TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Nefų giminėje – 32 pedagogai

2015 04 11 6:00
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Vilniaus Radvilų gimnazijos mokytojas, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) dėstytojas ir Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas Mindaugas Nefas yra jau trečios jų šeimoje pedagogų kartos atstovas. M. Nefo močiutė mokytojauti pradėjo apie 1947-uosius. Šiandien Nefų dinastija skaičiuoja 32 pedagogus savo giminėje.

Kaip sako Mindaugas, mokymas – tai nuolatinis bendravimas ir buvimas su žmonėmis, tačiau gali arba dirbti mokytoju, arba būti juo. „Niekuomet nebaigiu pamokos ir neuždarau klasės durų. Neskaičiuoju darbo valandų, o bendrauju ir konsultuojuosi su mokiniais nuolat. Tokius mačiau ir savo tėvus. Mano mama, išdirbusi daugiau nei porą dešimtmečių, atsimena beveik visus savo mokinius“, - apie šeimą pasakojo istorikas.

Tačiau jis anaiptol ne visą laiką žinojo seksiantis tėvų pėdomis. „Nesakau, kad tai nuvertinama profesija, bet į ją žvelgiama kaip į neambicingo gyvenimo projektą. Dvyliktoje klasėje, kai reikėjo rinktis specialybę, supratau, kad visgi buvimas su jaunais žmonėmis, visuomeninėse srityse, bendravimas, savų minčių raiška man gerai sekasi“, - prisiminė Mindaugas, nejaučiantis diskomforto kalbėti prieš 20 mokinių ar prieš 200 studentų.

Nefų atžalos ir kaimynas Vykintas apie 1992 metus./Asmeninio albumo nuotraukos

Šeimos istorija kartojasi

Dvi Mindaugo močiutės (Angelė Nefienė ir Vanda Jackūnienė) buvo pradinių klasių mokytojos, senelis iš tėčio pusės Antanas Nefas – mokyklos ūkvedys, Mindaugo tėtis Saulius – istorikas, Anykščių Antano Vienuolio vidurinėje įrengęs pirmąjį šalyje Lietuvos istorijos kabinetą, vėliau tapo šios gimnazijos direktoriumi, Mykolo Romerio universiteto docentu. Mama Dangira – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, egzaminų vertintoja, iki šiol dirbanti Anykščių Antano Baranausko pagrindinėje mokykloje. Kartu su dėdėmis ir tetomis iš viso jų giminėje yra 32 pedagogai.

Kad mokytojo darbas nėra lengvas, pripažįsta ir pašnekovas. Viena mokytoja Amerikoje praleido porą dienų klasės suole ir negalėjo patikėti, kiek laiko jos mokiniams tenka tyliai sėdėti ir spręsti lygtis, kol ji pati kalba vaikščiodama. „Senoji paradigma – mokytojas šneka, mokinys klauso, tik šiandien auditorijoje dar pakabintas projektorius“, - sutiko M. Nefas. Jis prisiminė savo pirmąją vestą pamoką: reikėjo papasakoti apie Pirmąjį pasaulinį karą, kiek žinojo, viską ir išklojo. „Pasižiūri iš šalies – nuobodu. Jau daugiau nei dvidešimt metų kalbama, kad ne mokytojas moko, o mokinys mokosi, ir pedagogas yra jo pagalbininkas. Šiandien ne istorinis faktas, bet gebėjimas kritiškai analizuoti informaciją yra reikšmingas“, - įsitikinęs Mindaugas.

Nefų šeima su draugais prie sodybos Taujėnuose.

Nusirašyti nepavyksta

Blogų mokinių nėra – taip mano istorijos mokytojas, visuomet klasei rodantis gerą pavyzdį. Kaip galima postringauti apie tai, kad reikia mokytis, jei pats nesimokai? „Kolegos manęs klausia: „Kaip mokinius priversti nesinaudoti mobiliaisiais telefonais per pamokas?“ Tokios problemos nekyla, nes pats nesinaudoju telefonu, - sakė Mindaugas. – Niekuomet neateinu į pamoką vilkėdamas treningus ar džemperį, nors esu jaunas. Tokia abipusė pagarba per dvylika metų suformuoja gerą požiūrį į kitą žmogų.“

Ar studentai nusirašinėja? M. Nefas nesistengia akylai stebėti kiekvieno, tačiau sako, kad tikrinant darbus matyti, kieno atmintis neva tobula, o kas mąsto savo galva. Pas šį dėstytoją nusirašinėti yra bergždžia, nes jis niekuomet neužduoda „kada ir kur“ klausimų, o klausia „kodėl“?

Anot Mindaugo, sudėtingiausias klausimas – paprašyti pareikšti savo nuomonę, nes tai daryti mūsų visuomenėje vis dar baisu. „Dėstau kursą apie Lietuvos valstybingumą ir kultūrą ne istorijos specialybės studentams. Pateikiau klausimą: "Kokią vietą parodytumėte į Lietuvą atvykusiam užsieniečiui?" Atrodo, lengvas balas, o studentai rašo: Trakų pilį. Kodėl? Nes tai – istorinis objektas. Vietos skiriasi, argumentai tie patys“, - juokais pasakojo M. Nefas ir pridūrė, kad visgi dažnoje mokykloje rekomenduojama neklausti mokinių nuomonės, nes ją sunkiau įvertinti.

