TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Nesėkmė atima, nesėkmė duoda

2008 01 26 0:00
Buvęs LNK žinių vedėjas ir užsienio naujienų redaktorius R.Žilinskas svarsto, kaip gyventi toliau.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Žurnalistai žinomų žmonių dažniausiai klausia apie sėkmingiausius pasirodymus, didžiausius darbus, užrašo žvaigždžių laimės ir sėkmės receptus. "Lietuvos žinios" apvertė medalius kita puse ir pakalbino juos apie nesėkmes.

Kai televizijos ekrane ar laikraščio puslapiuose stebi žmogaus gyvenimą, atrodo, kad didžiausia jo nesėkmė - prarasti aukštas pareigas, būti nušvilptam ant scenos ar nelaimėti olimpinio aukso. Bet jie to nevadina nesėkmėmis. Vytautas Grigaravičius, vadovavęs policijai, turėjo palikti patinkantį darbą. Rokas Žilinskas, skaitęs LNK žinias ir rengęs užsienio naujienas, po dviejų "nuotykių" su policija paliko televiziją. Triatlonininkas Vidmantas Urbonas, keturis kartus Pasaulio triatlonininkų čempionate užėmęs antrąsias vietas, vieną kartą sportuodamas vos neprarado gyvybės. Dar kelios žinomos pavardės. Iš tikrųjų didžiausios jų nesėkmės - artimųjų mirtys, užpuolimas, klaidingas pasirinkimas. Galiausiai pasidaro aišku, kad net žodį "nesėkmė" suprantame skirtingai.

Gyvena naktį

Visos laisvo paukščio R.Žilinsko plunksnos vietoje, nors prieš mėnesį po nemalonumų su policija jis išėjo iš LNK gūžtos, niekur nedirba ir dar nežino, ką veiks.

Praėjusių metų pabaigoje R.Žilinskas du kartus pakliuvo į policijos pareigūnų akiratį. Šie teigia pagavę buvusį LNK žinių vedėją ir užsienio naujienų redaktorių vairuojantį girtą, šis atsisakęs pūsti į alkoholio matuoklį. R.Žilinskas sako, jog policininkai buvo iškviesti į eismo įvykį (Rokas atsitrenkė į kitą automobilį) ir nemėgino tikrinti, žurnalistas girtas, ar ne. Kitas incidentas - po mėnesio, kai Rokas su draugu atsisakė mokėti taksi vairuotojui už pavėžėjimą ir šis iškvietė policiją. Pareigūnai nugabeno ant vairuotojo ir policininkų burnojančius draugus į areštinę. Šio nutikimo žurnalistas nekomentuoja, teisybės ieškos teisme.

R.Žilinskas šiuo metu "visa galva, su didžiausiu malonumu" yra pasinėręs į filmų vertimus. Naktį prieš susitikimą su LŽ žurnaliste su draugu Liutauru vertė 1964 metų komediją "Topkapis". "Neišpasakytai juokinga. Galima sprandą nusisukti, verčiant tokį tekstą ir ieškant lietuviškų atitikmenų, mėginant išversti angliškus kalambūrus, kur žodžių žaismo lietuviškai pakartoti neįmanoma. Neatsitraukiu nuo darbo 12 valandų", - užsidegęs R.Žilinskas. Ir pavargęs. Antra valanda dienos jam kaip rytas.

Iš kvailumo

- Tvirtini, kad policija, teigdama, jog tave sustabdė, prašė pūsti į alkoholio matuoklį, o tu atsisakei, sako netiesą. Kaip manai, kodėl pareigūnai meluoja?

- Jie pridarė nesąmonių iš kvailumo. Jiems gi reikia kažkuo pagrįsti savo versiją, todėl taip ir daro.

- Ar nemalonumus su policija vadini nesėkme?

- Ir taip, ir ne. Galų gale darau tai, ką noriu (apie filmų vertimą - red.). Esu laimingas.

- Vienam leidiniui sakei, jog darbo ieškosi tik tada, kai baigsis teismai.

