TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ne viskas apie Šarūną Bartą

2010 06 29 0:00
"Laisvė". Darbo momentas. Š.Bartas (dešinėje) ir V.Masalskis.

Režisierius rūko vieną cigaretę po kitos. Juodi marškinėliai, juodi suvarstomi batai, puikiai tinkami ekspedicijai, o ne karštai miesto vasarai.

Dėl kvailų klausimų jis nesuirzta, ramiai viską paaiškina. Kai kuo panašus į kitą didelį Lietuvos talentą Eimuntą Nekrošių: abu panašiai išklauso, panašiai intonuoja. Tik E.Nekrošius gal lakoniškesnis. Vienas scenoje, kitas ekrane įkūnija savičiausią vaizdiniją - savo pasaulį - šio mūsų didžiojo pasaulio magiškus atšvaitus, kuriais gėrėdamasi įvairių šalių publika kraipo galvas. Šio mūsų pasaulio vaizdai ir garsai traukia ir žavi Šarūną Bartą nuo ankstyvos vaikystės.

- Ketinote statyti istorinį filmą "Margiris", dalyvavote konkurse. Kiek jau nuveikę?

- Ruošiantis "Margiriui" buvo padarytas 45 minučių filmas - galima jį pavadinti mokomuoju ar dokumentika. Mes išsirinkome piliakalnį, bandėme aktorius, valandų valandas dirbome su įvairiais istorikais. Visas konsultacijas filmavome, paskui turimą medžiagą sumontavome. Buvo padaryta nemažai.

- Gal pakomentuotumėte skandalingą istoriją: "Margirį" nurungusio ir paramą gavusio filmo "Žalgiris - geležies diena" nėra. Jo likimas visiškai neaiškus.

- Sunku ką nors komentuoti, esu lyg ir suinteresuotas asmuo.

- Sakykit: aha, o mes tai būtume padarę.

- Metų metus Tūkstantmečio konkursas buvo vilkinamas. Kai paaiškėjo, kad suspėti sukurti filmą iki numatytos datos nebus įmanoma, nuspręsta remti "Žalgirį", nes Žalgirio mūšio sukaktis - metais vėliau. Buvo pradėta kažką daryti, paskui atėjo krizė, ir niekas nieko nebedaro.

- Jaučiatės įskaudintas tų peripetijų?

- Mane iš tiesų labai nustebino, nes Lietuvoje, bent jau šioje srityje, nieko panašaus nėra buvę - tokie keisti vingiai, visokios kilpos. Labai į tuos užkulisius nesigilinau - kam?

- Man įstrigo jūsų frazė iš ankstesnio interviu, kad esate ramus dėl pinigų, jų visada galima rasti užsienyje.

- Niekas nėra ramus dėl pinigų, ypač šioje srityje. Režisierių yra ne dešimtys, o dešimčių dešimtys, norinčiųjų kur kas daugiau nei darančiųjų, ir tų pinigų niekada per daug nebūna. Pirmenybė tenka koprodukcijos projektams, kurie gauna finansavimą ir iš užsienio. Šiek tiek sudėtingesniam filmui Lietuvos skiriamų pinigų beveik neužtenka. Arba jie kuriami leidžiantis į didžiulius kompromisus, visokias išlygas. Koprodukcija - pasaulyje įprastas dalykas, dvi trys šalys dedasi į krūvą. Aš tą darau jau seniai, iš esmės tik tokiu būdu ir galiu dirbti.

- Ne per seniausiai kino kritikas Linas Vildžiūnas LŽ tvirtino, kad lietuviško kino nebeliko, jo vietą užėmė visokie AXX.

- Manau, negalima sakyti, kad AXX'ai yra blogai, niekas juk nežino, kas iš jų atsiras. Tai tiesiog galimybė jaunam žmogui padaryti mažą filmuką, o paskui galbūt dar kitą. Paskui jau bus galima imtis filmo. Nes nei diplomai, nei gražios akys, nei sugebėjimas kalbėti nepadeda rasti pinigų. Reikia būti ką nors sukūrusiam. Tik tokia ir yra kino studijų prasmė: kad studentas gautų galimybę mokymo įstaigoje pasidaryti savo darbą - filmą. Vizitinę kortelę, kurią paskui galima rodyti: žiūrėkite, ką aš padariau, o dabar noriu daryti tą. Vertintojai ar rėmėjai pažiūri ir sako: čia visai neblogai, bandom, renk projektą. Tai yra normalu. Ką tik baigusiam institutą architektui juk niekas nepatikės projektuoti dangoraižio.

