TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Nesėkmių kolekcininkas

2007 12 28 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Jei liberaldemokratas Valentinas Mazuronis galėtų žygiuoti nešinas dviem lozungais, jie greičiausiai skambėtų taip: "Rolandas Paksas teisus" ir "Mes nugalėsime". Visa kita šio politiko kelyje - atsitiktinumai.

Didžiojoje Lietuvos politikoje V.Mazuronį vis dar galima vadinti naujoku: jo pavardė sušmėžavo vos prieš ketverius metus, kai, R.Paksui tapus prezidentu, architektas iš Šiaulių jį pakeitė Liberalų demokratų partijos pirmininko poste.

Visi politinio gyvenimo malonumai ant nepatyrusios galvos ūžtelėjo vienu metu: prezidentinis skandalas, rietenos partijos viduje, neatsargus kalbėjimas ir jį lydėję teismai, liberaldemokratų nesėkmė 2004-ųjų Seimo rinkimuose, nuolatinė kova su oponentais ir bandymai reanimuoti tiek save, tiek iš žaidimo išmestą savo lyderį.

"Labiausiai patyręs demagogas, kurio liberaldemokratams galėtų pavydėti kitos partijos", - tokiais žodžiais dabar partija "Tvarka ir teisingumas" pasivadinusios R.Pakso organizacijos vicepirmininką apibūdina tiek bendražygiai, tiek oponentai.

Sėkmės formulė

- Jūsų tinklalapį puošia Winstono Churchillio citata: "Sėkmė susideda iš žingsniavimo nuo vienos nesėkmės prie kitos, neprarandant entuziazmo." Ar tai jūsų kelias?

- Tuos žodžius suprantu taip: niekada dėl nieko nereikia labai smarkiai išgyventi, reikia tiksliai žinoti, ko nori, ir maksimaliai dirbti, siekiant tikslo. Neabejotinai po nesėkmių ateis sėkmė. Tai yra realistiškai optimistiška gyvenimo filosofija, kuri man visiškai priimtina.

- Ar niekada nesigailėjote palikęs Liberalų sąjungą, kurios narys buvote nuo 1993-iųjų, ir pasirinkęs R.Pakso buriamus liberaldemokratus?

- Užduodate du klausimus. Vienas - ar nesigailiu niekada. Mano nuomone, kiekvienas normalus žmogus visada kuo nors abejoja ir ko nors gailisi. Kitas klausimas - apie konkretų sprendimą. Iš Liberalų sąjungos išėjau dėl vienintelės priežasties: man atrodė, kad moraliniai klausimai, arba, kaip dabar madinga sakyti, vertybiniai dalykai, toje partijoje buvo traktuojami kitaip, negu aš supratau. Netgi manau, kad buvo peržengtos žmogiško padorumo ribos, o man tai buvo visiškai nepriimtina.

Tuo metu politikoje labai aktyviai nedalyvavau - buvau Šiaulių liberalų skyriaus pirmininkas, miesto tarybos narys, tačiau dirbau architektu, turėjau savo biurą ir didesnių politinių tikslų sau nekėliau. Liberalus, kuriems priklausiau nuo 1993 metų, įsivaizdavau kaip labai šaunią ir draugišką partiją, labiau primenančią alaus ar kavos gėrėjų būrelį. Realesne politine jėga ji, manau, tapo būtent susijungusi su R.Paksu. Įvykus nedideliam sukrėtimui, koks buvo 2001 metais byrant vadinamajai Naujosios politikos koalicijai (jos partneriai socialliberalai pareikalavo atšaukti iš posto liberalų deleguotą premjerą R.Paksą - red.), mano manymu, padorūs bendraminčiai turėjo suremti pečius ir bandyti veikti kartu. Tačiau ten buvo bandoma kišti koją ir lipti per galvą. Man tokia pozicija netiko. Nuėjau su grupe, kuri tuo metu deklaravo nepritarianti tokiems dalykams.

- Buvę jūsų kolegos liberalai kalba kitaip: pasak jų, skaldyti partiją vienijant liberaldemokratus skatino nerealizuotos ambicijos?

- Kiek norėjau prasimušti Liberalų sąjungoje, maksimaliai buvau tai padaręs. Dar kartą kartoju: tai nebuvo profesionali politika, greičiau gerų vaikinukų susirinkimas. Kartą per metus suvažiuodavo, išgerdavo alaus, pasikalbėdavo protingomis temomis ir išsiskirstydavo.

