TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Nepulti į neapykantą ir kraštutinumus

2010 02 10 0:00
"Savo knygoje norėjau papasakoti apie žmones, sugebėjusius per dvi okupacijas išlikti žmonėmis", - sako teatrologas M.Petuchauskas.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Markas Petuchauskas save vadina Vilniaus geto teatro vaiku. Per stebuklą jis atsidūrė tarp tų, kurie išvengė mirties.

Neseniai pasirodžiusioje leidyklos "Versus aureus" išleistoje prisiminimų knygoje M.Petuchauskas pasakoja, kaip geto teatro žiūrovas tapo teatrologu. O Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, "teatrologija išsiplėtė į menotyrą". 1994 metais pradėjo veikti M.Petuchausko vadovaujamas Lietuvos žydų kultūros klubas, rengiantis įvairias meno programas, tarptautinius projektus. "Tuo metu buvo skaudžiai juntama, kad lietuvių ir žydų dialogas yra nutrauktas - tai padarė dvi okupacijos, - pasakoja jis. - Klubą įsivaizdavau tarsi santarvės aikštę, kur nutrūkęs dviejų tautų dialogas būtų gaivinamas visiems suprantama meno kalba, o ne politiniais kaltinimais. Nors - ir klube buvo visko, ir aštrių diskusijų, jų nevengėm."

M.Petuchauskas prisimena, kaip ruošėsi pakviesti į Lietuvą rašytoją Josifą Brodskį ir surengti jam skirtas tarptautines meno dienas: "Pinigų nebuvo. Tarp kitko, didelė klubo veiklos dalis yra vaikščioti kaip elgetai ir prašyti pinigų. Kol ieškojome būdų, kaip viską sustyguoti, J.Brodskis netikėtai pasimirė. Tada nusprendėme rengti jo minėjimą. Aš teatro kritikas ir istorikas, o čia darbo pobūdis kitoks: organizuoti, aiškinti, kovoti, muštis. Viską pačiam. Vienas Seimo pirmininkas pasakė: "M.Petuchauskas su žmona organizuodami renginius nudirba tiek, kiek visas ministerijos kolektyvas." Satisfakcija - bendravimas su daugybe Lietuvos ir užsienio menininkų. Ir pilnos salės. Kai kūriau klubą, draugai iš manęs juokėsi, vadino savižudžiu ("kamikadze")."

- Klubo renginių auditorija didelė, bet ar ne per maža, kad turėtų esminę įtaką dviejų tautų santykiams?

- Vieno karto ir vieno renginio tikrai per mažai, bet 140 renginių per pusantro dešimtmečio - jau šis tas. Aišku, Lietuva keitėsi ne vien dėl mūsų klubo, bet jo indėlis - kruopelytė - irgi yra. Po J.Brodskiui skirto renginio įsidrąsinau, pradėjau prodiusuoti "visu smarkumu". Beje, už savo pinigus į renginius niekas nevažiavo, net didžiausi tiek žydų, tiek lietuvių patriotai iš kitų šalių.

- "Santarvės kaina" - ne pirma jūsų knyga. Kurias iš ankstesnių labiausiai vertinate, kurios geriausiai atlaikė laiko išbandymą?

- Išleidau apie dešimt knygų ir monografinių brošiūrų, dar yra kolektyvinių monografijų, tarp jų teatro istorijos tomai lietuvių ir rusų kalbomis. Pirmoji mano knyga - "Teatras - amžininkas", apie Kauno dramos teatrą 1940-1964 metais. Brangi, kadangi pirmoji. Be to, ji tapo mano kandidatine disertacija. Šiandien, iš senatvės kalno žvelgiant, matyti, kad rašė pradedantysis. Vertinu "Premjerų keliais", o dar labiau - straipsnių rinkinį "Teatro akimirkos" ir antrąją monografijos apie aktorių Donatą Banionį laidą.

- Apskritai - kodėl teatras? Ką jis jums davė?

- Viską. Kai 1943 metais Vilniaus geto teatre pamačiau pirmą savo gyvenime spektaklį, tokią vidutinę melodramą "Žmogus po tiltu", man, išbadėjusiam, išsigandusiam, siekiančiam išlikti berniukui jis padarė nenusakomą įspūdį. Įsirašė tarsi į baltą lapą. Ir šiandien prisimenu dalį teksto ir ten skambėjusią muziką. Prieš keletą metų kino režisieriaus Sauliaus Beržinio paprašytas kuo smulkiausiai apie viską papasakojau ir net padainavau žydiškai pagrindinę spektaklio melodiją.

Paskui buvo bėgimas iš geto ir gelbėjimosi epopėja. Vėliau prasidėjo kita okupacija, ir pirmi džiaugsmai dėl išlaisvinimo netruko apkarsti... Teatro trauka atsinaujino - būdamas gimnazistas bėgiojau į Vilniaus valstybinio dramos teatro spektaklius, po keletą kartų žiūrėjau Boriso Dauguviečio, Kazimieros Kymantaitės pastatytus veikalus: "Žaldokynę", "Marčią", "Vyšnių sodą", "Jegorą Bulyčiovą" ir kitus.

