TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Neišvengiamai tampu namisėda

2013 02 15 6:04
"Vaizduotė už atmintį tam tikra prasme patikimesnė", - teigia D.Jazukevičiūtė. / Asmeninio albumo nuotrauka

"Daug metų gyvenau itin audringai. Tekėjau ir skyriausi, keičiau miestus, šalis, blaškiausi, žurnalistinis darbas irgi nebuvo ramus. Atėjo metas viską apmąstyti", - prisipažįsta Dalia Jazukevičiūtė. Literatės kūrybos vieta - namai, o socialiniai tinklai jai yra ir dienoraštis, ir galimybė bendrauti.

D.Jazukevičiūtė, daug metų žinoma dėl tiriamosios žurnalistikos straipsnių, galiausiai iš šio darbo pasitraukė ir ėmėsi vien literatūrinės veiklos. Neseniai pasirodė naujas, jau šeštas, jos romanas. Literatūros žinovai teigia, kad autorė, anksčiau šokiravusi savo knygomis, savo nauju kūriniu "Jo vardas Sibiras" užmena mįslę. LŽ žurnalistė per interviu su D.Jazukevičiūte ieško įminimo.

Sibiras - meilės vardas

- Kiek laiko praėjo nuo tada, kai parašėte pirmuosius knygos "Jo vardas Sibiras" sakinius?

- Pradėjau liepą. Rašiau be valios pastangų, kurių dažnai prireikia didesniam prozos kūriniui. Nealinau savęs, kaip neretai anksčiau elgdavausi, o tiesiog pasakojau istoriją trokšdama, kad ji jokiu būdu negramzdintų, neklampintų nei manęs, nei būsimo skaitytojo - lakoniškai, panašiai, kaip rašau eilėraščius. Taip daryti norėjosi sąmoningai. Nes būtent tai istorijai reikėjo tokios melodijos. Istorija, kurioje vaikystės šviesa, sniegas ir meilė yra pagrindiniai veikėjai. Be jokio socialumo, politikos, filosofijos klampynių ir šešėlių.

- Kokios mintys nuvedė prie tokio romano siužeto - apie visą gyvenimą trunkančią mergaitės meilę suaugusiam vyrui?

- Mintis kristalizavosi paprastai. Daug rašydama apie meilės skausmą, kančias, dviejų žmonių amžiną nesusikalbėjimą, negebėjimą pažinti svetimos sielos taip, kad viskas būtų atleista ir suprasta, staiga suvokiau, jog yra ir kitokia meilė - laiminga, tyra ir be pretenzijų į ypatingą dviejų žmonių vienas kito "perkandimą". Gal tokia meilė ir gali nutikti tik vaikystėje, kai pats pasaulis tebėra ir tyras, ir nesuteptas. Taigi maniau, kad reikia pagaliau bandyti parašyti apie meilės laimę ir šviesą. Daugiau per vaiko širdį.

- Kokią reikšmę jūsų knygoje turi Sibiras?

- Žmogus, apie kurį pasakojama knygoje, sugrįžo namo iš Sibiro. Jis sėdėjo prie stalo tamsią žiemos naktį, apsuptas namiškių, ir laikė ant savo kelių penkerių metų mergaitę, sužavėtą jo kitoniškumo, kažin kokio atskalūniško laukiniškumo, o aplinkui tik ir girdėjosi tas žodis "Sibiras, Sibiras..." Mergaitė jį suvokė kaip netikėto svečio vardą. Vėliau, nors vis labiau įsisąmonindama, kas nutiko, ji paliko vyrui Sibiro vardą, tik dar labiau išplėsdama jo reikšmę. Taip vadinasi ir tas paslaptingas jausmas, ją ištikęs. Taip vadinasi meilė, manė ji. O dar vėliau, norėdama susigrąžinti prarastą jausmą, ji šaukėsi meilės tarytum tremties į Sibirą - tremties į meilės šalį. Jos sąmonėje - tai ir mylimojo vardas, ir meilės šalis. Jokių kitų  šio žodžio prasmių knygoje nėra.

- Kodėl pasirinkote mažojo romano formą, kurią vadinate šviesios melodijos romansu?

- Nežinau, kiek melodija yra šviesi. Tiek, kiek pavyko tos šviesos įlieti. Bet tokia sąmoninga pastanga buvo. Manau, tai - "mažojo romano" žanras, o pavadinau jį romansu, nes kurgi daugiau dainuojama tik apie meilę. Tai kas, kad mano "daina" parašyta proza.

- Knyga apibūdinama kaip šviesios nuotaikos ir jausmų. Gal dabar jūsų gyvenime šviesusis laikotarpis?

