TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ne visas žaizdas gydo laikas

2009 02 09 0:00
"Peršasi išvada, kad traumos žmogų ir laužo, ir grūdina. Juk gniuždytos tautos kova už nepriklausomybę prasiveržė su ypatinga energija", - sako psichologė profesorė D.Gailienė.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Pastarųjų metų psichologiniai tyrimai įrodė, kad karų, represijų, kankinimų, trėmimų, nuolatinės mirties grėsmės ir siaubo sukeltos traumos persekioja žmones metų metus. Specialistai mano, jog visuomenė, neįveikusi šių pasekmių, nebus sveika.

Vilniaus universiteto profesorė, Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėja Danutė Gailienė, neseniai išleidusi knygą "Ką jie mums padarė? Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu", įsitikinusi, kad traumų patyrusiems žmonėms labai svarbus visuomenės supratimas, viešas jiems padarytos žalos pripažinimas. Kaip geriausi vaistai gali veikti ir simboliniai tokio pripažinimo ženklai - atminimo dienos, memorialai, minėjimai, didvyrių pagerbimas. Deja, kita visuomenės dalis (netraumuota praeities) nenori apie tai girdėti, kreipti dėmesį. Jai atrodo, kad neverta knaisiotis praeityje.

Kodėl svarbu prisiminti

- Turbūt ne kiekvieną sukrėtimą galime laikyti trauma?

- Taip. Kai kurie mūsų esame patyrę stiprių išgyvenimų, bet ne traumų. Trauminiu laikomas toks įvykis, kuris kelia pavojų gyvybei arba kitaip yra susijęs su mirtimi. Pagrindinis potrauminių sutrikimų požymis - nuolat nevalingai į sąmonę įsiveržiantys patirtos traumos išgyvenimai. Teigiama, jog psichologines traumas išprovokuoja tokie įvykiai, kurie kelia šoką (netikėtos nelaimės, pavyzdžiui, staigi artimo žmogaus mirtis), kurių negalima valdyti (kai žmogus pajunta, kad įvykio eiga ir baigtis nuo jo nepriklauso), per kuriuos gresia fizinis sužalojimas arba jis ir patiriamas. Pačios baisiausios yra ne gamtos katastrofos ir ne techninės avarijos. Pačios baisiausios mums - kitų tyčia sukeltos kančios, t. y. smurtas, įkalinimas, kankinimai, sukrėtimai tremtyje, koncentracijos stovyklose, politinis persekiojimas, taip pat karo aukų, fiziškai ir seksualiai kankinamų vaikų, moterų, įkaitų, į pornografijos, prostitucijos, religinių sektų tinklus pakliuvusių žmonių išgyvenimai.

Traumų padariniai visame pasaulyje dabar labai atidžiai nagrinėjami. Mes irgi įsitraukėme į šiuos tyrimus.

- Dažnai girdime priekaištų, kad per ilgai prisimename praeities kančias, vis verkiame, liūdime, nemokame džiaugtis dabartimi. Matyt, visuomenė nežino, jog traumas patyrusiems žmonėms tai būtina?

- Kol traumavimas ir jo poveikis neigiamas, kol apie jį nenorima girdėti, nepripažįstami ir nukentėjusieji. Jie tarsi nereabilituojami. O kai visuomenė pripažįsta aukų kančias, tai didina jų savigarbą, orumą, mažina nerimą ir priešiškumą, graužatį, kad niekas jų nesupranta ir neužjaučia.

Geriausias vaistas nukentėjusiesiems būtų, jei visuomenė žinotų, kalbėtų ir pripažintų jų traumas. Pripažinimas - gyvybinis poreikis. Tiems, kurie nukentėjo, labai svarbu, ar jų kančia suvokiama, ar ne. Visuomenės pagarba jų kančiai sušvelnina traumų poveikį.

Lietuva, tapusi nepriklausoma, priėmė svarbius įstatymus šioje srityje, kiek išgalėjo, skyrė kompensacijų. Bet kai pasižiūri, kas vyksta tarp žmonių, matyti, jog maišaties dar labai daug. Kartais aplinkiniai pavydi kompensacijų, net piktinasi tuo. Daugeliu atvejų kaltininkai nenubausti, teisingumo lyg ir nėra.

