TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Neprašyk auksinės žuvelės

2012 07 17 8:56
Šeimos albumo nuotraukos/Akvilė su mama. 1963 metai.

"Tyto alba" leidykla netrukus išleis knygą "Akvilė: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų", kurią sudarė šviesaus atminimo dailininkės Akvilės Zavišaitės mama žurnalistė Rita Baltušytė. Pateikiame ištraukų iš knygos.

1981 02 27

Labas, Elena, labai ačiū už nuostabias knygas. Dar pusė metų ir jas pradėsiu skaityti. Baigiau savo semestrą gerai - ketvertais. Todėl gausiu iki pavasario stipendiją ir labai džiaugiuosi.

Truputį turiu permainų. Mama mano išvažiavo toli ir ilgam, o aš persikėliau pas tokius žmones į didelį namą. Jei įdomu, galiu pasakyti, kad čia yra trys "bachūrai" (jauniausias 11 metų, vyriausias 14), du šunys - vienas mano, kitas jų, baisiai didelis seteris, ir sena Ponia (jai aštuoniasdešimt metų). Tai vat aš jiems (vaikams) kepu, verdu valgyti, skalbiu jų "šmutkes" ir pakratau kupras, kai reikia. Pas juos amžinai prieina draugelių visokių ir jie čia visi eina galvom. Velniškai pasiutę, bet manęs klauso (gal myli?). Aš tai juos labai myliu.

... Mano butas stovi tuščias. Bet ten retai nueinu, nes mėgstu čia pareit - visados žinau, kad laukia vaikai. Taigi, truputį keistai gyvenu. Gavau čia atskirą kambariuką po laiptais: turiu lovą be kojų, stalą - "samodielką" ir spintą metro dydžio. Dar atsivežiau savo gitarą ir šunį - taip šauniai ir gyvenu. Tik pamokom nelabai lieka laiko.

Žiūrėkit, laikykitės, būkit sveiki ir drūti, ir neliūdėkit. O man kartais būna liūdna, tik nežinau kodėl. Bučiuoju - Akvilia.

Akvilė (kairėje) su seneliu rašytoju Juozu Baltušiu ir pusseserėmis.

1981 05 05

Miela mano mamulyte, aš sau pamažu linksminuosi! Kaip tu gyveni? O ką, pas jus nebuvo švenčių? Pas mus tai buvo - gi gegužės 1!

Kaip man tam Vilniuj pabodo, o Roma (Jurevičiūtė) pasikvietė mane į kaimą. Tai va - Roma, Vida ir aš nutranzavom už Molėtų pas tokią Kazę. Man taip patiko. Ten toks gilus kaimas. Pas tą Kazę penkios karvės, kiaulių krūva, šunys, katės... Paskui mes su Vida užsimanėm pajodinėt, tai išėjom po kaimą arklių ieškot. Žinai, man rodos, toj Australijoj nėra tokių kaimų, kitaip sakant, namų, kur užeini į trobą ir paklausi, kuris čia iš knarkiančių (ten keli guli ant pečių) bus Petras, tada jį pažadini ir pasakai, kad esi nuo Kazės ir duok mums arklį...

Žinok, paskui, mamuli, buvau šokiuose. Įsivaizduok, šokau nuo 10 iki 4 ryto. Žinai, suvažiavę visi kaimo bernai ant motociklų, tik šoka, paskui parvežė, dar paviešėjo pas tą Kazę iki 5 ryto ir išrūko!..

Bet kol šėlau kaimuose, mūsų brangus Almis išėjo į armiją. Apskritai tai, mamuli, jis keistas berniukas. Pasirodo (jis turi gerų draugų), jo paklausė, ar nori eiti, ar ne. Jam galėjo padaryti atleidimą. Ir žinai, jis pasakė, kad nori! Savanoris!.. Užtai išsirinko vietą Minske ir pasirinko, kuo nori daliny [būti] (dar tiksliai nežinau kuo).