- Galimas dalykas, kad padarysiu tai anksčiau. Žinoma, norėtųsi į naują darbą eiti aukštai iškėlus galvą, o ne pabrukus uodegą.

- Kokio darbo norėtum?

- Toks ir dalykas, kad nežinau. Duodu sau laiko nuspręsti, ko noriu. Faktas, kad nenorėjau to, ką dariau. Ir tai, kas įvyko, laikau paskata ką nors keisti. Vienas mano draugas, linkęs filosofuoti, sakė, kad kai žmogus ko nors labai labai nenori, bet nesiryžta pasakyti "ne", gyvenimui trūksta kantrybė ir jis padaro taip, kad kitos išeities nebūtų. Kartais pasielgia žiauriai. Bet tebūnie tai spyris į užpakalį kažką keisti.

- Dirbai LNK žinių vedėju ir užsienio naujienų redaktoriumi. Kodėl norėjai keisti darbą?

- Mėgau savo darbą, bet 16 metų buvo tas pats per tą patį. Galima ir apkerpėti, aš to labai bijojau. Pasaulis sukasi ratu, nauja yra gerai pamiršta sena. Gerai, buvau užsienio naujienų redaktorius - visas pasaulis ant mano stalo (kartojuosi), bet jis yra tik ant stalo. Man buvo pradėję trūkti oro.

- Per 16 metų tavo darbas televizijoje kaip nors keitėsi?

- Tai buvo vien televizijos žinios. Reporteriu buvau labai trumpai.

- Galvoji ne apie žurnalisto darbą?

- Kol kas galvoju tik apie kitokį darbą. Žmogus kas septynerius metus turi keisti ne tik darbą, bet ir specialybę.

- Norėtum fizinio darbo? Pavyzdžiui, mūrininko?

- Nebijočiau ir tokio. Mūryti? Išmokčiau. Bet kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai moka. Manau, kad išmanau kalbas, galiu rašyti, esu kūrybingas. Nesakau, kad mūrininko darbe nereikia kūrybingumo, bet savąjį galėčiau išnaudoti kitaip negu mūrydamas sienas.

Filosofuoja

- Kokia yra didžiausia nesėkmė tavo gyvenime?

- Esu linkęs į analizę ir net į savigraužą, bet negalėčiau išskirti. Visko būta, bet kai griūnu, keliuosi ir vėl einu. O kaip kitaip? Jei nesikelsi, mirsi.

- Bet skaudžiausius griuvimus prisimeni?

- Kol esu gyvas, einu į priekį, tol sekasi. Didžiausia kabutėse nesėkmė yra artimųjų mirtys. Kai žmogus išeina ir nebegrįžta, jam negali tarti žodžio, išsiųsti SMS žinutės.

- Ko jau esi netekęs?

- Močiutės, kurią lydėjau iki pat senatvės, o ji mane lydėjo visą gyvenimą. Pastaruoju metu per labai trumpą laiką - dėdės ir tetos.

- Mirtis (jei tai ne žūtis) - natūralus dalykas.

- Filosofiškai žiūrint, taip. Tu, žmogus, čia nieko negali padaryti. Bet vis tiek skaudu.

- Nijolė Oželytė sako, kad dalykai, kurie nepriklauso nuo mūsų pačių, yra nelaimės. Nesėkmė - kai žmogus nepasiekia to, apie ką svajojo, ko norėjo, ir pats yra dėl to kaltas. Ar yra dalykų, kuriuos norėtum padaryti kitaip?

- Visada galima padaryti geriau. Egzistuoja daugybė pasirinkimų. Pasirinkau, ką pasirinkau. Nepasisekė, bandyk iš naujo arba rinkis ką nors kita.

- Ar dėl ko nors gailiesi?

- Ne, nesigailiu. Būna barnių, pykčių, suklupimų, bet juk viskas išsprendžiama. Negrįžtamas tik vienas dalykas.

- Kas padeda išlikti optimistu, kai nesiseka, ištinka nesėkmė?

