TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Neprašyk auksinės žuvelės

2012 07 18 8:55
Šeimos albumo nuotraukos/Mama grįžo atostogų į Australiją. 1988 metai.

Leidykla "Tyto alba" išleidžia knygą "Akvilė: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų", kurią sudarė šviesaus atminimo dailininkės Akvilės Zavišaitės mama žurnalistė Rita Baltušytė. Pateikiame ištraukų iš knygos.

Pabaiga. Pradžia 2012 m. liepos 17 d. numeryje

1988 11 22

Labas, miela mamyt, na, štai jau trečia diena Vilniuje, o jau susitikau su tiek daug, tik dovanų niekam nedaviau, kaip tu sakei.

Tai pirmiausia reik pradėt nuo kelionės. Singapūre nusipirkau bičių pienelio (3 doleriai už dėžę), bet pavogė. Maskvoje man viskas atrodo kaip teatre! Neįmanoma patikėti. Jau išlipus iš lėktuvo - "bezobrazija". Man pasisekė - gavau "čemodanus" pirmoji, o šiaip muitinėj eilė, o ruskis muitininkas sėdi, laikraštį skaito, po to tingiai pamažu po vieną apklausinėdamas, pasvarstydamas pavaro. Vilė jau laukė. Labai norėjau gerti, bet bufete tik šilto mineralinio stiklinę davė, o butelio pirkti negalima. "Saugojimo kamera nedirba - pertrauka nuo 8 ryto iki 9 (čia ir toliau išversta iš rusų kalbos, - red.), o boba sėdi ir su skaitliukais pirmykščio amžiaus skaičiuoja.

Nuėjom į restoraną su visom "tašėm", o ten sako: "Na, ko jūs vis einate, einate, mums - pertrauka". Man kažkaip viskas buvo taip juokinga! Negalėjau nesišypsoti. O Vilė sako, ir anksčiau taip buvo. Na, bet palaukusios kukliai valandą, gavome ikrų, kiaušinių, arbatos, duonos senos, kopūstų su majonezu ir t. t. Mineralinis tas pats - "Boržomi". O padavėjos užsakymus priima be šypsnio ir žiūri į sieną. Paskui nuėjom į "Inturistą", ten Vilė gavo bilietus į Vilnių anksčiau, pasakė, kad tik neatsibustumėm Minske, tai atsibudom Rygoj! Ten vėl sėdėjom - "skrydis atšauktas dėl oro sąlygų". O jau abi pavargusios, paras nemiegojusios.

Vėl restoranan ėjom. Valgiau viščiuką ir bulgariškų pomidorų, ir arbatos. Bufete tik kavos, pepsi ir dviejų rūšių saldainių. Tiesa, dėl "kargo" lakstėm ten, ėjom, aprėkė ten mus pas viršininką, kam norim, kad į Vilnių persiųstų! Žodžiu, bagažas neatėjo, reiks vėl skrist. Taksi purvinas ir senas, "morda" nešneka. Na, paskui jau Rygoj ėmėm miegoti ant kėdžių, bet mus už šešių valandų įkišo į kitą lėktuvą, žodžiu, parskridom su nuotykiais, bet tiek to.