- Gal žiūrite tuos jaunimo darbelius?

- Taip, domiuosi, daug ką žiūriu. Ko nors išskirti negaliu. O kai dėl Lietuvos kino ar lietuviško kino, nemanau, kad apskritai toks reiškinys gali užimti svarias, reikšmingas pozicijas. Štai anksčiau Lietuvos kino studijoje filmai buvo kuriami stabiliai: po 6-7 per metus. Dabar mes įvairiose studijose galime sukurti kartais vieną, kartais du, kartais nė vieno. Labai retai pasirodo trys pilnametražiai vaidybiniai filmai. Pabandėme paskaičiuoti, kokiai sumai dabar prilygtų anų laikų, iki 1990-ųjų, filmų sąmatos - pagal perkamąją galią, tai yra ką tada buvo galima realiai už tuos pinigus pagaminti. Rezultatas įspūdingas: anos sąmatos dabar prilygtų 5-6 milijonams eurų. Tada veikė didžiulė studija, daugybė žmonių kiaurus metus buvo susitelkę tik į tuos filmus. Buvo gerai organizuota valstybinė struktūra ir visokių galimybių gauti pagalbos nemokamai. Nėra net ko lyginti su tuo, ką turime dabar, kada patiems tenka susikurti bazę, susirankioti aparatūrą, daiktus. Tai nėra lengva. Taigi dėl to reiškinio - Lietuvos kino - manau, jog mūsų valstybė per maža, kad mes taip paprastai galėtume tikėtis turėti tokį.

- Oponuojant L.Vildžiūnui būtų galima pasakyti, kad yra juk Šarūnas Bartas. Tačiau toks įspūdis, kad jis stovi truputį nuošaliau, o gal aukščiau. Ar čia tik toks įspūdis, ar iš tiesų nelabai esate integravęsis į bendruosius mūsų kino procesus?

- Na... Aš dirbu Lietuvoje, nors kai kurie mano filmai filmuoti kitur. Dirbau su daugeliu čionykščių kino profesionalų. Bet jūs čia skambiai pasakėt - Šarūnas Bartas... Yra ir kitų žmonių. Jie ir neturi burtis į krūvą, kiekvienas filmas yra atskiras vienetas. Kad būtų sukurtas, keliems metams suburiama grupė, rimtas gamybinis susivienijimas.

- Turėjau omenyje, kad kitus paprasčiau bendravardiklinti, prišlieti prie krypčių, tendencijų, madų, mokyklų.

- Režisierius ar bet kuris kitas kūrėjas iš esmės turi remtis savo patirtimis, neprivalo nieko kopijuoti - iš tiesų tai visiškai nepageidautina - nei kur nors burtis. Kartais taip nutinka natūraliai, kaip buvo, tarkim, impresionistų laikais Prancūzijoje.

- Ore tvyro kažkas, iš ko atsiranda tendencijos.

- Bet tie žmonės nekopijavo vienas kito. Kartoju, per maža Lietuvos kino rinka, pernelyg menkas kino finansavimas, kad būtų galima taip plačiai analizuoti ir klasifikuoti mūsų kiną. Iš viso - koks požiūris į kiną kaip reiškinį? Kur mūsų sinemateka? Nė kvapo, žmonės negali net normaliai ekrane pasižiūrėti kino klasikos.

- Kaip jūs pasižiūrite užsimanęs?

