TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ne žmogus sukūrė gyvybę, ne jo valia ir atimti

2007 06 21 0:00
Kunigas A.Narbekovas sako, kad bioetika svarbi tam, jog gyvybė, ypač žmogaus, būtų apsaugota nuo išnykimo.
Nuotrauka: © Lietuvos žinios

Abortai, dirbtinio apvaisinimo procedūros, kontraceptikai - atrodo, kad medicina turi visas galimybes spręsti net ir negimusio žmogaus likimą. Mokslas ir pažanga - gerai, bet ar nėra ribų? Kada jau reikėtų sustoti? Apie tai kalbame su kunigu, bioetikos mokslų daktaru, Mykolo Romerio ir Vytauto Didžiojo universitetų profesoriumi Andriumi NARBEKOVU.

Bažnyčia - ne pastatai, o žmonės

- Bioetika nagrinėja temas, kurias dažnai paliečia ir Katalikų Bažnyčia. Ar tai nėra vien tikinčiųjų mokslas?

- Bioetika - tai gyvybės mokslų etika. Ji yra visų mokslas, įskaitant ir Bažnyčią, kuriai ši sritis ypač artima. Mat gyvybė net ir netikinčiam žmogui suprantama kaip kažkas, kas kyla ne iš materijos. Šiuolaikinis mokslas, pasiekęs didžiules aukštumas, vis dėlto nepajėgus sukurti paprasčiausios vienaląstės gyvybės. Jei gyvybės žmogus sukurti negali, vadinasi, negali ja ir manipuliuoti kaip patinka. Bioetika svarbi tam, kad gyvybė, ypač žmogaus, būtų apsaugota nuo išnykimo. O tai - jau Bažnyčios rūpestis.

Pats gyvybės atsiradimo klausimas yra filosofinis-teologinis. Aišku, reikia ieškoti mokslo ir tikėjimo santykio, bet jų objektai skirtingi. Mums, tikintiems žmonėms, mokslas netrukdo tol, kol jis užsiima vien savo objektu. O religija neturi trukdyti mokslui. Pažiūrėkite, kiek žymių mokslininkų, šviesuolių yra ir tikinčių.

Ar bioetika yra vien Bažnyčios reikalas? Tai visų reikalas, o tai reiškia, kad ir Bažnyčios.

Juolab kad Bažnyčia yra ne pastatai, o pirmiausia žmonės. Bažnyčiai žmogus rūpi toks, koks jis yra - kūniškas, bet kartu dvasiškas. Jis atsiranda pradėjimo momentą, o jo orumas bei vertė negali būti paminami. Bažnyčios pareiga yra ginti žmogaus orumą,

saugoti gyvybę, ypač tų, kurie apsiginti negali.

Mes matome, kiek daug bioetikoje yra politikos. Nuo jos priklauso, kaip žvelgiame į patį žmogų. Man, kaip mokslo žmogui, baigusiam ir medicinos studijas, nejauku ir gėda, kad Lietuvoje žmogų vadiname žmogumi tik nuo tada, kai jis gimsta, ir pirmą kartą savarankiškai įkvepia oro - tokia yra teisinė nuostata.

Kaip galime ignoruoti mokslinius faktus apie negimusį vaiką? Juk jam dar esant gimdoje galime užrašyti jo kardiogramą ar encefalogramą. Tyrimai rodo, kad negimę vaikai jau gimdoje bendrauja su tėvais ir daug ko išmoksta!

Tokia pozicija yra labai patogi ir naudinga: jei žmogaus nėra iki gimimo, tuomet gali su juo daryti kas patinka ir esi švarus, niekam nereikia aiškintis. Kita gudrybė yra atskyrimas: ne visi žmonės yra asmenys. Mat teises turi tik asmenys ir juos gina įstatymai. Jei nesi asmuo, esi niekas. Į visuomenės užribį patenka tie, kurie "dar nėra" asmenys, būtent negimusieji, ir tie, kurie "jau nebėra" asmenys, būtent nebeprotaujantieji, kuriuos vadina tiesiog "daržovėmis".