Teisingumas, kaltųjų įvardijimas, kompensacijos - labai svarbus veiksnys, nuo jo priklauso nukentėjusiųjų savijauta. Po Antrojo pasaulinio karo to siekė visas Vakarų pasaulis. Tačiau tai buvo susiję tik su nacizmo nusikaltimais. Apie komunizmo nusikaltimus ir jų aukas tylima. Šią ilgų dešimtmečių tylą sunku įveikti ir šiandien.

- Gal kai kas sąmoningai to siekia?

- Sociologijos mokslų daktarė sociologė Irena Šupinienė daug metų tyrė įvairios patirties žmonių atmintį. Pasak jos, ryškiai išsiskiria dvi grupės: tie, kurie nukentėjo, priešinosi, ir tie, kurie kolaboravo arba pasyviai laikėsi. Pastarieji dažniau pasisako už tai, kad praeities kančios būtų pamirštos. Pasirodo, ne pagal amžių, ne pagal charakterį, o pagal priklausymą vienai ar kitai iš minėtų grupių kyla poreikis kalbėti apie praeities skriaudas, noras, kad būtų įvardyta tiesa.

Mes, psichologai, suprasdami, jog nukentėjusiems žmonėms mažiau skauda, kai aplinkiniai pripažįsta jų kančią, dėl to ir pradėjome apie tai kalbėti. Mano nuomone, visuomenė šiam klausimui skiria per mažai dėmesio.

Daugiau jautrumo

- Kaip aplinkiniai galėtų padėti?

- Aplinkiniai su traumas patyrusiais asmenimis turėtų būti supratingesni, nuoširdesni. Reikia jautriai matyti, ar jie nori prisiminti skaudžius išgyvenimus, ar ne. Traumas patyrusių žmonių pasirinkimai labai įvairūs. Kai kurie būna apsisprendę nebegrįžti

mintimis, nebeprisiminti, o kurti naują gyvenimą. Kiti nori prisiminti, išsikalbėti, bet kai jie prabyla, mes dažnai stengiamės nutildyti juos sakydami, kad nereikia blogų prisiminimų, nereikia draskyti žaizdų. Ir be reikalo. Nenoras kalbėtis - mūsų nenuoširdumas ir baimė. Žmogus pats geriausiai jaučia, spontaniškai suvokia, kas jam yra gerai. Tik svarbu įsiklausyti.

Kaip jau įsitikinome tirdami traumuotas grupes, nukentėjusiems žmonėms pats svarbiausias dalykas - likimo draugų parama. Ir Afganistano karo dalyviams, ir sovietmečio represijų aukoms. Todėl Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga jiems labai svarbi organizacija ir dabar. Esu ne iš vieno girdėjusi, kad tarp likimo draugų jie jausdavosi ir jaučiasi tarsi tarp giminių, nes vieni kitus geriau supranta.

- Tyrimo objektų turbūt nereikėjo toli ieškoti?

- Lietuvoje gyvena didžiulės grupės žmonių, kurie buvo sunkiai traumuoti kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Paskui, kai jau galėjo grįžti į Lietuvą, baigėsi tik pats brutalumas, o persekiojimai truko dešimtmečiais. Iki nepriklausomybės atkūrimo jie niekada ir nebuvo reabilituoti. Kalbos apie praeitį keldavo pavojų. Kiek yra šeimų, kuriose nė vaikai nežinojo, kad tėvai buvo represuoti. Juk represuoti žmonės visą sovietmetį oficialiai laikyti liaudies priešais.

Pasaulyje tokių atvejų nėra buvę - kad sunkiai traumuotas žmogus ir gavęs laisvę dar ilgai būtų persekiojamas. Taip buvo elgiamasi su grįžusiaisiais iš tremties.

Tyrinėjant vis iškildavo klausimas: gal tas priverstinis tylėjimas kaip tik greičiau gydo? Tačiau gilindamiesi pamatėme, jog ne taip viskas paprasta. Ne visiems vienodai atsiliepė patirtos traumos.

Kareivio širdis

- Dabar atrodo visiškai suprantama, kad psichologinės traumos gyja ilgai, tačiau istorijoje tai turbūt ne iškart pripažinta?