- Šeima ir draugai, ir aš pats. Būdami šalia kaip buvę. Štai ir viskas. Neapkenčiu tokių klausimų: na, kaip tu laikaisi? Su užuojauta veide. Gerai laikausi. Aš einu pirmyn. Man nereikia užuojautos.

- Šiuo metu daug kas užjaučia?

- Ne. Tik to neapkenčiu.

- Kai esi keblioje situacijoje, kokia žmonių reakcija tau labiausiai padeda, patinka?

- Darykime ką nors. Darykime kažką, kad išbristume, ką nors pakeistume. Bet ne artimieji, o aš darau, jie man pritaria, pataria, remia.

- Kaip pats reaguoji į kitų nesėkmes?

- Taip pat: darykime ką nors. Aš visada būsiu šalia.

Pasirinko revoliuciją

Seimo narys, signataras Emanuelis Zingeris ilgai tyli. Galvoja, kokia didžiausia nesėkmė jo gyvenime. "Tai, kad išėjau iš knygų pasaulio, universitetinio gyvenimo į revoliuciją. Nepaliko jokių kūrybinių pėdsakų", - išsako ilgai mąstytą mintį. Gyvenimo sėkmė buvo literatūra. O dabar nėra laiko knygoms, nespėja kasdien parašyti bent puslapio savo minčių, pastebėjimų. Brolis Markas - rašytojas. Anksčiau jiedu keisdavosi kūryba, naujais atradimais, skaitydavo.

Triukšmingas gyvenimas žmogui, kuris bandė užsiimti kultūros, literatūros dalykais, nepatinka. "Kasdien galvoju, kad kada nors grįšiu prie rašymo. Rašysiu apie likimus, literatūros personažus, man rūpi jidiš literatūros pasaulis iki Antrojo pasaulinio karo, iki karo gyvavęs Vilniaus lėlių teatras. Norėčiau aprašyti savo išgyvenimus per 17 metų", - svajoja E.Zingeris.

Pavogė saugumą

Žilvinas Grigaitis nesėkme laiko tai, kad pernai balandį buvo užpultas, žaibiškai parblokštas ant žemės ir smarkiai sumuštas. Grėsė matyti tik viena akimi. "Didžiausiam priešui nelinkėčiau, kad užpultų. Net nemačiau, kas man tai padarė. Negalėjau apsiginti, - prisimena Ž.Grigaitis. - Nematau priežasties, dėl ko taip nutiko. Versijų yra įvairių. Norėčiau atsakymų."

Verslininkas nustebino gydytojus ir verslo partnerius, kad praėjus trims savaitėms po užpuolimo atsistojo ant kojų. Praėjo 10 mėnesių, paraudimai, mėlynės, žaizdos užgijo, tik nuoskauda - ne. "Dvasiniai dalykai per dieną neužsimiršta. Niekada gyvenime nesijausiu saugus, - nusiminęs verslininkas. - Apie daugelį dalykų per gerai maniau, buvau per didelis optimistas, o gyvenimo realijos yra visai kitokios. Tapau realistu."

Ž.Grigaitis sako pradėjęs įsiklausyti, kreipti dėmesį į saugumą, nusikalstamumą. Nelaimė jam parodė, kas yra tikri draugai.

Jo tėvams iki dabar sunku. "Skaudėjo ir dėl jų. Ir aš neįsivaizduoju, kaip galėčiau matyti sumuštą savo dukrą, kaip man širdis plyštų", - sako vyras. Jam norisi užsimiršti, bet likę randai visą gyvenimą primins skriaudą. Dabar jis ėmėsi "maksimalių priemonių" (jas laiko paslaptyje), kad jaustųsi saugiau.