Bažnyčia mano, kad tai yra neteisinga interpretacija. Tiesa yra ta, kad žmogus yra žmogus nuo prasidėjimo momento iki pat natūralios mirties. Beje, atnaujintoje Hipokrato priesaikoje, kurią duoda mūsų gydytojai, ši tiesa patvirtinama.

Tuo tarpu gydytojai ginekologai rezidentai pradeda mokytis gydyti nuo abortų darymo. Man renkantis specialybę, tai būtų buvusi kliūtis, ir manau, kad žmonės yra verčiami eiti į kompromisus su savo sąžine.

Abortas - žmogaus nužudymas

- Todėl Bažnyčia ir nepritaria abortams?

- Apie tai, kas yra abortas, manau, net kalbėti neverta. Jau net ir netikinti visuomenė supranta, kad tai yra žmonių žudymas. Dabar išaukštinamos žmogaus teisės, todėl ir abortai taip pateisinami: tai esą yra moters teisė. Su tuo, kurio dar nevadini žmogumi, susidoroti yra labai paprasta. Kad darant abortus žudomi žmonės, akivaizdu, ir kai kuriose šalyse tai aiškiai įvardyta.

Pavyzdžiui, Vokietijoje, abortai nedraudžiami, bet įvardijama, kad tai - negimusio kūdikio nužudymas. Žmogus, kuris tam ryžtasi, žino, ką iš tikrųjų daro. Manau, kad ne tik nusikalstama, bet ir nedora slėpti tiesą apie aborto esmę nuo nėščios moters.

Neseniai teko skaityti straipsnį, pasirodžiusį Didžiojoje Britanijoje. Pasirodo, ginekologai nebenori daryti abortų dėl vienos svarbios priežasties: visuomenė jų negerbia. Galų gale juk sąžinę turime visi. Gydytojas, kad ir kaip save nuteiktų, iš tiesų juk mato, ką daro - traukia vaikelio rankas, kojas, traiško kaukolę...

Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose abortą buvo galima daryti iki pat gimimo momento, kai vaikelis jau visiškai susiformavęs. Laimė, Aukščiausiasis Teismas neseniai uždraudė dalinio gimimo abortą. Tai būdavo iš viso nesuvokiamas dalykas: kai moteris turi gimdyti, vaikelis gimdoje apsukamas aukštyn galva (nes kai išlenda galvytė, tai jau laikoma gimimu), ir kai išlenda kojytės, įkiša žirkles, prakerpa galvą ir išsiurbia smegenis. Gimimo metu! Ir tai vadinama dalinio gimimo abortu! Manau, ginekologams, kurie tai daro, anksčiau ar vėliau išlenda psichologinės pasekmės.

- Vakaruose žmonės jau ima suvokti, kas yra abortas. Kaip manote, kada šis suvokimas pasieks ir Lietuvą?

- Manau, kad nepritariantieji negimusių vaikų žudymui turėtų tai labai aiškiai pasakyti. Aš suprasdamas, jog abortai yra blogai, kad tai vaikų žudymas, jei ginekologas turėtų operuoti mano mamą ar seserį, nenorėčiau, jog tai atliktų žmogus, darantis abortus. Jei tokią poziciją išreikštų daugiau nepritariančiųjų, tai būtų ne tik pozicijos išsakymas, bet ir stiprus ekonominis svertas. Bent ekonominis, jei jau sąžinė seniai prarasta.

Juk natūralu: jei, pavyzdžiui, mano sesuo gimdytų, aš nenorėčiau, kad vaikelį priimtų tas, kuris ką tik už durų kelis nužudė. Tiesą pasakius, daugelyje pasaulio šalių tai jau suprasta ir abortų klinikos neturi nieko bendra su gydymo įstaigomis. Tik pas mus dar netvarka - abortai daromi ten pat, kur ir gimdoma, tų pačių gydytojų. Manau, tai reikėtų aiškiai atskirti.