Buvau vakar Vingio parke. Įsivaizduok tokią beprotišką kompaniją: Roma, Vida, Rokas, Joris, jo draugas, aš, Megė, Breta ir dviratis, ant kurio nuolat buvo vežama kuri nors iš merginų. Labai linksma!

...Labai tave myliu, bučiuoju, būk rami, čia viskas liuks... Tavo Aku.

1981 05 26

Mano miela mamulyte, aš vis teberašau ant tokių popiergalių. Labai tave myliu ir patenkinta, kad tu ištekėjai, tik tu neparašai nieko (arba gal dar negavau)...

Aš gyvenu po senovei. Rytoj einu laikyti įskaitų rusų ir higienos. Vaikus šituos labai myliu. Ir įsivaizduok, man visi ūkiniai darbai įaugo į kraują. Pavyzdžiui, džiaugiuosi, kad atsirado šiltas vanduo, mat galėsiu išskalbti jų purvinus skarmalus... Žinai, mam, dabar įsivaizduoju, kaip aš tave nervindavau, kai reikėdavo kelis kartus kartoti viską. Jiems 7 kartus mažiausiai reikia pasakyti, kad nueitų į krautuvę ar persivilktų uniformą. Tiesa, vakar pagaliau pataikiau iškepti mėsą, nes šiaip ką paduodi, tai apuosto, paskui pradeda tyčia žiaugčioti, vaipytis ir vos suvalgo.

... Vakar "Sigutėj" buvo pirkti bananų, tai ir man teko du. O šiandien valgom šaldytas avietes, tik jos be skonio.

Mamcia, čia atsklido gandai, kad tu dirbi radijuj. Tu tik būk gera, nesugalvok dirbti niekur ir nieko nekalbėk, nes čia ir liksiu kiurksot visą gyvenimą...

...Labai tave myliu, bučiuoju tave ir tavo, tik nesugalvokit atvažiuot, nes diedukas pats pasakė, kad nieks jūsų atgal nebeišleis. Bučkis - Akvilia.

1983 05 31

Mieli mano Julyte, Simute, Močiute, Viliute, Antanėli ir Mege! Jau jūsų pasiilgau ir vis prisimenu, kaip sukomės ir Vilniuj, ir Maskvoj. Dabar sėdžiu namuose ir rašau. Visi darbe. Pasakosiu jums nuo pradžios.

Na, TSRS lėktuve nieko ypatingo. Toks tamsiaodis pakalbino, sėdėjau su malaiziečiais, vežimėliai su valgiais visą laiką kliuvo už mano krepšio ir gitaros, nemiegojau, va ir viskas. O jau britų lėktuvas labai patiko. Trys eilės po tris, aš sėdėjau prie lango su tokia itale ir anglu (jos vyru). Klausiausi muzikos, skaniai valgiau, gėriau vyno ir alaus (nagi nepasigėriau, ne!). Tiesa, Singapūre man padėjo toks japonas, kuris labai manimi domėjosi, mat jis matė, kaip mane muitinėj kratė. Tai jis mane visur nuvedė, parodė. Po to man davė tokį siauraakį asistentą, praleidau aerouoste keturias valandas, žiūrėjau TV ir vitrinas. Na, o Sidnėjuj mane pasitiko mama (ten jau nekratė). Tiesa, visi kasininkai ir apskritai darbuotojai - vien vyrai. O Singapūre man nereikėjo to sunkaus "čemodano" nešti, nes viską sutvarkė "British Airways"! Po to atbėgo toks jaunas berniukas, toks neaukštas (gal kaip Romas), plonutis, jaunesnis kaip nuotraukose.

Bet mama labai gražiai atrodo, plonytė, gražiai apsirengusi, na, iš tikrųjų džiaugėsi kaip Megė.