- Kas labai domisi, yra pasinėręs į tuos dalykus visa galva, ieško ir randa: klausinėja, perka, atsisiunčia, "nurauna" iš interneto. Pavyzdžiui, Rusijoje daug kas išleidžiama diskuose. Gauti įmanoma. Bet tai nėra bendro išprusimo lygio kėlimas. Čia rimta bėda: visur aktyviai plečiasi televizijos, jų tinkleliai turi būti užpildyti 24 valandas per parą, kanalų be galo daug, jiems reikia produkcijos, o ją daryti kokybiškai, kruopščiai, įdedant širdies yra labai brangu, namuose su draugais nepasidarysi, o vertės ji jokios neturi. Jei žmogus iki dvidešimties metų neįpranta skaityti knygų, neperskaito to, kas parašyta geriausio vaikams, paaugliams, jaunimui, tai paskui jau ir nebeskaito. Lygiai taip pat jis neišmoksta matyti kino, pripranta prie televizinio ar holivudinio standarto. Visai kitokius filmus jiems sunku žiūrėti.

- Ar jus kas nors vaikystėje, paauglystėje pripratino prie kino?

- Negalėčiau taip pasakyti. Tik tiek, kad fotografavau nuo kokių šešerių metų. Tiesiog mane jaudino vaizdas ir garsas - šie mūsų pasaulio aspektai. Fotografuoju iki šiol, bet dabar jau turėdamas konkrečių tikslų - dėl kino. Aktorius, vietas.

- Kada nusprendėte, kad ryšys su kinu bus esminis?

- Kai man buvo šešiolika, nusprendžiau, kad niekaip kitaip ir nebus. Norint dirbti su vaizdu ir garsu, teks pasiryžti eiti šiuo keliu.

- Kodėl jums nebuvo baugu įkurti "Kinemą", pirmą nepriklausomą kino studiją Lietuvoje?

- Neturėjau kito pasirinkimo. Mokiausi viso labo trečiame VGIK'o kurse ir pasirašiau sutartį su privačia Estijos kompanija. Turėjau parašęs scenarijų, pradėjau gaminti filmą. O tas privatus kino gaminimas 1989 metais buvo labai sudėtingas. Į tokius užmojus buvo keistai žvelgiama - o kas čia dabar?! Tada tokia praktika dar ne visai buvo įteisinta. O man reikėjo dirbti: ką, aš turiu laukti, kol kažkas kažką įteisins? Filmą darėme Lietuvoje, tai teko įkurti įmonę, kuri atsakytų už tą produktą. Pirmiems keturiems savo filmams aš jokio valstybinio finansavimo negavau, net ir negalvojau apie jį.

- Keikėtės, graužėtės?

- Nesikeikiau, nes visiems tai labai aišku ir suprantama: jei mėgsti važinėtis, turėsi pamėgti ir rogutes tampyti į kalną. Kitaip nebūna. Jokioje srityje. Kai nesiseka, gali keiktis. O nesisekti gali dėl daugelio priežasčių.

- Žvelgiant į kino pasaulį iš šalies, jis atrodo spindintis - prabanga ir vakarėliai.

- Nežinau, aš vakarėliuose nedalyvauju.

- Kam kinui reikalinga ta tuštybė?

- Bet ar taip yra iš tikrųjų?

- Na, visas tas festivalių spindesys, ažiotažas visai ne dėl filmų.

- Ne, kino festivalis - ne tik vakarėliai. Svarbu, koks festivalis. Berlyne, Kanuose, Venecijoje parodoma visa naujausia produkcija. Iš viso pasaulio suvažiuoja prodiuseriai, įvairūs su kinu susiję žmonės, čia vienas su kitu susitinka, mezga kontaktus - tai pagrindinis darbas. Taigi tame pačiame Berlyne galiu susitikti su 5-6 reikalingais žmonėmis, antraip man tektų važiuoti į 5-6 šalis. Yra ten ir vakarėliai, bet jie gali būti, gali nebūti. Tuštybių gal ir yra, bet jų visur yra, čia jau nebe kino bėda, kad tos tuštybės egzistuoja pasaulyje.

- Gal papasakotumėt apie savo aktorystės patirtis nuo Raimundo Banionio "Šešiolikmečių" iki "Eurazijos aborigeno"?

- Taip paprastai nepapasakosi. Nes čia nėra kaip ir papasakoti. Tiesiog darbas, ir tiek.

- Sunkus?