- Ilgai buvo ginčijamasi, kodėl po mūšių kareiviams atsirasdavo įvairių sutrikimų. Dauguma gydytojų manė, kad kaltos vien fizinės priežastys - sužeidimai, pavyzdžiui, galvoje susproginėjusios smulkios kraujagyslės, paveikta širdies kraujotaka. Kurį laiką net gyvavo terminas "kareivio širdis".

Jau per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pastebėta, kad kai kurie kariai imdavo elgtis kaip isteriškos moterys - nenumaldomai klykdavo, raudodavo. Nuo karo sukrėtimų juos ištikdavo šokas, paralyžius, drebulys, jie prarasdavo kalbą, atmintį, net gebėjimą jausti.

Tačiau ir pripažinus, jog egzistuoja tokie sutrikimai kaip karo neurozės, daugelis negalėjo sutikti, kad taip gali atsitikti

normaliam narsiam vyrui. Jie netgi kaltinti simuliavimu. Buvo pradėtas propaguoti požiūris, esą karo neurozė gali ištikti tik silpnus žmones. Britų armija laikėsi tokios oficialios pozicijos: vadinamosios karo neurozės neįmanoma atskirti nuo simuliacijos, todėl visus tokius kareivius reikia sodinti į karo kalėjimą. Keli sprogimo šoko ištikti kariai net buvo nuteisti mirties bausme už bandymą dezertyruoti.

Požiūris į trauminę neurozę, kaip į moralės trūkumą, asmenybės silpnumą, buvo ypač būdingas Prancūzijos ir Vokietijos gydytojams. Jie gėdijo ir smerkė pacientus už bailumą. Kai kurie medikai, bandydami greičiau sugrąžinti karius į rikiuotę, pasitelkdavo ir elektros šoką. Psichiatras Sigmundas Freudas, 1920 metais parašęs "Memorandumą apie karo neurozių gydymą elektra", šį metodą labai griežtai pasmerkė. S.Freudo nuomone, gydytojai elgėsi neleistinai, nes elektros šokas nepašalina sutrikimo priežasties, o tik trumpam grąžina kariams aktyvumą ir laikinai padaro juos tinkamus karinei tarnybai.

Antrojo karo metais jau buvo pripažinta, kad karo neurozės priežastys yra psichologinės, kad palūžti gali bet kuris vyras ir kartais tas poveikis būna ilgalaikis. Jis ilgai reiškiasi dirglumu, sumažėjusiu darbingumu, nenoru bendrauti, džiaugtis.

Tačiau S.Freudas nerado atsakymo, ar neurozę nulemia pati trauma, ar tai vis dėlto priklauso nuo asmenybės polinkio į neurozę.

Traumos keičia asmenybę

- Kada buvo nustatyta tikroji neurozių priežastis?

- Po Antrojo pasaulinio karo tyrimai su žmonėmis, išgyvenusiais konclagerių siaubą, parodė, kad visiems jiems būdingi panašūs simptomai. Lenkų psichiatras profesorius Antonis Kepinskis išsiaiškino, jog lagerio patirtis pakeitė buvusių kalinių asmenybę. Jo nuomone, labiausiai tai paveikė tris gyvenimo sritis: bendrą nuotaiką, santykius su kitais žmonėmis, gebėjimą susitvardyti. Tyrimai įrodė, kad konclagerių aukoms būdingus sutrikimus lėmė ne asmenybės ypatumai, o patirtos siaubingos fizinės ir psichologinės kančios.

- Kas dar patvirtino šiuos tyrimus?

- Reikšmingas lūžis, pakeitęs specialistų požiūrį į traumų pasekmes, įvyko praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį, kai iš Vietnamo karo namo sugrįžo JAV kariai. Faktai rodė, jog veteranams labai būdingas alkoholizmas, narkomanija, nusikalstamumas, jie dažnai skiriasi ir žudosi. Vyrai ir patys jautė, kad sunku užmiršti per karą patirtus sukrėtimus ir grįžti prie normalaus gyvenimo. Po išsamių tyrimų 1980 metais JAV psichiatrų asociacija naująją diagnostinę kategoriją - potrauminio streso sutrikimą - įtraukė į savo oficialią psichikos sutrikimų klasifikaciją. 1985-aisiais JAV buvo įkurta Tarptautinė potrauminio streso tyrimų asociacija. 1993 metais tokia asociacija atsirado ir Europoje.