Kai Bombėjuj nusileidom, tai pajutau, kad Bombėjus (karštas oras, savaip apsirengę indai), bet Sidnėjuj man pasirodė, kad atvažiavau kažkur į vilą, į kaimelį... Bet ir šaunu kartu, gal tik pasiilgsiu tokio senamiesčio kaip mūsų Vilniaus.

... Nuo birželio 18 dieno eisiu į kursus, po to stosiu į Pedagoginį institutą - piešimo mokytoja. Man tokia idėja patinka. Na, gal dar apsigalvosiu kur kitur). Būtinai išsilaikysiu teises.

... Vaikščiojom su mama po krautuves, mama liepė neskubėti, tai nusipirkau tik džinsus, džinsinę liemenę, suknelę (trumpą juodą, čia madoj trumpos, jas daug merginų nešioja), kojinių, auskarus...

Bučiuoju jus karštai, apkabinu. Daug linkėjimų nuo mamos, Mailzo - Akvilia.

Su draugu Deimjanu pakeliui į Australijos šiaurę. Kvynslandas, 1985 metai.

1984 04 08

Mano miela Romcia, ačiū už šaunų laišką! O linkėjimai ant voko turbūt buvo nuo mūsų tokio pažįstamo lietuvio, kuris dirba pašte, tai retsykiais brūkšteli turbūt ant vokų...

Na, dabar mokslai! Romcia, kad tu žinotum, kokie įdomūs užsiėmimai, laisvė, dėstytojai - pasakos!.. O kai būna teorijos paskaita, tai auditorija solidi, einanti aukštyn (kaip Vilniuj), na, ir prieky sėdintys studentai užsikrauna kojas ant priekinių sėdynių. Bedėstydami visuomet rodo skaidres, videofilmus. Kartą vienas dėstytojas (jie keičiasi kas paskaitą) skaitė savo paskaitą dvi valandas, paskui paklausė, ar turim klausimų, tai vienas studentas ir sako: "Ar gali viską, ką čia sakei, pasakyti vienu sakiniu." Aišku, šimtas dvidešimt žmonių puolė juoktis, o dėstytojas truputį paraudo, nusijuokė ir kažką pasiteisino. Čia nelaikoma įžūlumu ar panašiai. Tiesiog visi lygūs, gali "pavažiuoti" draugui ar vyresniam žmogui.

Romcia, bet kokią dabar meilę turiu, išgriūsi!!

Turi mašiną, pinigų ir nešioja mane ant rankų. Jis nuomoja namą su kitais studentais ant vandenyno kranto, tai kartais nuplasnojam pas jį pagyventi. Jo vardas Deimjanas, jis dabar verda pietus ir siunčia tau linkėjimų. Vienintelis žmogus, kuris domisi Lietuva ir jau moka paklausti: "Nori kavos, meile?" arba "Skrendantis mėlynas kalnų drugelis" ir kitas beprotiškas frazes. Deimjanas paišo keistus paveikslus, o pastaruoju metu pamišo dėl fotografijos: kai nueinam į pliažą, aš deginuosi, o jis renka pagalius, pastato vadinamąją skulptūrą iš jų, o po to paėmęs aparatą filmuoja iš visų pusių - atsigulęs, aukštielninkas ir t. t., kaip išprotėjęs (net žmonės atsisuka). Vakar skaičiau knygą, o jis buvo verandoj ir girdėjau be paliovos zzzpum... zzzpum..., t. y. fotkino turbūt visą šlamštą, kurį išgalėjo matyti pro langą...

Romučiuk, labai tave myliu, pasiilgau, apkabinu, karštai bučiuoju, nenusimink! Būtinai man rašyk, nes man irgi gaila, kad tu toli, o draugės kitos ir neturiu. Pabučiuok Migliukę, laikykis - tavo Akvilia.

