TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Neišskyrė net mirtis

2014 08 18 14:00
Daugiau nei penkis dešimtmečius Eduardas ir Nanuli pragyveno laimingoje santuokoje.

Neseniai Anapilin iškeliavęs nevienareikškšmiškai Gruzijoje ir pasaulyje vertintas politikas Eduardas Ševardnadzė vardan savo meilės buvo pasirengęs paaukoti karjerą. Su žmona Nanuli jis neišsiskyrė ir po mirties - abu sutuoktiniai palaidoti šalimais, savo namų kieme.

"Gal tu ko nors norėtum?" - žvelgdamas į mylimąją, sėdinčią neįgaliųjų vežimėlyje klausė vienas garsiausių Gruzijos politinių veikėjų. "Tiesiog pabūk su manim, - nusišypsojo jam žmona. - Taip gera, kai tu šalia." Eduardas Ševardnadzė paėmė Nanuli už rankos ir ilgai nepaleido. Prieš akis sumirgėjo jų nuostabios kaip sapnas praeities vaizdai.

1950 metų vasarą 21-erių Nanuli Cagareišvili skaičiavo pinigus ir svarstė - gal pakas nors kuklioms atostogoms? Taip norėjosi pabėgti nuo Tbilisio tvankumos ir nuolat kamuojančio nuovargio. Jai buvo tik septyneri, kai tėvelį, aukštas pareigas ėjusį kariškį, sušaudė kaip liaudies priešą. Šeima atsidūrė gatvėje. Laimei, juos priglaudė Nanuli dėdė. Tačiau mama susirgo tuberkulioze ir visi namų rūpesčiai nugulė ant mažosios Nanuli. Daugiau nebuvo kam - brolis Kita mokėsi karo gydytojo specialybės, vyresnioji sesuo Dodo sirgo šizofrenija.

Kai mama mirė, giminės Nanuli pasiūlė seserį atiduoti į specialią tokių ligonių priežiūros įstaigą. Tačiau aštuoniolikmetė mergina atsisakė tai padaryti. Taip ir gyveno - mokėsi Tbilisio universitete filologijos fakultete, po paskaitų lėkdavo namo pas Dodo, paskui - į darbą mokykloje. Brolis Kita padėdavo seserims finansiškai, bet tų pinigų buvo taip mažai. Taigi, paskaičiavusi, Nanuli atostogauti išsiuntė Dodo, o pati įsidarbino pionierių vadove Boržomio tarpeklio vaikų stovykloje.

Saulėta šypsena

Kartą ji su drauge pasitiko traukinį, kuriuo į stovyklą atvyko vaikai. Pirmasis iš traukinio išlipo gražus vaikinas. Atsistojo šalia Nanuli ir nusišypsojo. "Kokia saulėta šypsena", - pagalvojo mergina. Ir staiga pagavo save galvojančią, kad jeigu šis jaunuolis pakvies pasivaikščioti, neatsisakys, kaip buvo įpratusi iki šiol. "Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, - prisiminė E. Ševardnadzė. - Iš karto pajutau: su šia mergina noriu gyventi iki žilos senatvės ir auginti su ja mūsų vaikus." Jau antrą pažinties vakarą jis jai pasipiršo. Bet ji atsisakė už jo tekėti.

"Sužinojau, jog Eduardas mokosi partinėje mokykloje, - vėliau aiškino Nanuli. - Tada buvo taip, kad jeigu kas nors iš šeimos narių buvo "liaudies priešas", kilti karjeros laiptais - neįmanoma. Aš - sušaudyto karininko dukra, tyliai pasakiau jam. Ir už tavęs netekėsiu, nenoriu griauti tavo ateities." Tačiau, nors ir planavo siekti politinės karjeros, E. Ševardnadzė vardan laimingos santuokos buvo pasirengęs jos atsisakyti.

Anūkei Sofiko Eduardas Ševardnadzė visada buvo vyriškumo pavyzdys.

