį - Antonio Vivaldi "Magnificat". Man tai -didžiulė atgaiva", - pabrėžė Erika.

Po sunkių šeimos skyrybų Erika atrado dar vieną veiklą, kuri ilgainiui tapo mėgstamu užsiėmimu, - tai meditacija ir kontempliacija. Šių dalykų moteris mokosi Šveicarijoje. Jie padeda susitelkti, todėl Erika įžvelgia didelį tokios veiklos poreikį Lietuvoje.

Meditacijos savaitgalis Latvijoje.

Lydėjo nostalgija

Gyvendama užsienyje Erika sakė jautusi labai didelę nostalgiją Lietuvai. Ją net stebino tas šaknų šauksmas, savo bendruomenės, kalbos, kultūros ilgesys, ypač išryškėjęs svetimoje aplinkoje. "Kai man reikėjo rinktis, kokią pilietybę priimti, daugiausia lėmė nostalgijos jausmas, - prisipažino moteris. - Jeigu būčiau pasirinkusi Vokietijos pilietybę, būčiau praradusi dalį Lietuvos. Man pasidarė visiškai aišku, kad Lietuvos pilietybės jokiu būdu neatsisakysiu. Žinoma, netekau pragmatiškai svarbių dalykų - būti tos turtingos valstybės socialinės apsaugos sistemos dalimi, gauti vokišką pensiją, kitą aprūpinimą. Tačiau supratau, kad prarasti gimtosios šalies pilietybę būtų didžiulės savo tapatybės dalies netektis."

Erika neslėpė - tas didelis darbo tempas, daugialypė veikla tėvynėje susiję su paskata užsidirbti Lietuvoje tiek, kad užtektų savo interesams patenkinti. Juk norisi turėti lėšų kelionėms į Vokietiją, mokslams. Neseniai ji dar pradėjo ir psichoterapijos studijas.

Kai kas nors klausia Erikos, ar ji gerai jaučiasi grįžusi į Lietuvą, moteris visada atsako, kad per tuos penkerius metus dar nė minutės nepasigailėjo dėl šio sprendimo. "Žinoma, kartais būna sunku. Man trūksta Vokietijoje likusių draugų, tos patirties ir laisvės veikti. Bet čia atradau ir gavau tiek dalykų, kurie viską kompensuoja", - šypsodamasi patikino E.Speičytė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"