Gyvybės perdavimas - meilės išraiška

- Dėl abortų tikintieji ir netikintieji pamažu ima susitarti, o dėl dirbtinio apvaisinimo didelė visuomenės dalis nusiteikusi tik teigiamai. Kokia jūsų nuomonė?

- Gerai ar blogai dirbtinis apvaisinimas, negali vienareikšmiškai atsakyti. Yra tam tikrų dirbtinio apvaisinimo technologijų, kurios yra moraliai geros. Pavyzdžiui, jei užakęs kiaušintakis, laparoskopijos būdu kiaušialąstei padedama kliūtį apeiti.

Yra trys sąlygos, kurias Bažnyčia iškelia dirbtinio apvaisinimo procedūrai, kad ji atitiktų žmogaus orumą ir todėl būtų morali. Jei dirbtinio apvaisinimo metodas tas sąlygas atitinka, jis laikomas moraliu.

Pirma, turi būti naudojamos sutuoktinių lytinės ląstelės. Antra, apvaisinimas turi vykti in vivo - motinos kūne. Trečia, apvaisinimas turi būti neatsiejamas nuo santuokinio lytinio akto.

Trečioji sąlyga krikščioniškoje vertybių sistemoje svarbi todėl, kad lytinis aktas yra meilės ir gyvybės perdavimas. Žmogaus gyvybės perdavimas nėra toks pats kaip gyvūno. Tai yra meilės išraiška. Todėl sakome, kad gyvybės perdavimas negali būti atsietas nuo meilės perdavimo. O laboratorijoje tai neįmanoma. Kai kurie moksliniai darbai parodė, jog apvaisinimas mėgintuvėlyje turi neigiamos įtakos tolesniam žmogaus vystymuisi.

Tad jei dirbtinis apvaisinimas atitinka šias sąlygas, nėra jokių moralinių problemų. Ši procedūra turėtų būti pagalba santuokiniam aktui, kad žmonės, perduodami meilę, tapdami vienu kūnu, kartu galėtų perduoti ir gyvybę.

Embrionas jau yra žmogus

- Tačiau jūsų minėtos etiškos procedūros juk ne visada pavyksta.

- Visi metodai ne visada sėkmingi. Dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje padeda tik kas ketvirtai porai. Tuo tarpu jis klaidingai reklamuojamas kaip tas, kuris padės visiems nevaisingiems asmenims. O jis kelia ir kitokių problemų - atsiranda atliekamų embrionų.

Kiaušidės stimuliuojamos hormonais, todėl subręsta, pavyzdžiui, 10 ar 20 kiaušialąsčių, kurias visas apvaisina. Nepanaudotus embrionus geriausiu atveju užšaldo, tačiau atšildant apie 50 proc. jų žūva. O embrionas jau yra žmogus! Nelabai išeina tai paneigti, kai žinai, kad jau 18-21 nėštumo parą plaka jo širdis.

Kita problema - donorinių lytinių ląstelių panaudojimas. Jei kuris nors sutuoktinių yra nevaisingas, imamos kito asmens ląstelės. Tai yra anonimiška, todėl užaugęs vaikas nežino, kas yra jo genetiniai tėvai.

Pasaulyje yra daugybė atsitikimų, kai užaugę vaikai paduoda į teismą dirbtinio apvaisinimo klinikas ir bylinėjasi, kad atskleistų tėvų tapatybę. Žinoti apie savo tėvus - prigimtinis kiekvieno žmogaus troškimas ir teisė. Iš čia atsiranda ir televizijos laidos, ieškančios "pamestų" tėvų ar vaikų.

- Siūlote uždrausti dirbtinį apvaisinimą?