Ten jau laukė Danguoliukas, davė gvazdikų, privirę dešrų su bulvėm, tai plepėjom. Iš ryto kitą dieną prasėdėjau namuose su vaikais, o jau kitą dieną - Rokas su Egidu atlėkė ir išsivežė pas Egidą, ten vermuto davė (fu!), paskui ėjau į "Vaivą" susitikt su kitais - Vytas, Kęstas, Algelis, Sniegius ir pan. Ten ir Mariją Valaičių gatvėj sutikau, labai jau apsidžiaugė, būtinai kvietė ateit (su vežimėliu - Kazimieras, berniukas). Paskui ėjom pas Romą, gyvena Basanavičiaus gatvėj. Šiaip visur purvina, tualetai apskretę, blogiau negu Indijoj. Visur sniegas, minus šeši. Draugai lyg ir tokie liūdni, dauguma ir nepasikeitę. O vakar iš ryto atėjo Almis, irgi su gėlėm (ir Romas davė tris rožes, ta kompanija labai jau manim džiaugėsi, iš eilės apsikabinę sėdėjom, taip draugiškai). Almis su firmine mašina atvarė, tik stumti visą laiką reikia, kol užsiveda. Tai praeivių paprašom. Apvežiojo po senamiestį, viskas labai nubyrėję, aplūžę, pilka, bet man labai miela. Prie alubario stovi eilė, šąla vieną valandą. Na, bet Almis blatnuolis, praėjo, sakė, svarbu prižadėti detalių (mašinoms), o paskui jau kaip bus, taip. Pasodino, toks administratorius su plike pradėjo grasinti išmesiąs tokius jaunuolius, nes ėmė rūkyti, tie sako, atsiprašom, pone, o tas sako aš jum ne ponas, čia man kažką tai... kaip mesiu, daugiau čia neateisit!.. Na, žodžiu, cirkai...

Su tėvu Algimantu Zaviša per parodos atidarymą Vilniuje, 1989 metai. / Onos Pajedaitės nuotrauka

Šiaip šiuo metu nėra aliejaus, tai sakė, kad perka kaip investavimą, daug. Cukrus su kortelėm. Mačiau vakar ir Zavišą, pas Šobles visi ten buvo. Jam pirmadienį į ligoninę operacijos, o jis vaikėsi konjako butelį po visą butą. Išgėrė gal 400 gramų, tai matai. Šiaip visi pasidalinę nuomonėm, ginčai vyksta visuose butuose, "knaipėse", gatvėse.

O Megė labai sena, stora, akla ir labai smirda. Bet labai mylima. Ypač mergaitės. Pradeda užkimusiai loti, kartais jai pasigirsta, Vilė šaukia: "Mege, nutilk!" Taip iš virtuvės, o močiutė sako: "Nu, tu dar neleisi Megei paloti", na, tai ir loja sau. Vaikai vadina ją Megyte, ir jai vakarais durys visur paliktos, kad pasirinktų kurį nori kambarį. Į lauką eiti visai nenori, tik rytais trim minutėm sisi išbėga ir tuoj amsi prie durų.

Mamyt, šiaip viskas labai įdomu, visų labai pasiilgusi, visus įdomu susitikti. Visi visus garsiai pamoko, pakolioja gatvėse ir apskritai. Man - grynas teatras, kažkaip taip vis tiek neprisimenu. Tu kada nors irgi, mamyt, atvažiuosi, tai pamatysi... Žodžiu, nesigailėk, mamyt, nesigraužk, nepergyvenk dėl nieko, man labai smagu, tai gal ir tu už mane pasidžiauk?

Paskui vis tiek į Ameriką atvarysiu, o gyvensim turbūt Australijoj. Jau man labai niežti idėja gyventi Niukasle, prie jūros, turėti studiją ir paišyti. Ir Janavičiai ruošiasi tenai ar bent jau labai norėtų. Sakė, yra net dešimt įžymių dailininkų iš ten.

Na, tai bučiuoju, apkabinu stipriai. Pas Vilę jauku čia, viskas tas pats, tik perstumdyta. Linkėjimai, ate - tavo Akvilė.

Laukiant traukinio. Niukaslas, 1984 metai.

1988 11 26

Labas, miela mamyt, štai jau savaitė prabėgo, o įvykių įvykių, susitikimų ir kt. Kasdieną su kitais žmonėm, draugais, visi visur kviečia, už mane visur moka, tai nei Vilės, nei dieduko, nei tetuko pinigų nespėju išleisti.