1984 09 04

Mielas tetukai, ar gavai sveikinimus? Aš grįžau iš kelionės vakar. Nukeliavom gana toli, bet rifų nepasiekėm, Kaip paaiškėjo, jie labai toli į šiaurę, o juos pamatyti ne taip paprasta, reikia nusisamdyti laivą ir t. t. Žodžiu, kitą kartą. O dabar buvo kelionė mašina apžiūrint gamtą. Gamta gana monotoniška, tokių Lietuvos vaizdelių nesimato. Gražiausi ir įspūdingiausi vaizdai, kai užlipi kur aukštai į kokią kalvą ir atsiveria prieš akis begaliniai slėniai ir tolumoj vandenynas, arba gremėzdiškos uolos ir didelės bangos atsitrenkia ir krinta atgal į vandenis. O gražiausi būna saulėlydžiai: kartais labai ryškiai rožinis, o pusė dangaus pastelinė pilka, arba labai raudonas su geltonu ir pusiau juodas dangus. Ir ne plonas ruoželis horizonte, bet visos dangaus spalvos...

Kelyje sutikom įvairių žmonių. Vienam kaime susipažinau su hipiais. Deimjanas kadaise gyveno su jais, jie tikri hipiai, ne šiaip kokie vaidintojai, kurie apsirengia suplyšusiais drabužiais ir sėdi gatvėj! Tai labai ramūs, paprasti ir draugiški žmonės, gyvena komunom. Nusipirkę žemės plotą kalnuose, sunkiai dirbdami patys statosi namus miške, labai mėgsta gamtą, paukščius, savo vaikus ir žmonas. Žymiai įdomesni už kasdienius miesto "biznierius" ir miesčionis, kurie tik pinigus skaičiuoja ir pasirengę vienas kitą papjauti. Absoliučiai nežalingi, augina daržoves, parūko kanapių ir tiek. Hipiais jie vadinasi, nes neturtingi, daugumas jų apžėlę ilgais plaukais, rūbus patys siuvasi, priima tuos, kurie nesuspėja su miesto tempu, nusivylę gyvenimu, bet netingi dirbti žemę, atsinešti vandens iš upės, padėti statyti, o vakarais sėdi prie laužo, rūko žolę, padainuoja, pagroja, pašoka basi. Ten, kur aš buvau, jie pasistatė kryžių ant kalno, prie Budos skulptūros, ir stato dar tokią tvirtovę, kur susirinks linksmintis žmonės iš apylinkių, kiti hipiai. Žodžiu, labai paprasti žmonės. O visa blogybė glūdi miesto valkatose, pankuose, narkomanuose, kurie apiplėšinėja namus, išsidabina ir stypčioja gatvėse...

... Na, dabar dėl mokslų. Kai kurių dėstytojų ir draugų (dailininkų) dėka pradedu suprasti, kiek daug trūksta, kol pasieksiu reikiamą lygį. Kaip žinai, mano linijos ir piešiniai šaunūs, bet tai dar ne viskas. Jei tapai, tai reikia dirbti ir dirbti prie to paveikslo, neužtenka tik nudažyti piešinį, reikia išbaigti, o tai reikalauja įgūdžių, talento, kantrybės... Vieni studentai stipresni, kiti silpnesni, nes amžius nevienodas (studentai nuo aštuoniolikos iki penkiasdešimties metų). Manau, kad laikui bėgant viską išmoksiu. Be to, studijuoju pati kitus dailininkus ir jų darbus iš knygų, ko kiti čia nedaro, nes neprivaloma. Apskritai žmonės čia baidosi knygų, jau nekalbu apie teatrus ir koncertus. Matai, čia su apsiskaičiusiu protu toli nenueisi, t. y. jei iš ko nors gali padaryti "biznį", tai tada būsi kuo nors, prasimuši per kraują sukta galva ir labai gabiom rankom - visur nežmoniška konkurencija, pinigai, tempas (net bloga darosi).