- Niekada nesigailėjote dėl pasirinkto kelio? Tarkim, kai nebegavote darbo pagal profesiją?

- Ne, aš nors patiklus ir jautrus, esu užsispyręs žmogus. Gal čia Žemaitija mane taip paveikė. Kai likvidavus Kultūros darbuotojų tobulinimosi institutą negavau jokio darbo, nusprendžiau, kad pats susikursiu darbo vietą, tegu be užmokesčio, visuomeniniais pagrindais, bet dirbsiu. Kaip parodė mano ankstesnė patirtis, viena ar kita niekšybe pasaulis nesibaigia, gyvenimas nestoja. Nesigailėjau ir nesigailiu.

- Prisiminimus apie getą skelbiate pirmą kartą?

- Kai ką esu pasakojęs duodamas interviu, gal ne taip smulkiai, ne tokiu stiliumi, kitais žodžiais. Tų dalykų neslepi, bet jų ir neafišuoji. Ilgai nesiryžau apie tai rašyti ir iš viso nelabai norėjau. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras prieš keletą metų išleido getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimų knygą "Su adata širdyje". Ten ir aš esu. Kai kuriems mane seniai pažįstantiems lietuviams iš viso buvo naujiena, kad kalėjau gete.

- Rašote, kad "ne ta biografija" jums kliudė ir po karo.

- Svajojau įstoti į Maskvos A.Lunačarskio teatro meno institutą - sužavėtas Monikos Mironaitės, Galinos Jackevičiūtės, Mečio Chadaravičiaus, Stepo Juknos ir kitų - nuostabios meistrų plejados. Bet prasidėjo stalinistinė antisemitinė kampanija: "Išrausime su šaknimis bekilmius teatro kritikus kosmopolitus." Kai pasiryžau nueiti pas Juozą Banaitį paprašyti siuntimo į Maskvą, jis paklausė: "O jūs, jaunuoli, laikraščius skaitote?" - "Skaitau", - atsakiau. - "Na, tai suprantate?" Laikraščiai mirgėte mirgėjo atviru antisemitizmu. Stalinas pratęsė Hitlerio darbus, tik kiek kitokiomis, gudresnėmis, suktesnėmis priemonėmis.

Ko nepavyko padaryti 1949-aisiais, aš, užsispyrėlis, padariau po dešimt metų, būdamas jau diplomuotas teisininkas. 1959 metais buvau priimtas į Maskvos teatro meno instituto aspirantūrą. Pirmas žydas per dešimt metų. Mane užtarė dėstytojas Georgas Gojanas. Jis man pasakė: "Aš jums padėsiu. Mes, armėnai, irgi išgyvenome genocidą..."

- Represijas patyrusiems žmonėms gyvenimą kartina įvairiausi potrauminiai reiškiniai: depresijos, slogučiai ir panašiai, apie tai byloja traumų psichologija.

- Kreipiu save į kūrybą, į veiklą. Gal kiti išgyvena skausmingiau. Aš, kaip teatralas, stengiuosi taikyti Bertolto Brechto "atsiribojimo efektą", stebėtojišką filosofiją, tai padeda nepulti į paniką, neapykantą, kraštutinumus. Esu gana energingas žmogus, visada žvelgiu į priekį, tikiu rytdiena. O kad skaudi patirtis tęsiasi ilgai, nėra abejonių. Niekas greitai nepraeina. O galbūt ir niekada. Kiti emigravo, o mano profesija ir gyvenimas čia, kitur neturėčiau ko veikti.

- Ne vienas žydų kilmės rusų rašytojas prisipažino: neplanavau, nenorėjau išvažiuoti, bet atėjo laikas ir pajutau gelminį šauksmą, turėjau paklusti. Ar jus traukia į Izraelį?

- Buvo progų išvažiuoti, bet nesugebėjau, vis sustodavau. Tarp kitko, žmona buvo toji, kuri lengviau "važiavo". Nepriklausomybės metais atsirado galimybė išvykti į dvi šalis: Izraelį ir Vokietiją. Materialinė gerovė būtų buvusi užtikrinta ir man, ir žmonai. Neišvažiavome.

- Viešėdamas Izraelyje neišgirdote metafizinio šauksmo?

- Buvau to krašto sujaudintas, pamilau jį, labai ilgiuosi, bet visą laiką ten gyventi man būtų sunku.

- Kada pastarąjį kartą žiūrėjote spektaklį?

- Dabar retai vaikštau į teatrą, pasidariau išrankus. Bloguose spektakliuose - o jų labai daug - pradedu snausti.

- Gal norėjote tapti aktoriumi?

- Aktoriumi ne, režisieriumi - taip. Tarp kitko, tuos savo norus įgyvendinu klube.

- O šeimoje?

- Šeimoje irgi teatras, šiek tiek kitoks. (Juokiasi.)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"