Rimantė dirba Jaunimo teatre, išduoda artistams rūbus. Tai ji mane tuoj įvedė į "Kvadratą" ir buvau "Dėdėj Vanioj". Ką tu, ką tu, aukščiausias lygis. Taip pat buvau Parodų rūmuose. Visgi čia yra nuostabių lietuvių dailininkų, toks menas! Dabar vyksta Skudučio paroda. Taip pat konkursas Gedimino paminklui pastatyti katedroj. Viskas - ir maketai, ir skulptūros, ir brėžiniai - salėje išstatyti ir visi labai užsidegę renka, pildo anketas, nori savo Vilnių puošti.

Buvau ir Katedros aikštėj Sąjūdžio susirinkime. Liaudies nuo karšto iki krašto (aikštės) ir dar ant kolonų kaba. Net verkt norisi.

Tetukas guli ligoninėj, jam sopa širdį, o man jo labai gaila.

Buvau "Lietuvos" naktiniam bare, Almis mane labai visur vežioja. Mačiau Sašą, buvo atėjęs, labai susijaudinęs, apsirengęs su kostiumu. Labai klausinėjo apie tave. Jam neiškenčiau ir padovanojau kalendorių. Gailiuosi, kad neatsivežiau kramtomos gumos vaikams.

Mamyt, baigiu, Vilė išvyko dviem dienom į Anykščius, močiutė prikepė "pyrožkių", aš jaučiuos sveika ir drūta. Tave labai myliu, stipriai apkabinu, buci - tavo Akvilia.

Prie savo paveikslo "Gigantiška moteris-sraigė". 1987 metai.

1989 01 25

Miela mamyte, labas, atleisk, kad padariau ilgoką pertrauką - paprasčiausiai nespėju. Tiek įvykių, tiek draugų - kvietimų, susitikimų, tiesiog nuo pat ryto skambučiai. Visi nori padraugauti, pabendrauti, o ne su visais spėju, net nepatogu. Gal jau matei atidarymo filmą? Susirinko septyniasdešimt-aštuoniasdešimt žmonių, visi bučiavo, sveikino! Labai maloniai praleidau laiką ir Nidoje, vietiniai atpažindavo, šaukdavo - Zavišaitė! Taip pat buvo per "Panoramą" (per Vilniaus TV) net 5 min. ir dukart apie mano parodą, rodė paveikslus, labai gražiai komentavo apie mane (manęs nerodė, tik mano nuotrauką). Na, ir, žinoma, to visko nemačiau, juk nežinojau, kad rodys. Per radiją sakė: "Prijechala A.Zavišaitė (Avstralija) s vystavkoj..." (Atvyko A.Zavišaitė iš Australijos, atvežė parodą"), - irgi negirdėjau. Šiaip, kiek girdėti, visi susižavėję, o man dėl to galva nesisuka, bet vis dėlto labai malonu, kad darbai pripažinti. Taip pat pritrūko katalogų, daug kas prašo jų muziejuje, o jų nebėra. Žinoma, atsidraugausiu čia su visais turbūt pusei gyvenimo, visgi labai gera žinoti, kad esi mylimas ir toks reikalingas žmonėms.

Šiuo metu planas prasitęst vizą, reik gi iki parodos galo išbūti, noriu su tetuku pabendrauti ir kt.

...Apskritai, mama, kad ir kokia būtų situacija, patikėk, man nervai nelaiko, taip daug planų, tikslų! Tu suprask, man jau čia galva yra visai sumaišyta, tu neįsivaizduoji, kiek čia įvykių, pergyvenimų (gerų!) ir kt. Man, jeigu važiuot iš čia - tik į savo Australiją, tik prie vandenyno, tik pradėt kūrybą, susirast gyvenamąjį plotą, ramybės!.. Užtenka vienos parodos bent jau per pusmetį, man nervai neišneša, galvoj netelpa dar kažką organizuoti. Pirmiausia, tu net neįsivaizduoji, kiek yra darbo tą parodą suruošti, kokie pinigai įtraukti.