- Manau, dar niekada nebuvau galutinai "sutemusi". Kaipgi tada gyvenčiau? Nutinka tamsos priepuolių, bet sutviska ir šviesos properšų. Nesu pusiausvyros žmogus, niekada nebuvau. Jokia mano knyga nėra autobiografinė, būna tik prisiminimų blyksnių, kuriuos labiau bandau išsaugoti vaizduote negu atmintimi. Vaizduotė už atmintį tam tikra prasme patikimesnė. Ryškus prisiminimas, išgyvenimas, patyrimas gali tapti postūmiu rašyti. Tai gali būti ir sapnas. Taisyklių nėra. Tačiau šios knygos varikliu tapo būtent prisiminimai, mane užplūdę vieną be galo tvankią vasaros nemigos naktį. Tvanku buvo taip, kad ėmiau ilgėtis sniego, jo vėsios ramumos. O sniego jausmas prikėlė pirmosios meilės prisiminimą. Jis visada manyje tūnojo, bet niekada anksčiau nedrįsau jo išjudinti, ištempti į dienos šviesą ar bandyti atkurti žodžiais. Matyt, man jis buvo per daug slaptas, brangus ir gąsdino neįmanomybe apie tai prabilti. Vasaros tvankuma sugrąžino sniego ilgesį, o kartu ir reikiamus žodžius. Norėjau, kad jie būtų lengvi kaip pirmasis sniegas.

Prie kompiuterio

- Rašote kompiuteriu? Kuriuo paros metu dažniausiai?

- Ne tik kompiuteriu. Kartais lovoje rašau baltuose popieriaus lapuose, vėliau kompiuteriu surenku. Kai tekstą surenki - geriau matai iš šalies. Stilių, klaidas. Bet kartais rašau išsyk kompiuteriu. Tik daug valandų išsėdėti prie darbo stalo ne visada lengva - nugarą ima mausti, petį, tai pradeda trukdyti minčių srovei. Štai tada ir persikeliu į lovą. Būna, atsibundu naktį ar paryčiais, keltis nesinori, o į galvą įkyriai lenda tekstas. Tada įsitaisau tarp pagalvių, ant kelių pasidedu kietą segtuvą su prisegtu ant viršaus popieriaus lapu ir rašau. Tačiau produktyviausias rašymas - vakare ir naktį būtent sėdint prie stalo su stacionariu kompiuteriu.

- Ar tiesa, kad prie kompiuterio praleidžiate daug laiko?

- Taip. Kas rytą perskaitau naujausias žinias, įlendu į "Facebook". Kartais užtrunku ilgiau, negu norėčiau. Juk man dar reikia daug laiko knygoms skaityti. Jos man - kaip oras. Kas be jų būčiau? O rašymas... Maniškis visada "priepuolinis". Ir jeigu rašau, tikrai po "Facebook" nelandžioju.

- Socialiniame tinkle dalijatės mintimis, per jį bendraujate su kitais žmonėmis. Kuo traukia virtualioji erdvė?

- Susikurti savo puslapį "Facebook" sugundė vienas jaunas rašytojas. Jis karštai įrodinėjo, kad tai bus puiki reklama mano knygoms. Tai ir buvo pagrindinis argumentas, kam man to puslapio reikia. Jis man ir padėjo jį susikurti, nes neturėjau supratimo, kaip tai daroma. Vėliau knygų reklamavimas nusistūmė į kažkelintą planą, ir socialinis tinklas virto visai kuo kitu. Pirma - tai galimybė bendrauti su dukromis, kurios abi gyvena užsienyje. Vyresnioji - Izraelyje, jaunėlė - Prancūzijoje. Vėliau - greičiausia priemonė susisiekti su draugais, bičiuliais, giminaičiais, gyvenančiais nebūtinai toli. Tiesiog taip paprasčiau, o ir pigiau nei telefonu. Dar vėliau pradėjau bendrauti ir su virtualiais draugais. Įgijau daug naujų bičiulių, ypač įdomu skaityti, ką žmonės parašo, kai skaito kokią nors mano knygą. Dažnai tai būna labai nuoširdūs atsiliepimai. Galiausiai "Facebook" virto savotišku mano dienoraščiu ir net tam tikros rūšies saviraiškos priemone. Ypač tada, kai kūryboje nutinka ilgesnės pauzės.

Socialiniame tinkle skaitau visa, kas susiję su literatūra, fotografijos menu, kinu, dažnai domiuosi ir pasaulio politika. Vieni žmonės "Facebook" tik stebi ir skaito, kiti rašo ir savo minčių, esu būtent iš tokių - vis ką nors pasakančių. Gal labai nenusišneku, nes mano puslapį lanko per 3000 žmonių. Dažnai parašo, kad mano puslapis jiems įdomus. Mėgstu dalytis patikusia fotografija, knygų, kurias skaitau, mintimis, įdedu ir savo mintijimų, pačios parašytų eilėraščių bei knygų citatų.

- Pastaruoju metu dažnokai viešai reiškiama neigiama nuomonė apie socialinius tinklus, vardijama, kiek blogybių gali slypėti mėgėjams jais naudotis.

- Manau, gerai būtų visur ir visada naudotis šaltu protu, tada nieks itin nepakenks. Klausimas - ar visada mums tai pavyksta? Pati esu karštakošė. Todėl nesvarbu kur, realiame gyvenime ar socialiniuose tinkluose, kartais galiu įsivelti į bergždžias diskusijas. Bet kas kaltas? Tik pats.