- Kam uždrausti moralius dirbtinio apvaisinimo metodus? Ne, jų uždrausti nesiūlome, tačiau jei jie nepadeda susilaukti vaiko, tuomet Bažnyčia siūlo įsivaikinimą.

Italijoje neseniai priimtas įstatymas, leidžiantis užšaldyti ne embrionus, o kiaušialąstes. Norėtume, kad toks būtų priimtas ir Lietuvoje. Kad iš moters būtų galima paimti kiaušialąsčių, moteriai reikia duoti hormonų, o tai žalinga jos sveikatai. Hormonų dozės yra didžiulės, kiaušidės padidėja iki kumščio dydžio, plyšta, atsiranda komplikacijų.

Todėl dirbtinį apvaisinimą atliekantys gydytojai teigia, jog iš karto paims daugiau kiaušialąsčių, kad moteriai nebereikėtų skirti hormonų, jei procedūra nepavyktų. Šitaip jie pateisina embrionų užšaldymą.

Tačiau galima užšaldyti apie 20 kiaušialąsčių ir po kelias atšildžius bandyti jas apvaisinti. Hormonų moteriai nereikėtų duoti. Todėl mes prašome, kad būtent taip ir būtų atliekamas dirbtinis apvaisinimas ir kad embrionų skaičius būtų ribojamas. Italų variantas mums tikrai priimtinesnis, nes naudojamos tik sutuoktinių ląstelės ir ribojamas embrionų skaičius.

- Tačiau apvaisinimas vis dėlto būtų atliekamas mėgintuvėlyje?

- Taip. Tai neatitiktų Bažnyčios mokymo, nes vis tiek gyvybės perdavimas vyktų atskirai nuo meilės perdavimo ir pati gyvybė užsimegztų ne motinos kūne. Tačiau nežūtų tiek daug embrionų - ir tai būtų mažesnis blogis.

Tyrimai aiškiai rodo, kad su dirbtiniu apvaisinimu susiję ir daugiau problemų - daugiau apsigimimų, daroma neigiama įtaka ne tik vaikui, bet ir tėvams. Procedūrų kartojimas, nepasisekimas...

Jei žmogui, kuris yra nevaisingas, sakoma: "Aš tau padėsiu", o padėti galima tik ketvirtadaliu atvejų, tai trys ketvirtadaliai lieka be nieko - be pinigų, vaikų ir dar daugiau traumuoti. Depresija, patiriama žlugus tokioms viltims, prilygsta depresijai susirgus vėžiu.

Argumentas už dirbtinį apvaisinimą yra toks: tegu žmonės renkasi ką jie nori (ir čia pat atmetamas įsivaikinimas kaip vienas iš pasirinkimų). Tačiau tuomet reikia jiems atskleisti viską nuo pradžios iki pabaigos, nieko nenuslėpti ir nenutylėti. Juk tai, kas blogai, tai, ką Katalikų Bažnyčioje vadiname nuodėme, darome visi.

Tačiau viena, kai tai darome sąmoningai, o kita - kai darome nežinodami, kai mums meluoja. Baisu, kad, pavyzdžiui, hormoniniai kontraceptikai ginekologų pateikiami kaip didžiausias gėris. Nuo jų, kaip ir nuo abortų, Lietuvoje yra mirčių. Bet ar apie jas girdėjote? Šeimai paprastai gėda, kai žmona ar dukra mirė nuo aborto, todėl daroma viskas, kad tai būtų užglaistyta.

Apie riziką garsiai nekalbama

- Kuo negerai hormoninė kontracepcija?

- Dėl hormoninės kontracepcijos labiausiai susirūpinę yra kraujagyslių chirurgai. Jau seniai žinoma, kad ji didina kraujo krešėjimą. Kontraceptikų aprašuose nurodoma, kad moteris, kuri rūko, jų vartoti negali. Tokiu atveju labai smarkiai didėja rizika mirti nuo kraujo krešulio.