"Be tavęs man nieko nereikia, - apimtas nevilties sušuko vaikinas. - Velniop politiką, būsiu gydytojas, kaip norėjo mano tėvas." Įkalbinėti tekėti Nanuli jam teko metus. "Ir vis dėl to aš savo pasiekiau, - prisiminė buvęs Gruzijos prezidentas. - 1951 metais mes atšokome kuklias verstuves. Ir 53-ejus metus gyvenome siela sielon. O karjera, kaip nebutų keista, irgi klostėsi normaliai. Manau, kad esu tas žmogus, kuris myli tik kartą gyvenime. Niekada mano širdis nesuvirpėjo dėl kitos moters. Nanuli buvo ir liko geriausia už visas. Vaizdžiai sakant, aš visą gyvenimą nešiojau ją ant rankų."

Dėl žmonos ramybės, E. Ševardnadzė net sutiko, kad jos psichikos negalią turinti sesuo gyventų kartu su jais. Ir nė karto ligotos moters adresu nepasakė nė vieno grubaus žodžio. Tik po jos mirties prisipažino, kad kiekvieną naktį keldavosi patikrinti, ar viskas gerai jo dviems vaikams, kurie miegojo tetulės kaimynystėje.

1992 metais, kai E. Ševardnadzė tapo Gruzijos prezidentu, Nanuli metė žurnalistės darbą ir pradėjo užsiiminėti visuomenine veikla. Vakarais jie mėgo susėti greta, susikibti rankomis ir patylėti. Net neįtarė, kad bėda jau tyko. 2000-ųjų pradžioje Nanuli pakirto širdies liga. Jos būklė sparčiai blogėjo. "Noriu atsistatydinti, kad galėčiau būti šalia žmonos", - kalbėjo Gruzijos prezidentas. Jis kiekvieną dieną meldėsi, bandydamas įkalbėti Dievą, kad šis neatimtų iš jo paties brangiausio žmogaus. Tuo tarpu Nanuli jau nebegalėjo vaikščioti, judėjo tik neįgaliųjų vežimėliu, neteko 60 kg svorio.

Nejaugi liesi kraują?

Tą 2003 metų lapkričio dieną, kai minios į gatves išėjusių žmonių Gruzijoje reikalavo jos vyro atsistatydinimo, Nanuli sėdėjo pirmame prezidento rezidencijos aukšte susupta į kailinius ir skraistę. Šalia stovėjo jos artimieji, o kieme laukė sraigtasparnis, pasirengęs evakuoti šalies lyderio šeimą. Kur? Šito niekas nežinojo. Ir staiga Nanuli paprašė sujungti ją telefonu su vyru. "Mielasis mano, - tyliai tarė ji, - Tu du metus kamuoji mane savo žodžiais "Noriu atsistatydinti." Ko gi tu šiandien taip užsispyrei? Nejaugi tu imsies prievartos prieš demonstrantus? Nejaugi liesi kraują?"

Po trijų minučių buvo pranešta, kad Eduardas Ševardnadzė laisvanoriškai paliko Gruzijos prezidento postą. Vėliau ji pasakys, jog tai buvo pati laimingiausia jos gyvenimo diena, juk dabar jie visą laiką galės būti kartu. Jis išgavo jos pažadą, kad ji būtinai pasveiks, Nanuli su šypsena linktelėjo tai patvirtindama. Bet jau po metų jos nebeliko. Ir Eduardo tada nebuvo šalia. Pirmą kartą išėjęs į pensiją jis ryžosi išvažiuoti iš Tbilisio į konferenciją Miunchene. Ten buvęs prezidentas ir išgirdo baisią žinią.

Tačiau jis neišsiskyrė su mylima moterimi net po jos mirties. Iš naujosios šalies vadovybės ir Gruzijos patriarcho E. Ševardnadzė išsireikalavo leidimą savo žmoną palaidoti jų namų kieme. Ir nebuvo nė dienos, kad jis neaplankytų kapo ir nepasikalbėtų su mirusia žmona. Žinoma, jį lankė vaikai - sūnus Paata ir dukra Manana, penki anūkai ir trys proanūkiai. Bet ilgesys jo nebepaleido.

Kartą jis atnešė ant kapo raštelį: "Mano Nanuli, vienintele. Gyvenimas be tavęs pasirodė neįveikiamu žygdarbiu." Šis meilės šūksnis ir šiandien guli ten, ant Nanuli kapo.

Pagal užsienio spaudą parengė GODA AMBRAZAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"