TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Nepakeliamas geležies lengvumas

2008 04 19 0:00
Skulptorius E.Frejus nukalė į save panašų Adomą.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Ne visiems lemta skraidyti be sparnų. Pakilti virš kasdienybės ne bet kaip, o iš geležies nukaltomis skulptūromis. Lietuvoje ir svetur žinomas skulptorius, kalvystės meistras Edmundas Frejus sako, kad jo gyvenimo būdas yra kalti karštą geležį. Kai labai pavargsta, atsipalaiduoja kiek neįprastai - boksuodamasis arba kilnodamas svarmenis.

"Vaikystėje nuo mamos gaudavau barti, kad, užuot kibęs į kaimo ūkio darbus, dykinėju vis piešdamas. Tik popierių gadinu ir tuščiai laiką leidžiu, jai nepadedu. Gal teisi buvo mano gimdytoja taip sakydama. Iki šiol dykinėju po dvylika valandų per dieną ir plaktuku kalu įkaitintą geležį. Kito darbo taip ir neišmokau", - tikina kaunietis menininkas E.Frejus. Jo skulptūros plačiai keliauja po pasaulį ir moko ne tik autorių, bet ir tuos, kurie nori tas skulptūras turėti savo namuose, kitaip pažvelgti į gyvenimą.

Laukia anūko

Perfrazuojant žinomo čekų rašytojo Milano Kunderos romaną, tas nepakeliamas geležies lengvumas, virtęs skulptūromis, yra unikalaus talento ir tobulos meistrystės išraiška. Iš tiesų sunku patikėti, kad sunkus metalas gali pleventi lyg švelnus aksomas. Dar ir jaudinti, kelti emocijas bei skatinti svajones.

"Nuo jaunų dienų kalu geležį, tad vieną dieną sau pasakiau: užteks, kalsiu skulptūras tik savo malonumui. Mano svajonė išsipildė, dabar gyvenu nuo parodos iki parodos. Net planą sudariau, kiek per metus leisiu savo skulptūroms "pasižmonėti". Tik bėda, kad po tokio "pasižmonėjimo" nė viena pas mane nesugrįžta. Kiti jas pasiima", - sako Edmundas. Ir tokiais jo žodžiais tiki. Juk kalti geležį - pats sunkiausias darbas, koks tik gali būti. Jo mama nenujautė, kuo virs lengvas sūnaus dykinėjimas jaunystėje su pieštuku rankoje.

Pasak E.Frejaus, geležies kalimo tempai nė kiek nesulėtėjo, bet dirbdamas tik parodoms jis sumažino įtampą ir nerimą, todėl dingo besaikis, kartais į neviltį varantis skubėjimas.

Daug ką permąstyti privertė ir užklupusi širdies liga, nors apie tai menininkas nelikęs kalbėti. Po operacijos, kai sustiprėjo ir vėl pradėjo kalti geležį, jis vis dėlto įsiklausė į gydytojų patarimus, bet įprasto gyvenimo būdo neatsisakė.

"Neturiu kam perduoti savo meistrystės paslapčių. Dvi dukterys linkusios į kitus darbus, be to, kalvystė - ne moteriškoms rankoms. Neturiu ir anūkėlio, kuris galėtų mane pavaduoti. Tiesa, gandrai jau atnešė džiugią žinią. Vyresnioji duktė Monikutė žada netrukus mane padaryti seneliu", - pasidžiaugia skulptorius.

Protėviai iš Prancūzijos

Kartais žmogaus pavardė slepia jo gyvenimo likimą. E.Frejus pašmaikštavo, kad geležies turi su kaupu. Jei dar neužmiršome Mendelejevo lentelės, nesunku numanyti, ką reiškia autoriaus ant skulptūrų iškalti inicialai "Fe". O tai reiškia "ferrum" - geležį. Geležis tapo pačia sodriausia ir brandžiausia jo gyvenimo metafora.

"Mano giminėje nebuvo nė vieno kalvio. O gal nežinau, nes labai labai tolimi protėviai kilę iš Prancūzijos", - aiškina Tauragėje gimęs menininkas.

Kai nuvažiuoja į Prancūziją, dėl pavardės prancūzai E.Frejų laiko saviškiu. Tik pats menininkas nepripažįsta, kad yra ten saviškis. Daugiau kaip metus kūrė, bet apsisuko ir grįžo į gimtinę, taip ir nepritapo Prancūzijoje. "Tas kraštas man svetimas, nors gal ten ir gyvena tolimi mano giminaičiai, - sako jis. - Esu čia, čia yra mano vaikai, ir tai - svarbiausia."