... Tiesa, močiutė atvažiavo iš Vilniaus, ar sakiau? Svečiuojasi pas mamą. Mamos namas didelis, bet ne koks modernus ant vandenyno kranto. Labai žalioj gatvėj, su daugybe kambarių, gražus kiemas, sodelis ir dar toks priedas medinis kieme, gal malkom susidėti ar ką! Na, tetuk, bučiuoju, labai myliu - tavo Akvilia.

Prie savo paveikslo "Obuolys". Niukaslas, 1985 metai.

1988 05 21

Labas, miela mamyt, ačiū tau už "laiškencijų"... regis, išeis tikrai didelis laiškas, nes daug klausimų, planų reik išsiryškint. Pirmiausia dėl važiavimų. Gavau pranešimą iš rusų, kad galiu gauti vizą, t. y. įvažiavimas ne problema.

...Primėtei, tiesa, man akmenukų į daržą, tai dabar aš tau juos atmesiu atgal: mamyt, kaipgi jūs drįstat man sakyti, kad aš "gaištu laiką"?! Taigi, mam, aš gyvenu; gyvenimas teka tokiu tempu, kokiu aš išgaliu. Laiko į priekį nepasuksi. Netgi dėstytojai įkalbinėja studentus padaryti pertrauką po trejų metų, o aš iškart ėmiausi ketvirtų metų, taigi dabar pertraukėlė prieš pradedant penktus metus. Toliau: su menu yra kitaip negu su visokiais kompiuterizuotais ir politiniais darbais. Aš gyvenu ir kuriu, mano menas yra kitoks, mane turi įkvėpti arba situacija, ar aplinka, ar objektas, o ne tai, kad daryti bet ką, taigi šūdas išeis, o ne šedevras. Be visa ko, aš savimi, sakyčiau, didžiuojuos (bent jau nemanau esanti netikusi), kadangi per šiuos penkis mėnesius padariau septynis didelius paveikslus, ir jau aštuntas mezgasi... Aš ir toliau kursiu, rinksiu medžiagą. Dabar tik ką užbaigiau savo žaislų portretą, kitas bus "Belinda, gerianti kavutę" ar pan.

... Na, dabar dėl tų tolių, tai, mamyt, tu į viską žvelgi kažkaip negatyviai. Taigi tu esi tenai, Amerikoj, nes taip pati pasirinkai. Kitos šeimos laikosi arti ir pan., bet mes esam kitokios. Mus domina ir traukia šalys ir darbai, be šių dalykų tau būtų visai nesmagu. Juk galėtum ir toliau gyventi Vilniuj, su skaudančia koja, bartis ten su močiute ir Vile, ir su manim turbūt, koks ten šūdinas gyvenimas, tu ir pamiršai - eilės, čia negalima, to negali, išvis kažkokia nesąmonė - juk visi irgi nori išvažiuot!

... O dabar mes esam su tavim "kietos", o ne sukiužusios, išsigandusios pelytės. Dar ką svarbu atsiminti, kad nors mes ir artimiausios giminės, ir be tavęs niekad nebūtų manęs, bet dabar jau kiaušinis pavirto irgi į vištą, ir abi vištos turi atskirus gyvenimus, savo reikalus ir tikslus, ir atskirus lizdus. Ir aš esu laiminga, kad niekas, jokia kita višta, vištainis ar viščius negali man nieko pasakyti, nurodyti ir pan. Esu baisiai savarankiška višta, bet, žinoma, patarimai ir pagalba visuomet verti.

... Mamyt, aš noriu pirkti žemės gabalą ir arba pasistatyt namą, arba perdaryt kokį seną. Dabar viską tau pamažėle paaiškinsiu. Šiuo laikotarpiu nedraugauju su jokiu driskium, esu Akvilia Zavišaitė su savo norais ir tikslais, stovinti tiesi ir graži (vis dar) prieš visą pasaulį! Jaučiuosi dėl to gerai ir tvirtai! Visos studijos ir kelionės išlieka, kaip ir nutarėm, tačiau iki mano trisdešimtmečio (jei įmanoma, ir greičiau!) aš turėsiu žemės su namu Australijoj! Dabar svarbūs faktoriai ir paaiškinimai kodėl - o todėl, kad, visų pirma, nors ir nesergu, ir jokių baisių ligų neturiu, mano sveikata yra šiaip sau. Pirmiausia - mano skrandis, turiu paisyti, ką valgau. Prašau dėl to nesijaudinti, nes esu pripratus ir turiu su tuo susitaikyt, kaip ir su savo akiniais.