Be to, paveikslų vienų (be savęs) siųsti nenoriu - tai yra turtas, ir trapus. Viskas daug paprasčiau - siųsti juos tiesiai į Australiją, gal persiųs mieloji "Tėviškė" su visais rėmais, ir mano bilietas tiesiai ten nupirktas, o ir Australija gera šalis, pabandysiu parodyti ten. Mama, aš tavęs kad ir kaip pasiilgus, suprask, labiausiai noriu grįžti tiesiai namo. Jei duotum nuoširdų sutikimą (maldauju ant kelių), dėkočiau tau, rankas bučiuoju, mama. Patikėk, tikiu visa širdim, kad užtenka šitos parodos. Nereikia man daugiau nieko. Atsiras dar progų, atvyksiu vėliau.

... Mamyt, gal baigsiu šiuomkart, labai tave myliu, apkabinu, bučiuoju. Ate - tavo Akvilia.

P. S. Uždėjau devynis kilogramus!

Akvilė. 1990 metai. / Arūno Klupšo nuotrauka

1989 04 24

Labas, miela Vilcia, atleisk, kad rašau vėlokai, bet po šitokių kelionių galva apsisuka. Esu tau be galo dėkinga už didelę dovaną - atostogas Lietuvoje, pas tave svečiuose! Tu žinai, mane tiek sukratė, atstatė šitas buvimas Vilniuj, tarp savų, taip smagiai lepinot mane visi, tokie visi man geri buvot. Esu pripildyta meilės ir ramybės...

Jau savaitė po atvažiavimo, pradedu atsikvošėti. Ar tai klimatas, ar kultūra kitokia? Buvau Sidnėjuj, name, ten gyvena tik Mailzas ir dar toks nuomininkas. Man yra kambarys labai "fain". Buvau Niukasle, apsistojau pas draugus, dabar išvykau į šiaurę, į kalnus pas hipius. Mašiną reikėjo sutaisyti, šuniui dar nepaskambinau...

Kalbėjaus su mama, ji gal kada atvyks. Šiaip esu laiminga. Nežinau, ką artimiausiu laiku darysiu, kada nors reiks užsiimt menu, nors bekeliaudama vežuos su savim dažus ir drobes. Esu įkvėpta parodos ir toliau piešti.

Tiesa, kartais (beveik visą laiką) svarstau apie kai kuriuos pastaruosius įvykius Lietuvoj, suima abejonės... Na, bet gyvenimas parodys.

... Atleisk, jei ką ne taip pasakiau, padariau, pagalvojau - linkiu geros sveikatos ir pinigų - bučiuoju. Tave mylinti Akvilė.

1989 05 10

Labas, miela močiute, na, kaip jūs ten visi, kaip sveikatos ir pavasaris? Patikėk, praėjo jau mėnuo ir tik dabar pirmąsyk nuėjau į krautuvę, nusipirkau valgyt ir pradėjau virti. Keista, bet nesuvalgiau nė vieno banano, vaisiaus ar kita visas tas savaites, gal atpratau? Malonu buvo, kad ir šitoj žemėj buvau laukiama ir reikalinga. Pasakius tiesą, esu labai laiminga: džiaugiuosi sveikata, oru, tiesiog gyvenimu, dėkoju Dievui už begalinį gerumą.

... Užvakar pradėjau paveikslą "Svajojanti Simona". Tarp kitko, Simutė man labai gražiai papozavo Vilniuj, manau, bus įdomus paveikslas.

... Kalbėjausi su medžiotoju, grįžta liepos mėnesį ir ruošiasi man įteikti mano šunį. O aš kol kas prižiūriu Džiudės seną šunį vardu Bagzi, labai senas, 15-16 metų, negirdi, nemato. Jau norėjo jį numarinti, bet aš įkalbėjau, kad dar paliktų, ir aš pažiūrėsiu. Draugų padedama taisinėju mašiną. Pašalpos negaunu, dabar sunkiau su bedarbe, tačiau gerai, kad kojos dar gražios, kartais užsidirbu kabarete. Toks jau gyvenimas - apkabinu, bučiuoju - Aku.