- (Juokiasi). Visi sunkūs. Jei norėsite padorią kėdę sumeistrauti, jums irgi teks pasistengti. Visi darbai svarbūs, visur reikia išmanyti, ką darai ir to mokytis, stengtis. Arba pasiieškoti kitos veiklos, jei tos pastangos atrodo per sunkios.

- Kaip atsirenkate aktorius?

- Visas pasaulis atrinkinėja paprasčiausiu principu: patinka - nepatinka. Manau, visi taip elgiasi. Nors galima visaip argumentuoti: tas aktorius toks, tas toks. Aišku, žiūri, ar tinka vaidmeniui, pavyzdžiui, fiziškai.

- Bet jau iškart žinote, ką imsite, ar rengiate bandymus?

- Mes darome tai labai kruopščiai ir nuobodžiai. Prirenkame daug žmonių, iš pradžių - nuotraukos, paskui filmuojame, jų sumažėja, vėl renkamės, paskui suvedame draugėn, nes čia jie vėl kitaip atrodo, atsiranda santykis, kontekstas. Iki pat paskutinės minutės aktoriai renkami.

- Neprofesionalams tie patys kriterijai?

- Tie patys. Yra neprofesionalų, tiesa, nedaug, kurie gali tą daryti, turi Dievo dovaną, bet apie tai nežino, nes nebandė. Jei tokie pakliūva į mūsų akiratį, labai džiaugiamės. Jie tikrai niekuo nenusileidžia profesionalams. Bet kas yra neprofesionalas? Užtenka nusifilmuoti dviejuose darbuose ir jis nebelaikomas mėgėju. Na, o mokykla savo ruožtu yra sąlyginis dalykas, paprastai mokyklos rengia teatro aktorius.

- Gal filmavimo aikštelėje su neprofesionalais lengviau?

- Kartais jie, neturėdami patirties, nemoka ilsėtis, greičiau nuvargsta, pervargsta, staiga pasimeta ir panašiai. Bet tas pats gali nutikti ir su profesionalais. Ir nutinka.

- O jūs mokate ilsėtis?

- Na, klausimas savotiškas. Bandau, žinoma, ne visada pavyksta. Kartais visai nepavyksta.

- Ar iš viso yra koks darbo ir atokvėpio ritmas?

- Kai vyksta jau tas tiesioginis darbas, atokvėpio kaip ir nėra. Arba jo nedaug. O tarp kelių tokių darbų galima pakvėpuoti ir kiek kitokiais dalykais.

- Filmavote Kryme, Afrikos dykumose. Natūrą renkatės priekabiai?

- Taip, žinoma.

- O kaip?

- Iš pat pradžių turime lyg ir visą pasaulį, visas jo istorijas, visas problemas - ir visas jas galime pasirinkti. Bet tenka konkretinti ir prasideda: siaurėja, siaurėja tas aptvaras. Ką rinktis, priklauso ir nuo istorijos, atrenkama ne viena ir ne dvi vietos, žiūrima, lyginama, kur geriau, patogiau.

- Po to matydamas rezultatą nesigailite, kad išsirinkote būtent tai?

- Būna, kad apskritai gailiuosi: buvo galima padaryti daugiau, bet nepavyko. Kitąsyk verskis per galvą, vis tiek visko nepadarysi. Svarbiausia - žinoti, kad daugiau tikrai nepajėgei, kad čia maksimumas, ką galėjai išspausti iš savęs, aplinkos ir žmonių. Kai tą žinai, nusiramini, aukščiau bambos vis tiek neiššoksi.

- Kiek jūsų filmuose ir jų pagrindiniuose veikėjuose yra Šarūno Barto?

- Matot, veikėjai yra viena. Galiu sugalvoti, užrašyti ir taip toliau, bet paskui nori nenori reikia daryti visokių pataisų, nes dirbame ne su animacija, o su gyvais žmonėmis. Negaliu juk aš jų tampyti už rankų, plaukų - vaidina jie. Jie turi padaryti, ko mums norisi. Sumanymas įsikūnija į gyvus žmones, realius peizažus, tikrą aplinką, bet tai jau jų santykis, jų judesiai. O kiek ten manęs, net nežinau, kažkokia dalis, matyt, yra.