... Tiesa, mamyt, jei tau bloga pasidarė nuo to, ką čia parašiau, tai nesivaržyk, pasakyk, aš visai neužpyksiu. Tik tada turėsiu dirbt kaip juodas jautis jau nuo dabar ir kaupti grašį prie grašio nuo šiandien, dėsiu savo žemei...

... Taip pat pradėjau rašyt eilėraščius, gal juokas ima? Būsiu poetė dailininkė, astrologė ir fortuna teller, muzikantė ir šokėja, daržininkė ir gyvulių globėja (dar išmoksiu gydyti rankomis, turiu knygą apie tai!), linksma ir gera miške gyvenanti ragana!! Cha!

... Mamyt, labai labai tave myliu, apkabinu stipriai, bučiuoju - tavo Akvilė.

Trumpai

Akvilė Zavišaitė (1962-1991) - ryški asmenybė ir įdomi menininkė, tarusi savitą žodį lietuvių dailės istorijoje. Jos legenda virtęs gyvenimas ir originalūs dailės darbai, eksponuoti Australijoje, Lietuvoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, iki šiol audrina žmonių vaizduotę. Ši knyga - tai pasakojimas apie Akvilę jos pačios žodžiais. R.Baltušytės surinkti dukros laiškai artimiesiems ir draugams įgyja siužetą, virsta jaudinama gyvenimo istorija. Tai tarsi laiškų romanas, kurio veiksmas rutuliojasi net trijuose žemynuose: pasakojama apie sovietmečio Lietuvos kasdienybę, apie pirmuosius to meto lietuvių emigrantų žingsnius Australijoje ir bandymą ten įsitvirtinti, nuklystama į JAV. O vėliau - žvilgsnis į Lietuvą ir pasaulį jau brandaus žmogaus akimis. Autentiški tekstai liudija sudėtingą XX amžiaus pabaigos laiką, jaunos dailininkės siekį perprasti meno paslaptis, tobulėti ir neprapulti gyvenimo verpetuose. "Veikiantieji asmenys" - po pasaulį išsibarstę šeimos nariai, draugai Lietuvoje, Australijoje ir Amerikoje - visi su savo dramatiškais likimais ir paslaptimis. Bet tvirčiausia visa vienijanti gija - Akvilės ir jos mamos Ritos ryšys. Jų artumas net būnant toli, atviri pokalbiai apie viską negali palikti abejingų. Nors šio gyvenimo romano atomazga tragiška, šviesus Akvilės optimizmas stiprina tikėjimą, kad visa, ką lemta žmogui patirti, turi prasmę. Laiškus papildo draugų, artimų žmonių atsiminimai, nuotraukos ir Akvilės darbų reprodukcijos, vaikystės piešiniai.

Rita Baltušytė gimė 1938 m. Kaune. Vilniaus universitete baigusi žurnalistiką, dirbo Lietuvos radijuje, vėliau spaudoje. Nemažai skaitytojų iki šiol prisimena jos išskirtinius straipsnius, interviu, humoreskas. Nuo 1981 m. gyvena Australijoje. Redagavo Australijos lietuvių savaitraštį "Mūsų pastogė", dirbo JAV radijo stotyje "Amerikos balsas". Parengė knygas "Akvilė: paveikslai, laiškai, atsiminimai" (1997), "Juozas Baltušis iš arti: laiškai ir kt." (2010).

Pabaiga kitame numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"