Traumavo visas sovietmetis

- Ką atskleidė jūsų tyrimai Lietuvoje?

- Trauma gali paveikti ne tik iškart, bet ir prabėgus dešimtmečiams po įvykių, jeigu ji neįveikta. Tai akivaizdžiai rodo Afganistane tarnavusių vyrų tyrimai. Jų Lietuvoje yra apie penkis tūkstančius. Tie žmonės buvo šalia mirties, ir jų dvasinė sveikata daug blogesnė negu tų, kurie paprastai tarnavo armijoje. Tik niekam neįdomu, ką šie vyrai yra išgyvenę, kaip jaučiasi dabar.

Be to, mūsų patirtis ypatinga tuo, kad mums teko gyventi totalitarinio režimo sąlygomis. Tai reiškia, jog į mus, į mūsų sielas, pažiūras buvo sistemingai kėsinamasi. Režimas turėjo savus tikslus, stengėsi mus pakeisti, perdirbti. Dabar, kai esame laisvi, galime į praeitį pažvelgti nagrinėjančiu žvilgsniu. Tai jau gerai.

- Ar nuolatinis susidvejinimas, kai buvome priversti viena kalbėti viešai, o kita galvoti, neuždėjo mums atspaudo?

- Sovietmetis mus labai paveikė. Todėl ir norisi, kad pradėtume apie tai kalbėti, nagrinėti, ieškoti priežasčių, kodėl mes viena ar kita darome ne taip, kaip reikėtų. Dabar labiausiai reikia apmąstyti tuos reiškinius, kurie darė mums įtaką. Jau vien sąžiningai įvardyti, pasižiūrėti į save iš šalies yra svarbus žingsnis. Kalbėjimas apie tai - pirmas kelias pagijimo link. Jei stengiamės atpažinti, kodėl bijome tiesos, kodėl elgiamės kaip praeityje, jau yra gerai.

Totalitarizmas pakerta pagrindines žmonių vertybes ir nuostatas, žaloja jų moralinę sveikatą. Sovietinis režimas pamynė prigimtinę žmogaus laisvę, atsakomybę, laisvo apsisprendimo teisę, uždraudė savanoriškai įsilieti į bendruomenės gyvenimą ir ginti jos interesus.

Priverstinis susiskaldymas (kai vienur patyli, kitur netgi prisidedi, o visai kita mąstai) veikė žmones dešimtmečius. Kaip reikėdavo kalbėtis su vaikais, kurie parėję iš mokyklų pasakodavo apie pokarį viena, o tėvai norėdavo atskleisti kita? Ir norėdavo, ir bijodavo, kad paskui vaikams mokykloje išsitarus nekiltų problemų.

Manau, toks susidvejinimas neliko be pėdsakų. Jei atidžiai pasižiūrėsime į save, savo ir visuomenės poelgius, dažnai atrasime, kad priežastys glūdi toje praeityje, kuri mus traumavo. Dauguma įpročių, nuostatų automatiškai pereina į kitą epochą. Nebėra prievartos, o mes elgiamės kaip vergai. Tai atspindi ir mūsų balsavimas, požiūris į valdžią, savo valstybę. Juk didesnė dalis gyventojų net nerinko valdžios, bet dabar kartu su tais, kurie rinko, taip pat mano, jog turi teisę piktintis. Nors neprisidėjo prie sprendimo, kas bus valdžioje, vis tiek reikalauja. Sovietmečio palikimas - mes valdžios, valstybės strategijos netapatiname su savimi, nesijaučiame taip pat atsakingi.

Kita vertus, žmonėms garbė, kad sovietmetis jų nepalaužė, nesumaitojo. Dvigubas gyvenimas reiškė, jog dauguma lietuvių netikėjo anuo režimu, tik stengėsi išgyventi. Jiems padėjo bendrumo jausmas, jie laikėsi vieni prie kitų, bendraminčių. Tai irgi nuostabus dalykas. Žmonės dėjo dideles pastangas norėdami nepasiduoti sistemai, išsaugoti savo orumą, teisingumo jausmą.