Kūrybai vienatvė - būtinybė

- Abi dukros - ne Lietuvoje, todėl taip ir traukia klausti jūsų nuomonės apie emigraciją iš Lietuvos.

- Gerai, kad žmonės laisvi ir gali skrajoti, kur tik panorėję, ir kiekvienas ieškoti savo Pažadėtosios žemės. Tokiam žmogui, kokia esu, apskritai negali patikti jokie draudimai ar suvaržymai. Tačiau blogai, kai emigracija išdrasko šeimas, atskiria mažus vaikus nuo tėvų ar senus tėvus nuo vaikų. Tokia atskirtis - tai daugybė sulaužytų likimų.

- Ar daug laiko praleidžiate namie, nejaučiate tampanti namisėda? Kur patinka bastytis, kai paliekate nuosavą gyvenimo ir kūrybos erdvę?

- Neišvengiamai tampu namisėda. Laikas mėtyti akmenis, laikas juos susirinkti... Daug metų gyvenau itin audringai. Tekėjau ir skyriausi, keičiau miestus, šalis, blaškiausi, žurnalistinis darbas irgi nebuvo ramus. Atėjo metas apmąstyti visa, ką patyriau, ką verto ir neverto nuveikiau. Būtų gerai ne tik apmąstyti, bet iš tų apmąstymų dar šį tą sukurti. O kūrybai vienatvė ir namisėdos gyvenimo būdas yra tiesiog būtinybė. Kitaip viską išbarstysi, išmėtysi ir tikrai nieko neparašysi. Bent kartą per metus, jeigu tik yra galimybė, gera pakeliauti po tolimesnius kraštus. Bet nemėgstu kelionių tik dėl kelionių. Jeigu kur nors išvykstu - tik dėl mylimų, pasiilgtų žmonių. Lankiausi daugelyje didžiųjų Europos miestų ir nebenoriu matyti naujų vietų, muziejų, egzotikos. Man seniai aišku, kad šiame gyvenime nėra nieko svarbiau už žmogaus ryšius su žmogumi. Už meilę. Taigi visos mano kelionės yra iš meilės. Kitokios visiškai nebedomina.

- Esate sakiusi, kad į žurnalistiką negrįšite. Kaip pavyksta išgyventi iš literatūros, ir kodėl nenorite darbo, kai reikia kasdien eiti į tarnybą?

- Bent jau dienraštyje ar savaitraštyje tikrai niekada nebedirbsiu. Gal būt mėnraštyje... Kartais apie tai pamąstau. Bet kokiu atveju niekada nebeisiu kasdien į tarnybą. Turtų nesusikroviau ir nesusikrausiu, mano gyvenimo misija visai kita. O įdomumo dirbti žurnalistikoje nebejaučiu, manau, savo duoklę jai atidaviau - ir su kaupu. Išgyventi iš literatūros, žinoma, labai sunku. Reikėtų sukurti po porą romanų per metus, kad šiaip taip išgyventum. Bet toks rašymas - tikra beprotybė. Ne tik fiziškai per sunku, tai sukelia ir beribį dvasinį išsekimą. Bandžiau... Kai per trejus metus parašiau penkis romanus, reikėjo beveik trejų metų "reanimacijos". Prieš porą mėnesių pradėjau gauti pensiją, kurią be jokio perdėjimo galiu pavadinti nebent pasityčiojimu iš žmogaus. Jei ne vaikai ir kiti artimi žmonės, matyt, jau būčiau numirusi. Štai taip ir gyvenu.

- Ar mąstote, kad gali ateiti diena, kai amžiaus bagažas pasirodys labai sunkus?

- Taip, žinoma. Jaučiu, kad gyvenimas nenumaldomai garma į pakalnę, o ne kyla į kalną, ir šio proceso niekaip negali sustabdyti. Bet romaną apie senatvę dar turėčiau parašyti. Tokio kol kas nėra, nes dar nepatyriau metų svorio visu reikiamu sunkumu. Kartą, kai su vienu pažįstamu kunigu šnekėjomės apie maldų prasmę, paklausiau, ar jis sau ko nors prašąs Viešpaties, ir jeigu ne paslaptis - ko. Kunigas atsakė: "Taip. Dievo prašau sau laimingos mirties." Nusistebėjau, kokia gali būti "laiminga mirtis"? "Tai reiškia mirti laimingam", - atsakė jis ir šviesiai nusišypsojo. Paskui paaiškino, kad mirti laimingam reiškia mirti su dėkingumu už prasmingą ir įdomų gyvenimą. Be jokio apgailestavimo, pagiežos, pamiršus visas nuoskaudas. Mirti suvokiant, jog padarei viską, ką išgalėjai, kad patyrei pakankamai ir laimės, ir skausmo, todėl ramus gali žengti į Jo Karalystę...

Vis dažniau apie tai susimąstau. Nors suvokiu, kad atsisveikinimas su gyvenimu visada ilgas ir skausmingas procesas, net jei mirimas truktų tik menką valandėlę, į savo maldas įtraukiau ir šį prašymą. O gal išsipildys? Juk labai daug mano svajonių šiame gyvenime jau išsipildė - Dievas man visada buvo dosnus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"