Pajuto laisvę

Lietuvos kalvių sąjunga po savo stogu Domeikavoje priglaudė menininką, kad jis, niekieno netrukdomas, galėtų kalti skulptūras. Už tai jis atidirba - piešiniais. "Nesu joks verslininkas, bet buvau priskirtas verslo kategorijai, kai turėjau individualią įmonę. Tačiau nuo mokesčių naštos vos nežlugau kaip menininkas. Kiek uždirbdavau kaldamas skulptūras, tiek atiduodavau mokesčiams. Kartą pasakiau sau: kokio velnio kali, jei negali pragyventi. Uždariau tą įmonę ir pajutau laisvę. Net palengvėjo", - pasakoja Edmundas.

Geležį kala, kol karšta

Dirbtuvėje skulptorius jaučiasi nelyginant graikų mitologijos dievas Hefaistas savo kalvėje. Tai bene vienintelis menas, viską išsaugojęs taip, kaip buvo: jokios modernios technologijos nepalietė, nebent tai, kad ugnį galima daug paprasčiau įžiebti, kai yra dujos. Plaktukas - pats archaiškiausias įrankis, kuris talentingo žmogaus rankose daro stebuklus.

E.Frejaus judesiai tikslūs ir vikrūs, nors tai - tik trumpa parodomoji pamokėlė. Kai žaizdre geležis įkaista, ištraukia ir galingais smūgiais kala įkaitintą metalą. Skuba, kad neatvėstų, nes tuomet kalk nekalęs, nieko neiškalsi. Staiga skulptorius taria: "Gal pabandysite?!" Nesitikėjau, kad menininkas patikės savo darbo įrankį man, visiškai neišmanančiai kalvystės. Taip mosikuojant plaktuku visą dieną, vargu ar galima pasakyti, jog tai lengvas darbas!

Skulptorius nė kiek neperdeda teigdamas, kad jam patinka fizinis darbas. "Mama vis sakydavo, kad, pasirinkęs tokią sunkią duoną, vargsiu visą gyvenimą. O brolis inžinierius bus ponas. Savo pasirinkimu niekada nesuabejojau, nors buvo visokių laikų, kai to darbo neturėjau tiek daug", - prisimena Edmundas.

Būtent tokiu sunkiu metu, 1994-aisiais, Kaune jis surengė pirmą skulptūrų parodą "Neskraidantys paukščiai". Netikėta sėkmė lėmė jo apsisprendimą nesiskirti su geležimi. Visos skulptūros "išskrido" į Izraelį.

"Visada norėjau skraidyti, bet lakūnu taip ir netapau. Tas noras skraidyti perkeltine prasme išliko mano kūryboje. Stengiuosi nepasiduoti, kai kartais būna sunku", - tvirtina autorius.

Boksininko "kriaušė"

Pasak skulptoriaus, Europoje kalvystė yra reta profesija ir labai vertinama. "Koks skirtumas, kas esu. Šiek tiek ir kalvis, ir skulptorius. Geležį minkau hefaistiškai, kaip molį, pasitelkdamas išmintį ir fantaziją", - sako jis.

Kai labai pavargsta, E.Frejus atsipalaiduoja kiek neįprastu būdu - boksuodamasis arba kilnodamas svarmenis. Jo dirbtuvėje nuo senų laikų kabo paties sumeistrauta boksininko "kriaušė", guli štangos.

"Kai kam gali pasirodyti keista, kad tokiu krūviu dirbdamas dar turiu noro judėti. Iš inercijos negaliu sustoti. Po sunkaus fizinio darbo mankšta man - kaip vaistas", - aiškina skulptorius.

Tiesa, nuo tada, kai susirgo, Edmundas dirba mažiau, todėl ne taip ir pavargsta. Kol kas nejudinama "kriaušė" kabo dulkėmis nusėta. "Dabar daug piešiu, ir šis užsiėmimas yra mano poilsis. Tai toks malonumas, kad negaliu apsakyti", - tikina jis.

Nežino, kas yra nuodėmė

Kodėl skulptorius nukalė į save panašų Adomą? Tas autoportretas puikuojasi parodoje "Globalinis atšilimas". Skulptorius pokštaudamas pasakoja, kad Adomas šiam "sviete" yra jo giminaitis, kurį Viešpats išvarė iš Edeno sodo. Neklausė jis Dievo - skynė vaisius nuo pažinimo medžio ir dar įgimtą nuodėmę įtaisė. "Nors ir nežinau, kas ta nuodėmė, stengiuosi kiek galima greičiau ją išpirkti. Todėl Adomą padariau panašų į save", - šmaikštauja autorius.

Tačiau menininkui rūpi svarbesni dalykai - globalinis atšilimas. "Mano senelis Stanislovas Matusevičius buvo labai įžvalgus žmogus. Jis man sakydavo: "Matai, Edmukai, ką pridirbo tie "svolačiai" mokslininkai. Dangun prileido radiacinių bangų, todėl dabar žiemos - kaip ne žiemos. Už analogišką mintį buvęs JAV viceprezidentas Alas Gore'as gavo Nobelio premiją", - dėsto E.Frejus. Prisimindamas senelio įžvalgumą, anūkas nutarė jo garbei nors parodėlę surengti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"