Savižudybių šaknys

- Lietuvoje fiksuojamas vienas didžiausių savižudybių skaičių Europos Sąjungoje. Ar tai ne sovietmečio traumų pasekmė?

- Esu tuo įsitikinusi šimtu procentų. Taip. Žmonės, kurie neigia sovietmečio poveikį, iškart šaukia: "Oi, tik nereikia. Praėjo dvidešimt metų, negi dabar žudomasi dėl to, kad buvo sovietmetis?" Pasižiūrėjus paviršutiniškai gal ir nematyti ryšio tarp šių reiškinių. Tačiau tai sudėtingi dalykai. Sovietmetis nėra vienintelis veiksnys, bet šaknys, mano nuomone, glūdi praeityje. Tai byloja ir savižudybių skaičius, ir pati specifika. Juk visąlaik didžiausia rizikos grupė buvo kaimo vyrai. Kodėl? Todėl, kad kaime klesti girtuoklystė ir visiškas bejėgiškumas. Kodėl? Nes sovietinė tvarka to ir siekė - kad "kolchoze" gyventų žmonės be iniciatyvos.

Vienas svarbiausių tikrąją visuomenės sveikatos būklę atspindinčių rodiklių yra vidutinė žmonių gyvenimo trukmė. Pagal šį rodiklį Lietuva - viena paskutinių ES šalių. Mūsų vyrų gyvenimo trukmė dabar net 10 metų trumpesnė už ES vidurkį. Naujausi demografiniai tyrimai rodo, jog tai sovietmečio paveldas, demografų dažnai vadinamas "sovietiniu mirtingumo modeliu". Jis ypatingas tuo, kad mirtingumą didele dalimi lemia išorinės priežastys - nelaimingi atsitikimai, savižudybės, traumos. O tam įtaką daro alkoholizmas ir su juo susijusios smurtinės mirtys, psichinės sveikatos problemos.

Kita linija, kurią paveldėjome iš sovietmečio, - valdžios požiūris į žmones. Tie, kurie priima sprendimus, dar labai dažnai mąsto sovietiškai. Jų galvoje nė minties nėra apie tai, kad reikia investuoti į žmones, stiprinti iniciatyvą, motyvaciją.

Deja, sovietmečio mentaliteto atgarsio negali vieną dieną kaip kokio šydo paprasčiausiai nusimesti ir tapti kitokiu žmogum. Atrodo, mums visiems reikės dar ilgai dirbti.

- Kai kurie psichologai daro išvadą, kad mūsų tauta linkusi į savęs naikinimą (ne vien savižudybėmis, bet ir alkoholiu, narkotikais). Iš kur tai?

- Visada jautriai reaguoju, kai kalbama apskritai apie visą tautą, apie jos polinkį. Iš tiesų daugelyje mūsų poelgių galima įžvelgti padidėjusį savęs naikinimą. Anksčiau tai būdavo tarsi tam tikras būdas įveikti stresą. Žmonių niekas nemokė, niekas jiems neaiškino, kaip atsikratyti pokyčių sukelto streso. Jie pradėjo naikinti save. Ėmė plisti girtuoklystė, savižudybės, pasyvumas, bejėgiškumas, savęs nevertinimas.

Tačiau negalima sakyti, kad visi buvo beviltiškai traumuoti, sužlugdyti. Juk kas iškovojo nepriklausomybę? Tie patys žmonės, ta pati traumuota tauta! Iš kur atsirado tos jėgos, jei visi jau buvom taip sunaikinti? Peršasi išvada, kad traumos žmogų ir laužo, ir grūdina. Nagrinėjant traumų psichologiją tenka kalbėti apie abi šio reiškinio dalis.

Gal stresas irgi pastūmėja žmogų daug ką įveikti, nekentėti nuolatinio gniuždymo? Ir tai ne vien destruktyviai veikia? Sakom, žmonės gėrė, žudėsi, tapo pasyvūs. Čia tik dalis tiesos. Tačiau gniuždytos tautos kova už nepriklausomybę prasiveržė su ypatinga energija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"