Sukąstais dantimis

"Nesėkmes stengiuosi užmiršti. Pasidarau išvadas ir palaidoju", - kodėl neprisimena nesėkmių, aiškina aktorė Regina Šaltenytė. Dažniausiai nepasisekimai būna susiję su darbu. Moteris dažnai išgyvena teatre patiriamų sėkmių ir nesėkmių. Kai atsitinka ne taip, kaip ji norėjo, pergalvoja ir mokosi. "Kartais priklauso ne vien nuo manęs, bet ir nuo režisieriaus, kitų aktorių, vaidmens, medžiagos, - pasakoja aktorė. - Aišku, emociškai vis tiek išgyvenu, nes tai yra vieša - visi mato, ar tau pasisekė, ar ne. Stengiuosi, kad tai truktų kuo trumpiau, susiimu ir pažiūriu į darbą profesionaliu žvilgsniu. Jei aš esu kalta, turiu šansą ištaisyti klaidą."

Kitas reikalas, jei klysta režisierius. Tada R.Šaltenytė sukanda dantis, stengiasi bent savo vaidmenį atlikti kuo geriau. Ir laukti, kol spektaklį "nurašys". 30 metų teatre dirbanti moteris į nesėkmes žiūri ramiai. "Laiko klausimas. Jis užgydo žaizdas, tai ko čia iš proto eiti? Ypač, jei negali pakeisti. Tada užmiršti. Arba surandi, ką reikia keisti, ir viskas atsistoja į savo vietą", - moko aktorė, nesėkmes vertinanti kaip druską, kuri sustiprina sėkmės skonį ir už kurią reikia dėkoti.

Vienas

Didžiausia nesėkme triatlonininkas V.Urbonas vadino tai, kad būdamas šešerių liko be tėvų. Tėvas - jūreivis, motina padarė nusikaltimą, sėdo į kalėjimą, be globos liko du sūnūs. Dvejais metais jaunesnis jo brolis žuvo dar vaikas, rinkdamas metalo laužą. Vidmantas užaugo Kauno pirmuosiuose vaikų namuose. Jam pasisekė, kad pateko į Panevėžio sporto mokyklą-internatą. Drabužiai, maistas, lova, nakvynė - šito netrūko. "Iš mūsų reikalavo gerų sportinių rezultatų, jei pamatydavo, kad nieko iš vaiko nebus, pervesdavo į kitą internatą. Taip ir man nutiko. Pirma patekau į Žemkalnio vidurinę mokyklą, vėliau - į Pasvalio internatą", - V.Urbonas "perėjo" keturias mokyklas.

"Manau, kad atleidau. Mamą dar mažiukas būdamas aplankiau kalėjime, o vėliau pamačiau tik 8 klasėje, Pasvalio mokykloje. Susitikome koridoriuje, - prisimena sportininkas. - Matau, motiną atveda. Pažinau ją iš karto. Milicijos pareigūnas klausia motinos: "Ar tu pažįsti tą vyrą?" Motina sako: "Ne", - ir praeina pro mane. Paskui kabinete girdėjau kalbant, kad mama prisiminė mane. Tada buvo paskutinis kartas. Greitai po susitikimo ji mirė ligoninėje."

Vidmanto kova už būvį tęsėsi. "Mąstydavau, ką daryti, ko siekti. Per sportą pavyko sau įrodyti, kad galiu, - sako V.Urbonas. - Kova tęsiasi. Nuolatinė kova. Turėdamas idėją, siekiu ją įgyvendinti. Dabar reikia perplaukti Lamanšą, tai - mano svajonė."

O kaip sportinės nesėkmės? "Ar būti antram pasaulio čempionate (buvo keturis kartus) yra nesėkmė? Gal nesėkmė tai, kad pasidaviau emocijoms ir prieš 7 metus patyriau traumą, - prisimena triatlonininkas. - Tai pamoka. Jei noriu įkopti į kalną, bet nepajėgiu, turiu rasti jėgų pripažinti tai ir nusileisti, kad vėliau galėčiau įlipti."

Trūko tėčio

Nesėkmės gyvenime, tarnyboje, buityje - visokių patyrė buvęs policijos generalinis komisaras V.Grigaravičius. Bet atsistatydinimo iš generalinio komisaro pareigų nesėkme nelaiko. "Tai - normalus procesas", - trumpai tarsteli buvęs pareigūnas. Jis jaučiasi padaręs daug gero savo tarnyboje ir šio netikėto pasikeitimo nevadina pralaimėjimu.