1989 10 28

Labas, miela Rimute, ačiū tau už tokį smagų laišką, pilną nuotykių, be galo smagu skaityti buvo. Atleisk, kad taip ilgai nerašiau. Vėl organizavaus parodą...

... Mano gyvenimas - kaip visada, neaišku, kas bus toliau. Ten tas kambarys darosi ankštas mums su Kipru, o dar didžiulės drobės ir dažai jau man beveik ant galvos stovi. Nežinau, nė į kurią pusę eiti. Tada reik nueit į "knaipę", prisiliurlini ir pamiršti žmogus, kur problema buvo. Ne, ne, juokauju, tokiu pavyzdžiu nesek... Kiprui sekasi, džiaugiasi vandenynu ir bananais. Bet naujam krašte, kita kultūra ir supratimas, be to, nepakankamai moka anglų kalbą. Tai dabar sėdi jis namuose, skaitinėja knygas ir svajoja, kaip kada nors mokysis, o aš svajoju apie jo darbą, kaip jis dirbs ir neš man pinigus. Tai taip ir gyvenam padebesiuose.

Šiuo metu sėdžiu kalnuose pas tokią draugę Lisą, ji dailininkė, turi trobą ir studiją vidury miškų. Ji nusipirko su savo vaikinu gabalą miško ir šiandien ėjom per brūzgynus apžiūrėti vietovės. Tai mes su Kipru labai dejavom, nes mus puolė siurbėlės ir dilgino dilgėlės. Dabar šeimininkai išėjo pas kaimynus, o mes drybsom salone. Šalia pūpso du stori, išlepinti šunys ir vis gadina orą. O aš tai svajoju apie dešreles ir vis prašau Kipro, kad man pakeptų, bet jis nė negalvoja. Skaito sau ten kažką, ir tiek.

... Tiesa, dėl tų gyvenime laukimų ir lūkesčių irgi suprantama, bet... laimė ateis ir atsitūps tau ant peties kaip drugelis.

...Tai apkabinu, bučkis - Akvilė.

1990 12 24

Miela močiute, turbūt tau laiškiuko ir neparašiau? Tegul atneša tau šios Kalėdos sveikatos, stiprybės. Jau po Naujųjų metų kažkas darysis, bus nauja, bus gerai. Pamažu, žinoma. O Australija visai įsisiautėjo. Vakar buvo 41 laipsnis Celsijaus!!! Užsidegė miškai, parkai aplink Sidnėjų nacionaliniai, tiesiog Sidnėjuje. Tetukas užlipo ant stogo, matė didžiausias liepsnas ir labai plačia apimtim dega! Keletas turistų nespėjo pabėgt ir sudegė, kiti apdegė. Namai, žinoma, užsidegė, mačiau, kaip žmogus kad gesina, pila vandenį iš savo baseino. Per TV rodė.

Žiūrim ir "Vremia" kasdien, matom viską, o mūsų žinios dar padeda. Bet susitvarkys. Mama mano, kad visi žmonės dabar priprato pasireikšti, nieko nebijo, o reikėtų daug nesišakoti, nes labai galimas dalykas, kad mažins žmonių skaičių. Ir į užsienį laisvai leis, bet kaži ar užsienis duos vizas. Jie nenorės, kad kaip skėriai juos apipultų.

Tau tai negresia. Kaip tau laikosi sveikatėlė? Močiut, o kaip Megė? Aš tai norėčiau, kad Megė sentų ir sentų, jau net gulėtų tik, vis tiek neatiduok jos. O kol tu su ja draugausi, tol ji ir gyvens.

Dar tiesa: pasirodė tuo pat metu (23 dieną) ciklonas "Džiaugsmas", tai oficialus pavadinimas, australai nuo seno pavadino. Tai dabar jis siautėja ir džiaugias žemyno šiaurinėj daly, o per radiją dabar pranešė (24 dieną), kad jau keliauja į pietus, į mūsų pusę. Jis eina ratais taip ir jo greitis 240 km per minutę.