Labai didelių politinių ambicijų apskritai niekada neturėjau. Tiesiog žinote, kaip būna gyvenime: tave stumia, tarsi netyčia taip įvyksta. Ir vėliau Liberaldemokratų partijoje tapau pirmininku tik sutapus aplinkybėms, o ne dėl savo norų.

Reformatoriaus karjera

- Jūs buvote įvardytas kaip vienas aktyviausių Liberalų sąjungos reformatorių, o paskui - ir Liberalų demokratų partijos kūrėjų?

- Liberalų demokratų partija pradėjo kurtis Raseiniuose, Lietuvos centre, esančioje kavinėje "Nikola". Ten suvažiuodavo - tuo metu beveik kas savaitę - žmonės, tapę naujosios partijos branduoliu. Kviesdavo ir liberalų skyrių atstovus. Taip vieną kartą nuvažiavau ir aš. Beje, tame susitikime dalyvavo ir dabartinis didelis Artūro Zuoko draugas Žilvinas Šilgalis. Buvo nutarta, kad žmonės, šiek tiek kitaip matantys liberalų veiklą, partijos viduje gali įkurti frakciją. Kad visa tai neatrodytų kaip partijos skaldymas, buvo nutarta, jog jai turėtų vadovauti ne Seimo narys, bet žmogus iš šalies, iš kaimo. Kaip kompromisinė figūra tapau kuriamos frakcijos vadovu, nors ji taip ir nebuvo įteisinta. Frakcijos kūrimas virto skandalu, mus išmetė iš Liberalų sąjungos. Po to lyg savaime, steigiant Liberalų demokratų partiją, mane pasiūlė vienu iš pirmininko pavaduotojų.

- Liberaldemokratų steigimasis "Nikolos" kavinėje gana simboliškas: jau tada kalbėta, kad naujosios organizacijos strategiją kūrė konsultantai iš panašaus pavadinimo Rusijos bendrovės, taikydami proputiniškos partijos "Jedinaja Rosija" modelį?

- Ir "Jedinaja Rosija" toje kavinėje susitikinėdavo? Nežinojau.

Kadangi dalyvavau kuriant partiją, esu tikras, kad kalbos apie "AlMax", "Nicolo M" ir visa kita yra niekalas. Kažkas vis bando situaciją užtempti ant rusiškų pinigų kurpalio, bet tai - politinės kovos juodosios technologijos, kurios pas mus taikomos. Neturiu nė vieno įrodymo, patvirtinančio tokias kalbas. Jei žinočiau ar jausčiau tokius dalykus, manęs šioje partijoje nebūtų.

Milijonų skambesys

- Nesvarstant kokie - rusiški ar kitokie - bet būtent pinigai vos nesužlugdė jūsų partijos?

- Jei kalbėsime apie Jurijaus Borisovo paramą liberaldemokratams, reikėtų prisiminti, kad jis iš pradžių tais pinigais viešai siūlėsi paremti tuometinį Valstybės saugumo departamento, atlikusio tyrimą dėl jo įmonės veiklos, vadovą Mečį Laurinkų. Ir tik tada, kai įkalčių prieš įmonę nebuvo pateikta, jis oficialiai, pagal galiojančius įstatymus, pervedė žadėtąjį milijoną į R.Pakso prezidentinių rinkimų sąskaitą.

- Už paaukotą milijoną, kaip paaiškėjo, J.Borisovas bandė gauti prezidento patarėjo postą, svaidėsi keiksmažodžiais, grasinimais ir beveik pasiekė savo tikslą?

- Jei kalbame apie faktus, o ne prielaidas, tai visi telefoniniai J.Borisovo pokalbiai, kuriuose skambėjo grasinimai visus paversti "politiniais lavonais", parodė, kad R.Paksas nedarė ir nesirengė daryti taip, kaip jis norėjo.

- Faktai rodo ką kita: R.Paksas padarė būtent taip, kaip reikalavo J.Borisovas, ir tik spaudžiamas visuomenės bei savo aplinkos pakeitė sprendimą.

- Asmeniškai manau, kad ketinimai paskirti J.Borisovą - nes nei potvarkio, nei dekreto dėl paskyrimo nebuvo - vienu iš 140 visuomeninių patarėjų buvo prezidento R.Pakso klaida. Kitas klausimas, kodėl ji buvo padaryta - ar dėl pervargimo, ar dėl spaudimo, ar iš geros širdies. Tai jau niuansai. Bet jei J.Borisovas būtų nusipirkęs postą, jį būtų ir gavęs.

- Jūsų partija pabrėžtinai deklaruoja moralinius kriterijus. Ar, pasiduodami tokių rėmėjų įtakai, patys neskatinate abejonių savo nuostatomis?