Angelė Nefienė su mokiniais.

Dar jaučiasi anykštėnais

Savo metodų, kaip prasprūsti pro skvarbią mokytojo akį mokyklos suole, Mindaugas neturėjo. Į mokyklą jis pradėjo eiti šešerių, tad pakliuvo į vieną klasę su seserimi. Yra tekę būti tėvų mokiniais, dvyliktoje klasėje mama dėstė lietuvių kalbą. „Bendraklasiams niekada nekilo minties, kad mama galėtų kitaip vertinti, nes ir ji klasėje niekuomet netraukė už ausų – kiek išmokai, tokį pažymį ir gavai“, - teigė pašnekovas.

Mindaugas Anykščiuose penkių vaikų šeimoje: vyresnioji Gintarė – geografė, metais jaunesnis Gediminas – vadybininkas, Rūta – socialinė pedagogė, o jauniausioji Eglė, moksleivė, specialybę dar tik rinksis. „Visos šeimos galvos skausmas, - nusijuokė brolis. – Jai daugelis dalykų gerai sekasi, bet kyla psichologinis spaudimas: ar nori būti tokia kaip beveik visi giminėje, ar eiti į teatrą? Reikia daryti tai, kas gyvenime teikia prasmės. Matau, kaip kartais tėvai įstumia vaiką mokytis teisės, o paskui jis man feisbuke rašo: „Maniau, istorija nuobodu, bet jau teisės istorija!“

Nefai užaugo Anykščiuose, ir Mindaugas žavisi gamta, ramybe, kai aplink nėra daug žmonių. „Paradoksas, ar ne? Mes gyvenome ne daugiabutyje, o name, kur šalia – upelis, pieva. Svajoju gyventi vienkiemyje ir dairausi etnografinės sodybos, savo rojaus kampelio“, - prasitarė Mindaugas.

Mindaugas - Lietuvos edukologijos universiteto dstytojas.

Vaikystėje žaidė Seimą

Ne veltui ir visų šeimos atžalų vardai siejami su Lietuvos istorija ar tautosaka. Mindaugui ir Gediminui vardus rinko mama, sesėms – tėtis. Lietuviškumas ir kalba – tokiomis vertybėmis jie buvo auklėjami. Ne fasadinio patriotiškumo, o priešingai – nepriklausomybės įtvirtinimo metais jų namuose lankydavosi politikų, tėvai diskutuodavo aktualiomis temomis.

Tad ir vaikai šeimoje žaisdavo ne indėnus ar kaubojus, o Seimą ir Aukščiausiąją Tarybą. „Neseniai sužinojau, kad ir kiti Sąjūdžio epochos vaikai panašiai elgėsi. O mūsų namuose žaidimai atrodydavo taip: aš buvau Vytautas Landsbergis, Gintarė – Kazimiera Prunskienė, Gediminas – Algirdas Brazauskas“, - vaikystės akimirkas perpasakojo istorikas.

Šiandien Mindaugas priklauso Lietuvos šaulių sąjungai, Visuomeninei policijos tarybai, dalyvauja Ronaldo Reagano klubo veikloje. „Esu ne akademinis, o visuomeninis istorikas. Akademinis rašymas man vis dar atrodo sausas, mokslas turi tarnauti visuomenei, o ne siauram 500 profesionalių istorikų ratui“, - įsitikinęs Mindaugas, kuris yra davęs ir šaulio priesaiką. Pirmasis sąjungos šūkių – „Gink Lietuvos nepriklausomybę ir lietuviškąją žemę“. „Šioje sąjungoje esu įdomus personažas, - tikino M. Nefas. – Suaktyvėjus geopolitinei situacijai Rytų Europoje atėjo naujų narių, kurie šalies gynybą įsivaizduoja tik metaliniais ginklais. Mano nuomone, Rusija niekada nedrįs pulti matydama, kad dauguma visuomenės yra susitelkusi, turi bendrą tikslą išsaugoti nepriklausomybę ir nėra galimybės veikti propagandai.“

Nefų šeima ir draugai po Rūtos Nefaitės bakalauro diplomo įteikimo 2014 metais.

Giminės susitikimas – po sesijos

2007-aisiais Mindaugas vyko į „Misija Sibiras“ ekspediciją, aplankė tremtinių kapines, sutiko tautiečių, jau nebekalbančių gimtąja kalba, nakvojo taigos viduryje. Jis buvo LEU dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ narys, Anykščių kultūros centro tautinių šokių ansamblio „Gojus“ šokėjas, ne kartą dalyvavęs dainų šventėje. Su šokiais apkeliavo Nepalą, Indiją, Indoneziją, ten koncertavo miniai susidomėjusiųjų, planuoja vykti į Pietų Ameriką.

Tradiciškai Nefų giminės susibūrimas rengiamas birželį, per Antanines, kartais – po egzaminų sesijos. „Vieni kitų paklausiame, kaip sekasi mokyklose, pasveikiname per Mokytojo dieną. Rugsėjo pirmoji mums visąlaik būdavo ypatinga šventė, kai gėlių ir šokoladų pridžiauta visuose namuose“, - šypsodamasis sakė Mindaugas. Tačiau geriausia padėka mokytojui – nenutrūkęs kontaktas ir baigus mokyklą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"