Neseniai teko girdėti, kad mirė jauna mergina, nes jai trombais užsikimšo smegenų sinusai. Buvo ir toks atvejis, kad krešulys pateko į plaučių arteriją. Moteris taip pat mirė.

Yra sakoma: "Tai naujos kartos kontraceptikai, jie nesukelia neigiamo poveikio, kurį turėjo senieji." Bet ta senoji karta buvo prieš kelerius metus, ir tuomet buvo sakoma tas pats! Esu tikras, kad po kelerių metų apie dabartinių kontraceptikų poveikį bus sakoma lygiai tas pats. Juos "pralenks" naujos kartos preparatai. Juk kontracepcija yra verslas. Ir, ko gero, koks ketvirtas pagal pelningumą po naftos, ginklų ir narkotikų.

Manau, kad apie tai turėtų būti garsiai kalbama. Kontraceptikus jaunos merginos vartoja labai dažnai ir kažin ar skaito jų aprašus. Jos turėtų žinoti apie gresiantį pavojų. Tiesa, Kaune atliktas tyrimas parodė, jog net ir aprašuose pateikiama ne visa privaloma informacija.

- Kokios alternatyvos siūlomos tokiai kontracepcijai?

- Bažnyčia siūlo aiškią alternatyvą. Moterims siūloma pažinti savo vaisingumo ciklą ir naudotis natūraliais šeimos planavimo metodais. Žinoma, kalbama apie žmones, gyvenančius santuokoje. Beje, pastaruoju metu mūsų šeimos centruose vis daugiau žmonių ima tuo domėtis. Juk tai visiškai nieko nekainuoja ir absoliučiai nekenkia sveikatai! Be to, tai moralu. O jei žmogus yra tikintis, jam svarbu ir tai.

Pozicija kaip tėvų

- Visuomenėje gaji nuomonė, kad Bažnyčios pozicija, siūlanti to ar ano atsisakyti (šiuo atveju kontracepcijos arba dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje), yra senamadiška. Ką galėtumėte pasakyti taip manantiesiems?

- Moralinės problemos kyla iš prigimtinio įstatymo nesilaikymo. Kitaip sakant, jei žmogus ką nors daro prieš savo prigimtį, jis tikrai sau nepadeda. Tai, kad žmogus vaisingas, yra gėris, Dievo dovana. Akivaizdu, kad kai tai naikinama, einama prieš prigimtį.

Visa tai man atrodo kaip verslo mašina. Ginekologai daro abortus, kurie yra svarbiausia nevaisingumo priežastis. Skiria kontraceptikus, gimdos spirales, kurie yra viena nevaisingumo priežasčių. O kai moterys tampa nevaisingos, jas gydo dirbtinai apvaisindami.

Manau, Bažnyčios pozicija yra labai protinga ir reikalinga. Žmonės paprastai praregi vėliau: "O kodėl mums niekas nieko nesakė?" Problemų su vaikais iš mėgintuvėlių yra visame pasaulyje ir jos niekur nedings. Tas pats ir su moterimis, kurios pasidaro abortą. Bažnyčios pozicija yra kaip tėvų, kurie turi pasakyti tiesą, nors vaikams ir nepatinka. Ji teigia, kad reikia saugoti žmogaus prigimtį, kokia ji Dievo duota. Jai galima padėti, bet tik tada, jei yra problemų. Apskritai, jei kiekvienas žmogus vadovautųsi mintimi, jog leidžiama tik tai, kas žmogui padeda, o ne tik kam nors naudinga, tokių klausimų svarstyti mums apskritai nereikėtų. Juk, pavyzdžiui, Bažnyčia neišgirsta priekaištų dėl kalbų apie organų donorystę. Ji net raginama aktyviau tai daryti. Kodėl? Todėl, kad tai nepelninga sritis, kur interesai nesikerta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"