- Nedėkime visko į krūvą. Neturiu įrodymų, kad prieš tapdamas mūsų partijos rėmėju J.Borisovas būtų viešai keikęsis, grasinęs ar daręs ką panašaus. Kitas etapas buvo, kai R.Paksas tapo prezidentu, ir J.Borisovas pradėjo reikšti nepagrįstas pretenzijas. Tačiau kodėl jis taip elgėsi? Nes jam buvo aiškiai leista suprasti, kad jos nebus įgyvendintos.

- Jūs pats aktyviai gynėte J.Borisovą tada, kai į viešumą iškilo jo grasinimai.

- Aš norėjau išgirsti teisinius įvertinimus, kadangi tuo metu, būkime "biedni", bet teisingi, buvo visko: ir prielaidų, ir šmeižto, ir provokacijų. Norint žmogų smerkti arba teisinti, reikia tiksliai viską žinoti. Pasakėme: palaukime, pažiūrėkime, kuo baigsis visos istorijos, o tada priimsime sprendimą. Pasirodo, J.Borisovas ne tik nėra Rusijos šnipas, bet ir nekelia grėsmės NATO karinėms paslaptims, kaip paaiškėjo iš prieš mėnesį jam pateiktų užsakymų. Tiktai - išgėręs ar blaivus - liežuvio nevaldo.

- Ar simpatijų J.Borisovui negalima paaiškinti paprasčiau: įkūrus Liberaldemokratų partiją jūs pats kalbėjote, kad išsilaikyti be rėmėjų pinigų faktiškai neįmanoma. Įsigijote turtingą rėmėją, kuris jums dirigavo?

- Visos partijos gyvena iš rėmėjų, ypač prieš rinkimus. Net ir dabar, vertindamas tų dienų įvykius, nematau priežasčių, kodėl turėjome paramos atsisakyti.

Už R.Paksą

- Pažinojote R.Paksą prieš tapdamas jo partijos nariu?

- Sakyčiau, kad ne. Sveikintis pradėjau, jam atėjus į Liberalų sąjungą.

- Ar tuo metu R.Paksas kėlė jums pasitikėjimą - juk jau buvo pasitraukęs iš kelių postų, visuomenės nuomonės apklausos jam nebuvo palankios?

- Man ir tada, ir dabar atrodo, kad R.Paksas yra lyderis - patinka tai kam nors ar ne.

- Nuolat pabrėžiate, kad iki liberaldemokratams įsikuriant politikoje beveik nedalyvavote. Kaip sugebėjote tapti R.Pakso dešiniąja ranka, net pakeisti jį pirmininko poste?

- Tai vėlgi įvyko beveik netyčia. R.Paksui tapus prezidentu, svarstant, kas jį galėtų pakeisti partijoje, buvo paminėtos parlamentaro Henriko Žukausko ir mano pavardės. Manau, pasirinkimui įtakos turėjo R.Pakso komentarai - jis svarstė, kad labai svarbu išlaikyti partijos pozicijas Seime, taigi tas darbas buvo numatytas frakcijos seniūnui H.Žukauskui, o organizacinius dalykus pasiūlė tvarkyti man, jei sutiksiu persikelti iš Šiaulių į Vilnių.

- Kaip manote pats: ar jūsų vadovavimo partijai laikotarpis buvo sėkmingas?

- Apie save kiekvienas labai gerai galvoja. Bet tomis sąlygomis, kai valstybinio perversmo metu bandyta ne tik nušalinti prezidentą, bet ir sunaikinti liberaldemokratus kaip politinę jėgą, savo nedidelį vaidmenį bendrame veiksme vertinčiau teigiamai. Nors buvo daugybė problemų, ne tik išlikome, bet ir padėjome pagrindus partijai stiprėti. Jei kitas partijas perleistų per tokią mėsmalę, nedaug kas išlįstų su mažesniais nuostoliais.

- Bet būtent jums vadovaujant tarp liberaldemokratų prasidėjo vidinės rietenos, o vienu metu net svarstyta, kas iš tiesų vadovauja partijai: jūs, faktinis pirmininkas, ar įtakos siekę Remigijus Ačas ar H.Žukauskas?

- Pažiūrėkime: H.Žukauskas dabar yra pačiame politikos užnugaryje, ir duok Dieve jam sveikatos ir sėkmės, kad tai pasikeistų. Bet jo politinės išdavystės ir blaškymasis išstūmė jį iš rimtesnių politikų tarpo.

Kalbant apie R.Ačą ir kitus, be jokios abejonės, visose politinėse partijose akivaizdi konkurencija, ir tai normalu. Kitas klausimas - galutinis rezultatas. Mūsų partija išliko stipri, šiuo metu Lietuvoje stipriausia, stabili.