- Na, ar būtų galima metaforiškai pasakyti: jūsų filmai - tai "Viskas apie Šarūną Bartą".

- Ne, negalima. Tikrai, tai, ką darau tuo metu, man įdomu, svarbu, jautru - po dvejų metų taip nebebus. Žmogus imasi to, apie ką pagalvoja dažniau nei sykį per du mėnesius. Daro tai, kas dėl vienų ar kitų priežasčių aktualu. Bet tai nėra "Viskas apie Šarūną Bartą".

- Koks dabar jūsų santykis su maskviečiu pedagogu Iraklijumi Kvirikadze? Vis dar mokytojo ir mokinio?

- Tarp mūsų niekada tokio santykio nebuvo. Iraklijus - nuostabus žmogus, man daug padėjo, ir tai buvo konkreti pagalba. Prieš tai turėjau kitą meistrą, jis man neleido baigti "Praėjusios dienos atminimui". Aš ten su juo kankinausi, paskui atsisakiau, kabojau ant plauko - ties išmetimo iš instituto riba. Nuėjau pas Iraklijų. Jis tokių klasikinių, akademinių paskaitų nedėstė, nes puikiai suprato, kad nieko iš tų plepėjimų neišmoksi. Išmokti gali tik dirbdamas. Tarkim, mano pirmam filmui jis per pažįstamus padėjo gauti "Kodako" juostos. Čia yra konkreti pagalba. Iki šiol mūsų santykiai puikūs. Jis labiau draugas nei mokytojas.

- Apie jus prancūzas Guillaume'as Coudray sukūrė filmą "Šarūnas Bartas, vienas lauke - karys". Jam pavyko jus perprasti?

- Man tas filmas įdomus. Nėra nuobodu žiūrėti.

- Savimeilę bent kiek paglostė?

- Nežinau, nelabai aš trokštu tų glostymų, man jie nėra svarbūs. Guillaume'as dirbo su mumis kuriant "Laisvę", paskui išvažiavo. O po to nelauktai netikėtai apsireiškė: noriu padaryti filmą, ar neprieštarauji?

- Ką pažiūrite iš dabartinio kino, kaip atsirenkate?

- Gana chaotiškas tas mano žiūrėjimas. Matot, komentarai dėl tos pačios profesijos žmonių ar jų darbų, neturėtų jų būti. Kažkaip lyg ir neetiška.

- Klasikus gal ne nuodėmė komentuoti? Yra išžiūrėtų grandų?

- Yra tų klasikų. Kad ir Federico Fellini. Grįžtant prie ankstesnių jūsų klausimų, galima priminti, kad jo filmai savo laiku sulaukė didžiulės komercinės sėkmės. O dabartiniai jaunosios kartos prodiuseriai juos vertina kone kaip avangardą. Matot, koks atotrūkis tarp to, ką publika žiūrėjo prieš 30 metų ir dabar, kai rinka siaubingai perpildyta audiovizualinės produkcijos.

Kas dar? Andrejus Tarkovskis, žinoma. Michelangelo Antonioni.

- Vadinasi, italai?

- Italų kol kas niekas nepralenkė. Bet kinematografas dar gana jaunas, pasirinkimas ne toks didelis, palyginti, pavyzdžiui, su literatūra.

- Kodėl taip apibrozdintos jūsų rankos?

- Dabar tvarkau mamos sodą, pjaustau.

- Mokate tuos visus darbus? Patinka?

- Moku ir dirbu. Mėgstu sodinti, auginti.

- Daržoves ar gėles?

- Viską: ir gėles, ir daržoves, ir medžius.


Trumpai

Šarūnas Bartas gimė 1964 metais Šiauliuose. Kino režisierius, 2001-ųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Studijavo VGIK'e (Kinematografijos institute Maskvoje). 1989 metais įkūrė kino studiją "Kinema". Tais pačiais metais sukurtas Š.Barto filmas "Praėjusios dienos atminimui" buvo apdovanotas Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio prizu. Filmai "Trys dienos" (1991), "Koridorius" (1994), "Laisvė" (2000) apdovanoti Berlyno, Turino, Venecijos kino festivaliuose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"