TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Nebaigtos pasakos

2006 08 12 0:00
Dainos Papečkytės-Petruškevičienės prisiminimai apie tėvą tik šviesūs.
Asmeninio albumo nuotrauka

Apie jį turėjo būti daug kalbėta. Rašyta tiek, kiek leido to laikotarpio galimybės. Jis buvo visuomenės veikėjas ir Lietuvos patriotas. Pusę metų ėjo krašto apsaugos ministro (tuo metu jie buvo vadinami ministeriais - aut.) pareigas. Turėjo mylimą šeimą. Jis - Juozas Papečkys. LŽ kalbina istorinės asmenybės dukterį Dainą Papečkytę-Petruškevičienę.

Daina Papečkytė pasakojimą pradeda nuo tos dienos, kai tėvas atėjo į šį pasaulį. Juozas Papečkys gimė 1890 metų sausio 1-ąją Marijampolės rajone, Šunskų parapijoje, Puskepurių kaimo ūkininko

šeimoje. Iš vaikų buvo vyriausias. Sulaukęs dešimties liko našlaitis - mama mirė gimdydama. Neilgai trukus jo tėvas Mykolas Papečkys vedė kitą moterį. Nors pamotė nebuvo labai gera ir miela posūniui, Juozas dėl savo gero ir diplomatiško būdo niekada blogai apie ją neatsiliepdavo.

Tais laikais, kai augo būsimas visuomenės veikėjas, tėvai neretai norėdavo, kad jų vyriausieji sūnūs eitų mokytis į Kunigų seminariją. Tačiau jaunasis Papečkys nusprendė nepaisyti šio tėvo pageidavimo. Už tai neteko jo materialinės paramos ir turėjo suktis kaip išmanydamas. Tad mokydamasis pats dar sugebėjo mokyti ir kitus. Tokiu būdu užsidirbdavo pinigų pragyvenimui ir mokslams - jam tai buvo itin svarbu. "Dabar jauni žmonės nori tik linksmybių, o anais laikais jaunimas siekė mokslų", - lygina Papečkio dukra.

Baigęs gimnaziją jos tėvas įstojo į Maskvos universiteto Juridinį fakultetą. Vos baigė teisės studijas aukštojoje mokykloje, kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Jam teko išvykti į Kaukazą. Tačiau, kaip sako liaudies išmintis, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kaukaze Juozas susipažino su būsimąja žmona Tekle. Apie šį laikotarpį dukra Daina daugiau nieko negali pridurti: "Gaila, kad mes, vaikai, nesidomėjome tėvais - jų praeitimi, jaunyste. Nerūpėjo, tada kiti dalykai buvo svarbūs, o dabar labai to gailiuosi", - apgailestauja moteris. Ji su nuoskauda prisimena, kad karo metais vis galvodavo, jog spės visko paklausti, deja, nepavyko...

Pasižymėjo istorinėje byloje

Po karo Papečkys grįžo į Lietuvą ir vedė Teklę. Porą sutuokė jų draugas Juozas Tumas-Vaižgantas. Anų laikų inteligentai, kurių tuomet

nebuvo daug, vieni su kitais labai bičiuliavosi. Dauguma jų buvo kilę iš kaimų, šviesuoliais tapę siekdami mokslų ir lietuvybės.

Vos grįžęs į tėvynę Papečkys nuvyko į Krašto apsaugos ministeriją ir kaip teisininkas gavo paskyrimą į anuomet įsteigtą Armijos teismą. 1926 metų birželio 20 dienos Lietuvos karininkų laikraštyje "Kardas" rašoma: "Būdamas teisme greit pasižymėjo, dalyvaudamas ypačiai svarbiuose procesuose kaip kaltintojas, o labiausiai pasireiškė ir pasižymėjo mūsų istorinėje byloje dėl "Polskiej Organizacji Wojskowej" sukilimo Lietuvoje 1919 metais; už tai buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus karo ordinu".

"Anais laikais, kai Lietuva buvo kuriama, lenkai norėjo prijungti ją prie savo šalies - Lenkijos. Jų kariška organizacija siekė nuversti anų laikų lietuvių valdžią, bet tikslas buvo atskleistas. Prie to prisidėjo daktarė Birutavičienė ir gavo už tai "Vyties kryžiaus" ordiną. Kai viskas išaiškėjo, POW dalyviai buvo suimti ir perduoti teismui. Nagrinėjant šią bylą tėvas ėjo prokuroro pareigas. Visi sąmokslininkai buvo nuteisti, o Lietuva liko neprijungta prie Lenkijos. Už šią bylą tėvas 1921 metais ir gavo Vyčio kryžiaus ordiną", - pasakoja pašnekovė.