- Tačiau jūsų partijoje iš esmės nebeliko "protingųjų žiedu" vadintų žmonių - pasitraukė H.Žukauskas, Jonas Lionginas, Eugenijus Maldeikis, Marija Aušrinė Pavilionienė?

- Mūsų partijoje daug protingų ir intelektualių žmonių. Be to, visos Lietuvos partijos pageidautų, kad intelektualinis potencialas būtų stipresnis.

Tų, kurie pasitraukė, vienodai vertinti negalima. Vieni žmonės neatlaikė spaudimo, kiti pasitraukė dėl kitų priežasčių. Su M.A.Pavilioniene nesutarėme dėl požiūrio į tradicinę šeimą. H.Žukauskas pasitraukė, bandydamas tenkinti politines ambicijas, bet laikas parodė, kad jos buvo šiek tiek perdėtos. J.Lionginas turėjo savo argumentų - jam patiko būti parlamentinio komiteto pirmininku. , Kai žmonės išeina iš komandos, visada gaila ir negerai, bet kai pažiūri, dėl ko jie pasitraukė, supranti, kad taip ir turėjo būti.

- Ar tokios ambicijos nesusikirto ir kitu lygmeniu: juk jūsų pavardė, kaip ir H.Žukausko, Dailio Barakausko, minimos garsiojoje "Alitos" privatizavimo byloje: telefoniniai pokalbiai atskleidžia, kaip liberaldemokratai draskosi dėl įmonės paramos?

- Negirdėjau apie savo pavardę "Alitos" byloje. Tai, kad žmonės skambinasi ir kalbasi, - normalus dalykas. Aš kasdien telefonu bendrauju su 30-50 žmonių.

Revoliucijos aidai 

- Akivaizdu, kad jūsų partija orientuojasi į vargingesnius rinkėjus. Naudojatės žmonių nusivylimu?

- Septyniolika metų Lietuvą valdo konservatoriai su socialdemokratais, ir mes nekalti, kad Lietuvoje šiandien didžioji dauguma žmonių yra nuskriausti, apiplėšti, apgauti ir nuvilti.

Deja, po 2004 metų rinkimų, manau, dėl perversmo šleifo, mes neturėjome pakankamos jėgos Seime. Jeigu po artėjančių rinkimų pavyks įgyvendinti daugiau mūsų programos nuostatų, nuskriaustų žmonių Lietuvoje bus kur kas mažiau.

- Ar savo programą įgyvendinsite tokiais pat metodais, kaip dabar ginate mokytojų teises: manipuliuodami pedagogais, remdami profsąjungą, kurioje, kaip paaiškėjo, veikia abejotinos reputacijos asmenys, organizuodami streikus?

- Mes nieko neorganizuojame. Mes manome, kad mokytojų elgetiškos algos yra tų žmonių žeminimas ir visos Lietuvos pakasynos. Dabartinėje situacijoje nėra kito kelio paveikti valdžią, kaip tik streikuoti. Pritariame tokiems teisingiems ir teisėtiems veiksmams.

Nenoriu vartoti žodžių "dvasinis genocidas", bet tuo kvepia, ir su tuo reikia kovoti visomis galimomis ir turimomis priemonėmis, be jokios abejonės, tomis, kurių nedraudžia Lietuvos įstatymai. Mes tai darome, darėme ir darysime.

- Žiūrint iš šalies, susidaro įspūdis, kad jūsų politinė kova pirmiausia nukreipta prieš oponentus, kuriuos kaltinate dėl prezidentinio skandalo procesų. Negirdėti konstruktyvių siūlymų - jaučiamas tik puolimas prieš konkrečius žmones.

- Mes nieko nekaltiname - priešingai negu oponentai. Kovojome ne su Antanu Valioniu, bet pasisakėme prieš tai, kad KGB atsarginis vadovauja valstybės užsienio politikai. Mes nekritikuojame prezidento Valdo Adamkaus. Bet kai mokytojų atlyginimams nesurandama pinigų, o prezidentas, kuris savo kalbose visada mini moralę, principus, čia pat nepastebi, kad biudžete numatyti milijonai jo asmeniniam lėktuvui, šitą veiksmą kritikuojame ir toliau kritikuosime.

- Liberaldemokratų veiksmai atitinka partijos simboliką, dažnai tapatinamą su nacių simboliais?