"Kai man buvo 12 metų, netekau tėčio, tai man - didžiausia nesėkmė, - sako V.Grigaravičius. - Kai namie nėra patarėjo, draugo, tėčio - labai sunku. Tai išmokė mane pačiam kibti, neieškoti užtarėjų. Niekada tokių neturėjau."

Kitos nesėkmės - trumpalaikės. Sužlunga planuota operacija arba ne viskas iki galo pasiseka. "Žiūriu, kur klaida. Mano klaida, ar priešininkas gudresnis. Gal mūsų pareigūnai buvo žioplesni, ne taip atsakingai pažiūrėjo. Išstudijuoju ir kitą kartą nebeklystame", - pasakoja buvęs policijos vadovas, ilgai savęs negraužiantis dėl klaidų. Žmonių, kuriems vien tik nesiseka, V.Grigaravičiaus manymu, nebūna.

Norėjo mažiau nei gavo

Anksčiau buvusi aktyvi politikė, aktorė, laidų vedėja N.Oželytė skiria nelaimę nuo nesėkmės. "Nelaimė yra tai, ką Dievulis siunčia. Vadinti to nesėkme negalima, nes tai - ne tavo rankų darbas. Nesėkmė - jei ko nors norėjai, kam nors ruošeisi, ir nepavyko", - neabejoja moteris.

Nesėkmių ji neprisimena - norai visada buvo mažesni, negu gyvenimas jai dovanodavo. "Visuomeniniuose, šeimos (buvau įsitikinusi, kad vaikų negalėsiu turėti), aktoriniuose, meilės ir net finansiniuose dalykuose visko gavau tiek, kad man net baisu sakyti - daugiau nei svajojau ar norėjau. Neturiu teisės kalbėti apie nesėkmes", - tikino N.Oželytė.

Ji sako esanti žiauri su kiekvienu, kuris jai bando guostis dėl nesėkmės. "Nors nelabai man kas ir bando - po poros aštresnių pasakymų. Nusivili tada, kai sieki, kas ne tavo nosiai. Puikybė yra nesėkmės palydovas. Jokių aplinkybių nelaikysi nesėkme, jei nesi paskendęs puikybėje, - mano moteris. - Kiekvienoje nepalankioje aplinkybėje atrasi ką nors naudingo. Norėjai kažkur nuvažiuoti, nenuvažiavai, ir valio - su vaiku ilgiau pabuvai."

Ji sugeba bėdą išversti į gerąją pusę. Todėl ir nesėkmes supranta kitaip. "Žinoma, ne viską gyvenime gaudavau, bet to net neatsimenu. Jei nori ko nors - pinigų, išgarsėjimo, garbės - sau, o ne gero žmonėms, visada bus nesėkmių", - įsitikinusi N.Oželytė.

Ji yra tikra, kad 90 nuošimčių sėkmės jos gyvenime buvo dėl sudėtingesnių gyvenimo sąlygų, kurios vertė "spurdėti": "Mane augino viena mama, augino sunkiai, nebuvo pinigų. Prisimenu, mama alkdavo iš bado, pakišdama man maisto. Gėdijausi skurdo, namų, lankiau prestižinę mokyklą (Vilniaus 23-ąją vidurinę - red.), kur mokėsi komunistinių ponaičių vaikai. Net mintis neatėjo verkti ir gailėtis. Spurdi tiek, kad išspurdėtum. Nėra tokios blogos padėties, kuri netaptų stimulu siekti gerovės. Dažnai savo vaikams, kurie gyvena geriau negu daugelis, stengiuosi dirbtinai riboti galimybes. Sudėtingesnės sąlygos, kaip ir šaltas vanduo, stiprina imunitetą. Nepritekliai stimuliuoja protą, gyvybinę energiją, jėgą, gyvenimo džiaugsmą. Tik žmogus, kuriam ko nors trūksta, sugeba džiaugtis gyvenimu."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"