Jokių privilegijų

Papečkys buvo nepartinis. Anot dukters, tais laikais visi į valdžią patekdavo per išsimokslinimą. Jos tėvas dirbo Kazio Griniaus prezidentavimo laikais, Mykolo Sleževičiaus vyriausybėje. Krašto apsaugos ministerijai vadovavo vos pusmetį. Po 1926 metų gruodžio 17-osios valdžios perversmo Grinių pakeitė Antanas Smetona, o ministrų kabineto vadovu tapo Augustinas Voldemaras.

Pašnekovė primena, jog anuomet aukšti valstybės pareigūnai neturėjo privilegijų. "Ministro kadencija baigiasi ir viskas, jis išeina. Išsinuomoja butą ir gyvena kaip paprastas žmogus", - pasakoja valstybės veikėjo dukra.

Kadangi Papečkytė buvo vos dvejų metukų, kai tėvas tapo krašto apsaugos ministru, ji neatsimena to jausmo, ką reiškia būti tokio aukšto pareigūno dukra. Atmintin įstrigo, kaip į namus pas tėvą eidavo daug to meto žymių vyrų. Paaugusi su jais susipažino, vėliau mokėsi su jų vaikais - visi buvę draugai.

Į Sibirą

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1941 metais, visa Papečkių šeima, kaip ir daugelis kitų inteligentų, buvo ištremta į Sibirą. Iš pradžių visus vežė kartu, paskui Papečkys buvo atskirtas

nuo saviškių. Tuomet artimieji matė jį paskutinį kartą. Vėliau sužinojo, kad jis buvo sušaudytas 1942 metų lapkričio 4 dieną. Buvęs krašto apsaugos ministras kalėjo Sverdlovsko srities lageriuose. Prieš sušaudymą Papečkys buvo apkaltintas sukilimo organizavimu ir drauge su kitais 15 vyrų (tarp jų - Vytautas Bičiūnas, Jonas Sutkus, Antanas Endziukaitis) nuteistas.

Dukra Daina gyveno Sibire daugiau kaip 10 metų. Vėliau jai pavyko pabėgti ir grįžti į tėvynę.

Rašė eiles

Be visuomeninės veiklos, pulkininkas leitenantas Papečkys buvo žinomas kaip literatas, pasirašydavęs Jono Rainio slapyvardžiu. Pirmi jo darbai publikuoti žurnale "Draugija", vėliau - "Aušrinėje". 1916 metais JAV pasirodė šio visuomenės veikėjo eilėraščių rinkinys "Eilės-Dainos", o Lietuvoje suvalkiečių poezijos antologijoje "Sūduva" 1924-aisiais išleistas ir didesnis pluoštas jo eilių. Laisvalaikiu Papečkys dar mėgo piešti, savarankiškai išmoko griežti smuiku, skambinti mandolina ir pianinu.

Visiems po kąsnelį

Pasak dukters, apie tėvą galima sakyti tik gerus žodžius. Ir ne vien dėl to, kad šis žmogus - jos tėvas, visuomenės veikėjas ir aktyvus kovotojas dėl lietuvybės. Papečkys buvo puikus žmogus: dukras Dainą ir Jūrą auklėjo tik gerais pavyzdžiais, mokėjo bendrauti su jaunimu. Daina prisimena, kaip susirinkus kaime pas senelį vaikai nepasidalydavo vaišių, tada tėvas labai švelniai ir diplomatiškai padalydavo jiems po kąsnelį ir visi likdavo patenkinti.

Šeimos galva buvo flegmatiškas, jo žmona - cholerikė. Kaip degtukas greitai užsidegdavo, tačiau taip pat staiga ir užgesdavo. Nors abu buvo skirtingo charakterio, barnių šeimoje nekildavo. Pašnekovė teigė, jog niekada su seserimi Jūra nėra girdėjusios, kad tėvai vienas kitam pasakytų kokį blogą žodį. "Aišku, nėra namų be dūmų, pas mus jų irgi būdavo, bet tik ne mudviejų su sese akivaizdoje", - prisimena vaikystę Papečkio dukra. Galbūt todėl dabar ją stebina dažnas pyktis šeimose. Moteris nesuvokia, kaip gali "tėvai vaikus, vaikai tėvus vaikytis su kirviais".

Papečkys buvo labai šviesus ir apsiskaitęs žmogus. Mokėjo penkias užsienio kalbas - italų, vokiečių, prancūzų, lenkų ir rusų. Galėjo laisvai susišnekėti bet kuria iš jų. Labai mėgo klausytis radijo - nesvarbu, kokia kalba. Jis buvo laikomas didelės kultūros žmogumi.

Net eidamas svarbias valstybines pareigas nepamiršo savo augančių mažųjų atžalų ir vakarais prieš miegą rasdavo laiko joms pasekti po pasaką. "Pasakas sekdavo labai gražiai, - su nostalgija prisimena dukra. - Pamenu, keletą įdomių yra pradėjęs, pasakęs, kad baigs kitą kartą, tačiau jos taip ir liko nebaigtos..."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"