- Taktiką ir strategiją aptaria ir pasirenka kiekviena partija. Atsižvelgiant į tai, kad esame populiariausia partija Lietuvoje, neatrodo, kad tai žmones atstumia - kaip tik patraukia. O patraukti gali tik tada, jei iš tikrųjų reiški nuostatas, kurios sutampa su žmonių interesais. Kadangi mus remiančių ir mumis pasitikinčių daugėja, manau, pasirinkimas teisingas.

- Tvirtinate, kad jūsų partija nugalės. Tą patį kalbėjote per 2004-ųjų Seimo rinkimus, tačiau tada teiškovojote 11 mandatų?

- Tai rodo pažiūrų pastovumą. Jeigu netiki, nereikia ir daryti. Žinoma, būna, kad pasiseka geriau, kartais - blogiau. Iki rinkimų liko dar metai. Vienas Dievas težino, kas Lietuvoje per tą laiką atsitiks. Per praėjusius rinkimus būtume gavę daugiau, bet atsirado Viktoro Uspaskicho partija, pradėjusi dirbti šiek tiek kitais metodais. Gal ir dabar bus sukurta kokia nauja jėga. Oponentai mūsų bijo ir dieną naktį galvoja, kaip padaryti, kad mes nelaimėtume. O kas bus teisus ir nugalės - pamatysime.

Visa kariauna

- Į politiką įtraukėte ir savo šeimą: jūsų vyresnysis sūnus, aktyvus partijos narys, net kandidatavo į partijos pirmininko postą?

- Ką dabar gali padaryti su tuo jaunimu. Juos gali auklėti iki 16 metų, o paskui pradeda gyventi savo gyvenimą. Neslepiu - tai, kad jis atėjo į partiją, mano manymu, yra gerai. Įsivaizduoju dar esantis šioks toks autoritetas, o tai ne taip dažnai būna. Apskritai manau, kad jauni žmonės turi dalyvauti politikoje.

- Ar jau galutinai nutraukėte ryšius su Šiauliais?

- Visiškai nenutraukiau. Vilniuje gyvenu laikinai. Šiauliuose susiformavau kaip asmenybė, ten likę mano draugai, ten dirbau architektu ilgiau kaip 25 metus. Tai mano miestas - jis toks yra ir bus.

- Kaip architektas buvote gana gerai vertinamas. Ar nesigailite atsisakęs specialybės?

- Mano jaunesnysis sūnus irgi architektas. Aš pats ir dabar domiuosi, ir kompiuteriu pažaidžiu, nors neturiu daug laiko ir galimybių. Tuo labiau kad Konstitucija kūrybine veikla užsiimti leidžia, o architektūra yra menų menas. Žinoma, laiko stinga, bet nemanau, kad atsisveikinau su architektūra visam gyvenimui.


Europarlamentaras Eugenijus GENTVILAS, buvęs Liberalų sąjungos vadovas:

"Liberalų sąjungos Šiaulių skyriuje buvo keli iškilūs žmonės, bet V.Mazuronis nebuvo ryškiausia žvaigždė. Visos partijos mastu V.Mazuronis irgi nebuvo tarp aktyvių narių. Kiek tekdavo lankytis Šiauliuose, matydavau, kad tas skyrius, kadangi buveinės neturėjo, rinkdavosi "Makso" pramogų centre - gal ten alų gerdavo, politikos nedarė.

Vėliau V.Mazuronis pritapo prie R.Pakso, tapo vienu aktyviausių Liberalų sąjungos skėlikų. Jis susidėjo su Remigijumi Aču, tuo labiau kad gyveno gretimuose rajonuose. Toje zonoje V.Mazuronis, be jokios abejonės, buvo ryškus Liberalų demokratų partijos organizatorius.

Jo elgesyje mačiau daug demagogijos. Tai ypač ryšku politinėje veikloje."


Vitalė VINICKIENĖ, buvusi prezidento R.Pakso patarėja:

"V.Mazuronis - žmogus, iš kurio burnos sklinda teisingi žodžiai, tačiau praktinėje veikloje jie nevirsta kūnu. Žinote, yra tipas žmonių, galinčių šaltai ir ramiai aptarinėti dalykus, kurie kitiems sukelia kokias nors emocijas. Tarkime, vargas sukelia gailestį, skurdas - norą tai pakeisti. Tačiau nepastebėjau, kad V.Mazuronis kada nors būtų į ką nors reagavęs žmogiškai. Tai tiesiog žmogus, kuris gyvenimo būdu pasirinko politiko profesiją, garantuojančią patogumą.

Jo teisingas kalbėjimas, tų pačių tekstų kartojimas yra būdas uždirbti pinigus žmonių ausų sąskaita. Taip visada esi teisus, nes nieko nedarai."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"