... Šiandien valgysim Kūčias. Dabar tetukas su mama išėjo pirkt kažko dar. Mama verda grybus, turbūt tavo siųstus, jau padarė šližikų, silkės yra, žuvies. Eglutės taip ir nenupirkom, bet tetukas prieš dvi dienas buvo kalnuose (kurie vakar jau degė) ir nuskynė pušies šakutę, padabino lemputėm, ir tiek. Tetukas sukūrė tą kampelį iš mano molberto, dėžės nuo alaus ir trijų mano žaislų, meškiukai sėdi ten. Tai va, visi ir susitikom po dvidešimties metų. Man labai smagu ir gera. Jie iš pradžių taip lyg ginčydavosi, pasibardavo, maustė viens kitą, bet dabar jau susikratė. Svarbu humoro neprarasti. Tai dabar mamytė vadina tetuką "tas šū...", o tetukas vadina mamytę "ta ragana". O aš irgi įsigijau pravardžių. "Žvirblis" (mama vadina), o tetukas sako: "Ei, Špilka".

Perduok linkėjimų savo draugei Eleonorai, ačiū už jos meilę...

Dabar ruošiuos (ir labai nervinuos) gal paskutinei parodai. Nepaišau, dėl to irgi pergyvenu. Bučiuoju, močiut, ate. Linkėjimai nuo mamos ir tetuko.

Trumpai

Akvilė Zavišaitė (1962-1991) - ryški asmenybė ir įdomi menininkė, tarusi savitą žodį lietuvių dailės istorijoje. Jos legenda virtęs gyvenimas ir originalūs dailės darbai, eksponuoti Australijoje, Lietuvoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, iki šiol audrina žmonių vaizduotę. Ši knyga - tai pasakojimas apie Akvilę jos pačios žodžiais. Ritos Baltušytės surinkti dukros laiškai artimiesiems ir draugams įgyja siužetą, virsta jaudinama gyvenimo istorija. Tai tarsi laiškų romanas, kurio veiksmas rutuliojasi net trijuose žemynuose: pasakojama apie sovietmečio Lietuvos kasdienybę, apie pirmuosius to meto lietuvių emigrantų žingsnius Australijoje ir bandymą ten įsitvirtinti, nuklystama į JAV. O vėliau - žvilgsnis į Lietuvą ir pasaulį jau brandaus žmogaus akimis. Autentiški tekstai liudija sudėtingą XX amžiaus pabaigos laiką, jaunos dailininkės siekį perprasti meno paslaptis, tobulėti ir neprapulti gyvenimo verpetuose. "Veikiantieji asmenys" - po pasaulį išsibarstę šeimos nariai, draugai Lietuvoje, Australijoje ir Amerikoje - visi su savo dramatiškais likimais ir paslaptimis. Bet tvirčiausia visa vienijanti gija - Akvilės ir jos mamos Ritos ryšys. Jų artumas net būnant toli, atviri pokalbiai apie viską negali palikti abejingų. Nors šio gyvenimo romano atomazga tragiška, šviesus Akvilės optimizmas stiprina tikėjimą, kad visa, ką lemta žmogui patirti, turi prasmę. Laiškus papildo draugų, artimų žmonių atsiminimai, nuotraukos ir Akvilės darbų reprodukcijos, vaikystės piešiniai.

Rita Baltušytė gimė 1938 m. Kaune. Vilniaus universitete baigusi žurnalistiką, dirbo Lietuvos radijuje, vėliau spaudoje. Nemažai skaitytojų iki šiol prisimena jos išskirtinius straipsnius, interviu, humoreskas. Nuo 1981 m. gyvena Australijoje. Redagavo Australijos lietuvių savaitraštį "Mūsų pastogė", dirbo JAV radijo stotyje "Amerikos balsas". Parengė knygas "Akvilė: paveikslai, laiškai, atsiminimai" (1997), "Juozas Baltušis iš arti: laiškai ir kt." (2010).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"